Spektaklio sumanytoja ir choreografė Aušra Krasauskaitė, kalbėdama apie būsimą spektaklį, patarė jo žiūrovams per daug nesusitelkti į siužetą, o prasmės atodangų ieškoti gaivališkoje jo energijoje.

Užbūrė nuo vaikystės

– Aušra, kaip jums kilo šio spektaklio idėja?

– Gana ilgai vis klausiausi ir klausiausi Bizet-Ščedrino „Karmen siuitos“. Ši muzika man be galo patinka – ji gyva, kai kuriose vietose sunki, su tragizmo, melancholijos, aistros prieskoniais. Taip pat perskaičiau istoriją apie kompozitoriaus G.Bizet meilę vyresnei moteriai, kuri jį paniekino ir atstūmė. Daroma prielaida, kad po to atsirado jo opera „Karmen“ – destruktyvi meilė be atsako įkvėpė kompozitorių. Mane labai sudomino pati kančios tema, kai ji transformuojasi į materiją, šiuo atveju – į muziką.

Taip pat vis girdėjau klausimus „kada kažką statysi?”, „kodėl dar nestatai?”, „jau daryk” –  ir kažkaip vieną dieną teatro vyriausiam choreografui pasakiau: „Noriu. Labai noriu statyti „Karmen“.

– Ar lengvai ši idėja rado pripažinimą ir palaikymą teatre?

– Manau, kad tikrasis atsakymas ateis po premjeros. Bet taip – palaikančiųjų ir pritariančiųjų tikrai buvo ir yra. Gal šiek tiek abejonių kėlė idėja, kad čia Karmen – be rožių ir raudonų sijonų. Jaučiu trupės palaikymą, vadovų pagalbą ir palaikymą. Taip pat be įkalbinėjimų prie trupės prisijungė artistai iš Vilniaus ir Kauno. Esu labai dėkinga visiems teatro padaliniams. Jaučiu, kad nesu viena.

– Kodėl „Karmen“? Kada pati susipažinote su šia veikėja, kuo ji jums įdomi?

– Pirmoji pažintis su Karmen buvo per muziką – išgirdus siuitą. Ne kartą mačiau spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vaikystėje eidavau ir eidavau į jį. Jis buvo užburiantis. Pati veikėja man įdomi savo fatališkumu, savo prigimtimi, kuri trykšta į šalis, pavirsdama kuriančia arba griaunančia jėga.

Moteriškumo gaivalas

– Jūsų nuomone, kuo „Karmen“ aktuali šiandien?

– Gal tai ir banaliai nuskambės, bet man visos moterys yra Karmensitos. Tik vienos subtilesnės, kitos labiau išreiškiančios moterišką gaivalą. Šiandien riba tarp moteriškumo ir vyriškumo mažėja. Pasaulyje šiuo metu labai eskaluojama ši tema: moterys piktinasi, kad nebėra vyriškų vyrų, vyrai – jog moterys nebemoka būti moteriškomis ir vis reikalauja teisių. Taip ir gyvename chaotiškame pasaulyje, kur šalia moteriškumą puoselėjančių „dvasingų“ mokyklų vyksta piketai dėl lygių teisių ir pan.

Bet mane vis tiek be galo žavi, kai trapi moteris sėda prie reaktyvinio lėktuvo vairo arba komanduoja ir strateguoja karo lauke, o po to geba moteriškai šyptelėti.

– Kas jums buvo svarbiausia kuriant šį spektaklį, ką norite juo perteikti?

– Atakuoti publiką muzikos jėga ir choreografiniu vyksmu. Parodyti istoriją, kurios pagrindu tampa prie beprotybės vedanti aistra. Taip pat man labai svarbu, kad šokėjai įsigyventų į šią istoriją ir pulsuotų kartu su visomis muzikos vingrybėmis.

– Sakote, kad siekiate į sceną paleisti pirmapradį moteriškumo gaivalą. Tai tarsi ir manifestas. Kokia jums ta energija, su kuo susijusi?

– Pirmiausia ji man susijusi su gyvybe. Su pradu. Tai energija, kurios mes nevaldome. Atėjusi su prigimtimi, kuri priverčia pasaulį suktis. Tai labai abstraktu. Pritrūksta žodžių įvardyti, todėl bandau pasitelkti muziką ir judesį. Matau moterį kaip vertikalę, per kurią teka žemės ir dangaus srovės.

– Gaivališkumas susijęs su spontaniškumu. Kiek spontaniškumo bus scenoje?

– Spontaniškumo nebus. Improvizacijos bus labai minimaliai. Bet tikrai bus netikėtų sprendimų. Noriu, kad truputį liktų sumišimo žiūrovų galvose: kodėl, kaip?..

Įkvepia gyvenimas

– Pagrindinį vaidmenį kuria bene žymiausia uostamiesčio balerina B.Molytė. Ar ilgai svarstėte, kam patikėsite jį? Kodėl Beatai?

– Nebuvo jokių svarstymų dėl Beatos. Iš karto žinojau, kad tai ji. Pirmiausia – ji man patinka kaip artistė. Beata subtili, moteriška, išraiškinga. Taip pat matau ją ne tik scenoje ar repeticijų salėje kaip šokėją, matau kaip moterį – besijuokiančią, pavargusią, melancholiškai sėdinčią prie savo grimo stalo, svajingą ar be galo energingą. Ir visos tos pusės man įdomios, savitos. Beatos viduje daug skirtingų polių. Ji – Karmen.

– Teko girdėti jus vadinant neoklasikinio stiliaus šokėja. O kaip apibūdintumėte save kaip choreografę, režisierę? Kas jus šioje srityje įkvepia ir jums turi įtakos?

– Esu impulsyvus žmogus. Tad ir kūryboje taip pat – šauna mintis dažniausiai staiga ir netikėtai. Taip, apmąstau kas ir kaip, bet kuriu intuityviai. Jaučiu ir matau, ką reikia toliau daryti. Tas matymas vidinis, ne loginis. Mane įkvepia gyvenimas, žmonės. Kartais degančios kito žmogaus akys. Vargeta gatvėje. Linksmos situacijos.

Gal banalu. Tiesiog „filtruoju” gyvenimą ir materializuoju jį scenoje.

Stengiuosi savęs neįvardyti kaip neoklasikinės šokėjos, nenoriu „prisilipdyti” etiketės, nors esu baigusi baleto mokyklą. Man viskas įdomu. Ir visko noriu. Nuo klasikinio iki eksperimentinio šokio.