– Papasakokite, kaip kilo „Ką sakai?“ idėja?

– Sakyčiau, kad šią idėją labiau inspiravo S. Pinaitytė, kartu su ja režisavome „Bilduką“, kartu vedame užsiėmimus Vaikų teatro studijoje, daug kalbame apie darbą, apie savo ugdytinius Vaikų teatro studijoje. Diskutavome apie nesusikalbėjimą, kaip ir kokiose situacijose jis atsiskleidžia, ką reiškia būti nesuprastiems, kaip patys priimame savo ugdytinių augimą ir jį lydinčius virsmus – iš 13 į 14 metų, iš 15 į 16 metų. Būna dvi savaites nesutinki vaiko, o kai ateina, būna visiškai pasikeitęs, Tadas, nebe Tadukas, net balsas kitas ir iškart jaučiame, jog turime bendrauti šiek tiek kitaip.

Išsigryninome, kad nesusikalbėjimo situacijų aplinkoje daug ir jei laiku neišmokstame įsiklausyti, rasti būdus susikalbėti gyvenime būna sudėtingiau, nesugebame kažko priimti, apsistatome sienomis. Perėjimo į paauglystę laikotarpis ir yra vienas iš momentų, kai šito mokomės – prasideda ryškesnis asmenybinis formavimasis, reiškiasi ego. Dažnai vaikas gali pasijusti nesuprantantis, kaip palaikyti ryšį su aplinka, dėl to kai kurie ima užsidaryti nuo pasaulio, jiems atrodo, kad aplinkiniai jų nesupranta, yra priešiški, nors patys tiesiog negeba komunikuoti su jais. Mes, suaugusieji, tokių nesusikalbėjimo situacijų gal turime mažiau, bet augant jų kur kas daugiau ir jos gali būti labai skaudžios.

Karolis Maiskis. P. Sadausko nuotr.

– Kol gryninotės „Ką sakai?“ medžiagą, kaip sau įsivardinote, kokia esminė nesusikalbėjimo priežastis?

– Mes nesiklausome. Nesiklausome nei mums sakomų žodžių, nei ką jais bandoma pasakyti. Jei tikrai klausytume – galėtume išgirsti ir suprasti. Net turėdami nesutampančias nuomones ir įsitikinimus, klausydamiesi vieni kitų galėtume bendrauti be konflikto, kad ir sutikdami, jog kiekvienas esame teisūs ir neteisūs savo tiesoje.

Kartais reikia apsispręsti, ar svarbu kovoti su kita nuomone, bet kertinis susikalbėjimo raktas – klausytis ir išgirsti.

– Nesusikalbėjimą spektaklyje iliustruosite labai tiesiogiai, pasitelkdami glosolaliją. Kaip priėmėte šį sprendimą?

– Tai įkvėpė pratimas, kurį darydavome dar studijų metais. Scenos kalbos paskaitose mylima dėstytoja doc. dr. Danutė Vaigauskaitė prašydavo pasitelkus išgalvotą kalbą apibūdinti, ką sapnavome, pasakoti įvairias istorijas, pasakėčias ar minti mįsles. Tai – labai žaismingas pratimas, kurio metu nuskambėdavo labai įdomių kalbinių darinių, jie, beje, bandant suprasti, ką sako kolegos, sukurdavo įvairių keistų papildomų kontekstų. Tai yra, išgalvoti žodžiai atrodydavo turintys reikšmę, kažkur nukreipdavo. Labai įdomus fenomenas. Savo kitakalbėmis vystydavome ne tik monologus, bet ir dialogus. Raktas – klausytis minties be žodžio apvalkalo.

– Ar „Ką sakai?“ žiūrovai bus pilnai įtraukti į nesusikalbėjimo erdvę, ar jiems paliksite kokias nors gaires?

– Nuo pat pradžių mums buvo aišku, kad jei norime, kad žiūrovai galėtų sekti spektaklio veiksmą, jiems reikia nuorodų. Žiūrint spektaklį jis bus suprantamas – taip, kaip kažką suprantame viešėdami užsienyje, nors ir nemokame kalbos.

Ir taip, žiūrovai supras personažus, jie turės papildomas gaires, to reikia, kad galėtų įvertinti personažų nesusikalbėjimo gylį, tarp mergaitės ir jos aplinkos atsiveriančią prarają.

– Ar kuriant kitakalbę rėmėtės kažkokia logika, kaip dėliojote jos struktūrą?

– Mes ieškojome, kas geriausiai tiktų kiekvienam aktoriui, ir kas labiausiai tinka jų kuriamiems personažams. Pavyzdžiui, labai natūraliai gavosi, kad autobuso vairuotojas didžiuliais tankiais ūsais kalba šiurkštoku kartveliškai skambančiu tekstu. Visi bendrai ieškojome geriausio skambesio ir jo atspalvių.

– Prie spektaklio kūrimo konsultacijoms pakvietėte ir psichologę, koks jos vaidmuo?

– Taip. Mums padeda psichologė Aušra Gudjonytė, ji savo praktikoje turi nemažai patirties su rizikos grupėse esančiais vaikais. Su psichologe svarstome įvairius hipotetinius nesusikalbėjimo scenarijus ir kas per juos atsiskleidžia. Pavyzdžiui, ką reiškia, kai vaikai sako „ne“, kaip tai atrodo suaugusiajam ir ką reiškia iš tiesų – ribų matavimąsi, asmenybės augimą. Kartu ieškome įvairių universalių buitinių situacijų, kuriose per įvairius nesusikalbėjimus atsiskleidžia raidos psichologijos momentai. „Ką sakai?“ yra skirtas vaikams, esantiems ant brandos slenksčio, ir jų tėvams, jame stengiamės parodyti lūžio momentą.

