Sakoma, kad mėnulio delčia – tai vidinio ir išorinio apsivalymo, atleidimo metas, kai visai gerai atsikratyti to, kas svetima, nenaudinga, nereikalinga. Gal todėl spektaklis pradedamas siūlymu paleisti. Paleisti viską, kas slegia, kelia nerimą, viską, ką galima palikti už kino teatro durų. Kitaip tikriausiai ir nepavyktų leistis į šį jaunųjų aktorių siūlomą šiek tiek siurrealistinį žaidimą. O leistis visai verta.

Interaktyvaus spektaklio „Delčia“ kūrėjai susirinkusiems žiūrovams siūlo tapti bendro veiksmo dalyviais ir, pasivaišinus Beno Barmeno siūlomais gėrimais, leistis į kelionę po seno kino teatro užkaborius, kuriuose gyvena ir veikia netikėčiausi personažai. Tiesa, ne visiems žiūrovams tenka ta pati kelionė ir ne tos pačios pažintys, tad, pasak spektaklio kūrėjų, į šį nuotykį galima leistis mažiausiai tris kartus, o jei atėjote su kompanija, galite pasisemti ir skirtingų įspūdžių. Įvairiose „Naglio“ kertelėse galima sutikti vyriškumo ir moteriškumo guru ir išklausyti jų pamokymų, išsiburti, pasimokyti tango pagrindų, pasivaišinti žolelių arbata, stebėti netikėtus epizodus iš itin savotiško vesterno, išmėginti save karaokės vakarėlyje ar melžiant karvę, kepti zefyriukus ant laužo besiklausant baisios istorijos ir patirti nemažai kitų netikėtumų, regis, tarpusavyje visiškai nesusijusių nuotykių.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Praėjusiais metais tarp karantinų gimęs spektaklis kurtas pačių aktorių ir kuratorių komandos, kurią sudarė prancūzų režisierius Jeanas-Cyrilis Vadi, kino ir teatro kūrėjas Jonas Tertelis, scenografė Paulė Bocullaitė ir teatrologas, dramaturgas Andrius Jevsejevas. Aktorių saviizoliacijos metu pradėtas kurti pasirodymas, pasak jo aprašymų, konstruotas atsispiriant nuo Černobylio katastrofos, tačiau šiuo metu pristatomoje versijoje šias sąsajas įžvelgti gana sunku. Ryškesniu jungiamuoju ryšiu tarp scenų ir pasakojimų čia tampa graikų mitai, o šios temos epogėjumi – Laimos Akstinaitės monoscena, kurio metu ji nonsenso kalba pasakoja Prometėjo ir Pandoros mitus. Tai bene labiausiai aktoriniu meistriškumu išsiskirianti šio interaktyvaus spektaklio scena, ne tik priverčianti žiūrovus leipti juokais, bet ir atskleidžianti dar nematytas šios aktorės talento savybes.

Nors atsekti bendresnį pasakojimą, spektaklio temą ar eigos logiką „Delčioje“ sunkoka, tačiau visa tai užgožia begalinė Klaipėdos jaunimo teatro aktorių energija ir geranoriškumas, įsitraukimas ir atida kiekvienam šio vakarėlio žiūrovui / dalyviui, priverčianti įsitraukti ir pasinerti į siurrealistinį vyksmą. „Delčioje“ visiškai tarpusavyje nepažįstamų žmonių grupė galiausiai gali pasijusti tarsi biuro vakarėlyje. Tokia tad ši vasarinė teatrinė pramoga.

Rekomenduojama linkusiems leistis į nuotykius ir / ar nuobodžiaujantiems poilsiautojams.

Nerekomenduojama visada į viską žvelgiantiems rimtai ir kankinamiems socialinės fobijos.