Kvies susitikti

Kitą savaitę mokykloje vyks gausybė renginių.

Daugiausia apsikabinimų ir šurmulio S.Daukanto gatvėje prie Gediminaičių stulpais ir mūsų šalies himno žodžiais papuošto gimnazijos pastato bus kitos savaitės gale.

Visi baigusieji šią gimnaziją kviečiami aplankyti savo mokyklą. Vienu metu milžiniška minia netilptų, todėl sentimentų mokyklai turintys buvę jos mokiniai kviečiami apsilankyti nuo penktadienio iki sekmadienio.

Jau dabar gimnazijos vadovai sulaukia buvusių mokinių sveikinimų, buvę mokiniai planuoja klasės ar laidos susitikimus.

Kiekvienai mokyklai būdingas jaunų žmonių klegesys, bet Vytauto Didžiojo gimnazijoje (VDG) taip buvo ne visada.

Sudėtinga mokyklos istorija persipynusi su čia dirbusių mokytojų ir besimokiusių mokinių likimais, o kartu – su miesto bei šalies istorija.

Pradžia: pirmaisiais metais mokiniai lietuvišką mokyklą lankė Mokytojų seminarijoje, netoli geležinkelio stoties. VDG muziejaus nuotr.

Pradžia – lyg iššūkis

Vokiškoje Klaipėdoje lietuvišką gimnaziją pavyko įkurti dar iki krašto prijungimo prie Lietuvos.

Gimnazija savo istoriją skaičiuoja nuo 1922 m. balandžio 20 d., kai jai buvo leista pirmiausia įsikurti Karališkoje mokytojų seminarijoje, pastate, kuris ir dabar yra netoli Klaipėdos geležinkelio stoties.

Mokymo įstaigą pradėjo lankyti 24 berniukai ir 4 mergaitės, juos mokė 4 mokytojai.

Naujajai mokyklai vadovavo Mažosios Lietuvos politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas, evangelikų kunigas, teologijos daktaras, profesorius Vilius Gaigalaitis.

Jau antraisiais gyvavimo metais susidarė dvi klasės, o mokyklai buvo suteiktas valstybinės gimnazijos statusas.

1930 m. mokykla gavo Vytauto Didžiojo gimnazijos vardą.

Vienintelė valstybinė lietuviška gimnazija Klaipėdoje ilgą laiką neturėjo nuosavų patalpų ir su beveik 400 mokinių glaudėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje. Mokinių skaičius nuolat didėjo, ir vis stiprėjo poreikis išsikelti į nuosavas, erdvesnes patalpas.

Mokytojų seminarijos pastate mokymo įstaiga veikė iki 1933 m.

Sunkumai: pokariu mokyklai ir mokiniams nebuvo lengva. VDG muziejaus nuotr.

Mokė įžymybės

Esama duomenų, kad iki 1934 m. Mažojoje Lietuvoje veikė tik keturios aukštesniosios lietuviškos mokyklos: VDG Klaipėdoje, K.Donelaičio progimnazija Pagėgiuose, Šilutės privatinė mokykla ir Spartesnioji mokykla.

Tačiau tik VDG buvo valstybinė, visos kitos – privačios, įkurtos mokyklų draugijos iniciatyva.

Mokyklą kūrė ir augino, klaipėdiečių vaikus mokė ir auklėjo enciklopedijose minimos asmenybės: pedagogas ir rašytojas Pranas Mašiotas, Kazys Trukanas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjai Mikas Šlaža ir Martynas Gelžinis, poetas Salys Šemerys, dailininkas Adomas Brakas.

Šioje gimnazijoje mokėsi Mažosios Lietuvos tyrėjas Vilius Pėteraitis, kompozitorius Eduardas Balsys, smuikininkė profesorė Kornelija Kalinauskaitė, rašytoja Liūnė Janušytė, muzikologas Algis Kalinauskas.

Įžymybė: mokyklą baigė ir garsusis krepšininkas Modestas Paulauskas (trečias iš kairės). VDG muziejaus nuotr.

Moderniausia regione

1934 m. Klaipėdoje buvo pastatytas modernus pastatas, to meto spaudoje vadintas moderniausiu Baltijos valstybėse.

Naujojoje mokykloje įrengta aktų salė su balkonu ir scena, fizikos, chemijos laboratorijos, praktiniams darbams skirti kambariai, salė biologijos pamokoms, medžio apdirbimo ir mechanikos mokomosios dirbtuvės, namų ruošos darbų praktikos virtuvė, specializuota braižybos klasė, valgykla ir moderniai įrengta didelė sporto salė su dušais.

Jau tada gimnazija garsėjo ypatingu mokymo lygiu. Čia dėstytos lietuvių, vokiečių, anglų, lotynų kalbos, buvo galima rinktis ir graikų kalbos pamokas.

Baigdami gimnaziją moksleiviai originalo kalba skaitė klasikų veikalus, nagrinėjo Romos oratorių kalbas, buvo susipažinę su logikos, psichologijos, filosofijos pagrindais.