Esame nusimatę kartu su A. Gudjonyte sukurti ir informacinę atmintinę šeimai, kurią bus galima išsinešti iš spektaklio ir kuri galimai pasitarnaus kasdienėse situacijose, kad jos nesieskaluotų ir nevirstų nesusikalbėjimo konfliktais.

Komandoje taip pat turime kūrybos konsultantę Gabrielę Jaugelytę, su ja per psichologinę prizmę košiame scenarijų ir siekiame, kad spektaklis veiktų kuo tiksliau ir kad jame iš tiesų įvyktų susikalbėjimo momentas.

– Į kūrybinį procesą įtraukėte ir Klaipėdos dramos teatre veikiančios Vaikų teatro studijos narius. Jie jau pasiruošę scenai?

– Kai kurie ugdytiniai su mumis jau labai seniai ir turi nemažai patirties, su kai kuriais bendraujame jau kokius 4–6 metus. Gerai juos pažįstame ir žinome, kokias užduotis suformuoti, kad jie galėtų su malonumu užlipti ant scenos. Vaikai spektaklyje atliks uždengiamuosius veiksmus – bus miestiečiai, mokiniai. Tam jie tikrai pasiruošę. Scenoje jie labai puikiai atliepia pagrindinę veikėją Emą, kai kurie atrodo net vyresni už S. Pinaitytę. Jų buvimas padės žiūrovams geriau pajusti vaikų pasaulį.

Visiškai pasitikime savo ugdytiniais, žinau, kad jie patys labai laukia išėjimo į sceną. Ir studijos užsiėmimų metu kuriame spektaklius, bet čia juk visiškai tikras spektaklis.

Karolis Maiskis. P. Sadausko nuotr.

– Tai ne pirmas kartas, kai Vaikų teatro studijos nariai išeina iš už studijos veiklos ribų, po spektaklio vaikams „Bildukas“ premjeros jie organizavo ir vedė spaudos konferenciją.

– Taip. Bet jie pasirodo ne tik teatre. Po truputį sulaukiame kvietimų iš renginių už teatro ribų. Sudalyvavus vienur, atsiranda dar daugiau kvietimų. Patiems vaikams labai patinka ši patirtis, nes kalbama ne apie paprastas savanorystės veiklas, bet apie teatralizuotus pasirodymus. Balandžio pradžioje vyks „Italų dienos“, studijos ugdytiniai jų metu imituos Venecijos karnavalo dalyvius, dėvės kaukes. Teatralizuotame dainos konkurse jie turėjo atlikti nebylaus kino pasirodymą, po jo tam pačiam renginiui ekspromtu paruošė ir atliko dar vieną tokį pasirodymą. Visa tai vaikams labai naudinga – kaskart įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, įveikia tam tikrus iššūkius.

Vaikų teatro studija – didžiulė perspektyva vaikams. Jie turi daugybę galimybių dalyvauti teatro gyvenime, lankytis atvirose repeticijose, susipažinti su įvairių departamentų veikla, net patys dalyvauti spektakliuose. Jie ne tik žaidžia teatrą, bet ir dalyvauja teatro gyvenime. Gal jie nebus aktoriais, bet gal iš jų išaugs būsimi žymūs scenografai, kompozitoriai, šviesų dailininkai – tai bus žmonės, nuo mažens pažinę ir pamilę teatrą. O galų gale, jei teatras nėra jų ateitis – jie savo vaikystėje ir paauglystėje bus turėję laiką, kai juos supo kultūrą ir meną mylintys žmonės. Tai – didžiulė nauda besiformuojančiai asmenybei.

– Sezono pradžioje pristatėte pirmą spektaklį vaikams, labai greitai atsirado ir iniciatyva antram. Kaip jaučiatės šįkart, ko pasimokęs, ką geriau perpratęs po „Bilduko“?

– Šįkart jaučiu daugiau baimės, bet kartu ir ramiau. Sunku apibūdinti. Kartu su S. Pinaityte režisuodami „Bilduką“ stengėmės patys sužiūrėti visas smulkmenas, viską patys apglėbti, iš to kilo įvairių frustracijų. Šįkart daugiau erdvės palieku kitiems kūrėjams.

Tikiu, kad viskas pavyks. Norime sukurti gerą spektaklį ir procesas apima daug žingsnių, derinimo, stebėjimo, aplinkos klausymosi, mokymosi. Žinau savo idėją ir ko noriu, suprantu, kaip bendrauti su aktoriais ir kūrybine komanda, galiu nuspėti net kaip spektaklį priims vaikai. Bet yra ir baimės.

– Kas šiuo metu atrodo svarbiausia kuriant vaikams?

– Labai paprasta – būti nuoširdžiam ir nemeluoti. Tai – raktas. Jei esi nenuoširdus, su vaikais nesusikalbėsi.

Spektaklio „Ką sakai?“ premjera Klaipėdos dramos teatre balandžio 26 ir 27 dienomis.

Režisierius ir dramaturgas Karolis Maiskis, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, scenografas Rytis Veverskis, scenografo asistentė Daiva Dašenkovienė, kostiumų dailininkas Deividas Janulis, šviesų dailininkas Linas Rubinas, vaizdo projekcijų menininkas Albertas Vaitiekus, režisieriaus asistentas Alius Veverskis, kūrybos konsultantė Gabrielė Jaugelytė, konsultuojanti psichologė Aušra Gudjonytė.

Spektaklyje vaidina: Samanta Pinaitytė, Renata Idzelytė, Sigutė Gaudušytė, Vaidas Jočys, Jonas Baranauskas, Klaipėdos dramos teatro vaikų teatro studijos auklėtiniai.