Pasirinkusieji komercinę mokymo kryptį vietoj lotynų kalbos mokėsi buhalterijos, prekių mokslo, stenografijos, kitų dalykų.

Garbė: gimnazijoje yra ne vienas Vytauto Didžiojo biustas, keli jų laikomi muziejuje. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Nešiojo dvi uniformas

VDG istorijos žinovų teigimu, naujajame pastate įsikūrė ne tik gimnazija, bet ir Spartesnioji mokykla, naujasis Klaipėdos komercijos institutas, buvo skirtos patalpos Klaipėdoje veikusių skautų ir šaulių tautinių organizacijų būstinėms.

Palėpėje buvo įrengtos patalpos vasarą iš Didžiosios Lietuvos atvykstančiam jaunimui apnakvinti. Teigiama, kad čia galėjo tilpti iki 150 žmonių.

Struktūra ir darbo sistema VDG skyrėsi nuo kitų Lietuvoje veikusių gimnazijų.

Mokyklos istorijos žinovai rado įrašų, kad mokslo metai čia prasidėdavo pavasarį.

Gimnazijoje buvo komercinė ir klasikinė mokymo kryptis, veikė penkiabalė vertinimo sistema, vienetas buvo aukščiausias įvertinimo balas.

Kurį laiką berniukai ir mergaitės mokėsi atskirai.

Mokiniai patalpose avėdavo šlepetes ir privalėjo vilkėti uniformas: berniukai – tamsiai mėlynus kostiumėlius, žydrus marškinėlius, o mergaitės žiemą vilkėdavo tamsiai raudonas sukneles ir juodas prijuostes, vasarą – tamsius klostytus raudonus sijonėlius ir rožines palaidinukes trumpomis rankovėmis.

Į pamokas – su žvake

1939-aisiais lietuviškai gimnazijai teko palikti savo namus, ji išsikėlė į Palangą.

Karo metais gimnazijos patalpose buvo Vermachto kareivinės, taip pat čia veikė karinių jūrininkų ligoninė.

1945-aisiais grįžę į Klaipėdą mokytojai ir mokiniai rado pastatą suniokotą, smarkiai nukentėjo stogas, buvo išdužę daugelis langų, sudarkytas parketas. Vietoj Lietuvos himno žodžių virš fasado durų iš sienos kyšojo tik geležies strypai.

Mokykla prarado savo pasididžiavimą – Vytauto Didžiojo vardą ir tapo tiesiog pirmąja vidurine.

Pokario mokiniai dar pamena, kad daugelio klasių langai buvo užkalti lentomis, vaikai turėdavo į pamokas atsinešti žvakių ir malkų.

Klasės šildytos metalinėmis krosnelėmis, vadintomis buržuikomis, o jų dūmtraukiai kyšodavo pro langus.

"Beveik visi mes buvome bėglių vaikai, daugelis spruko į Klaipėdą nuo tremties. Klasėse dažną dieną net viduryje mokslo metų atsirasdavo naujų mokinių. Apie savo šeimas nebuvome linkę pasakoti. Gyvenome neturtingai, metų metus vilkėjome tais pačiais persiūtais rūbais, apie uniformas net nesvajojome. Nors tai buvo nelengvas metas, mokykla visam gyvenimui liko šviesulys. Mus mokė ypatingi mokytojai, ne vienas profesiją rinkomės norėdami būti panašūs į juos. Ir dabar, būdami garbingo amžiaus, kai tik galime, stengiamės susitikti prie mokyklos, o pavaikščioti jos koridoriais, užsukti į klases mums – didžiausia šventė", – pasakojo 1954 m. šią mokyklą baigusi Zita Baltuonytė.

Sąsajos: 35 metus direktoriaus pavaduotoja VDG dirbusi mokytoja D.Vyšniauskienė ir šiandien jaučia šilčiausius jausmus šiai mokyklai. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vardas reiškė kokybę

1957 m. gegužės 14 d. įvyko iškilmingas baseino atidarymas, o po 12 metų jo vietoje išaugo pirmasis Klaipėdoje uždaras baseinas.

1955-aisiais mokyklai suteiktas Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos vardas, nuo tada šios mokyklos mokiniai imti vadinti donelaičiukais.

Šis vardas skamba ir dabar, nors susigrąžinusi gimnazijos statusą mokykla vėl ėmė vadintis Vytauto Didžiojo vardu.

1996 m. rugsėjo 1-ąją mokiniams duris atvėrė priestatas su 15 naujų klasių, erdvia valgykla, sporto sale su balkonais.

Visos gimnazijos sienos prisigėrusios mokyklos, čia dirbusių ir besimokiusių žmonių sielų, čia virusių intrigų, laimių ir tragedijų, miesto ir net krašto istorijos.

35 metus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja dirbusi anglų kalbos mokytoja Dalia Vyšniauskienė VDG vadina ypatinga miesto mokykla jau vien todėl, kad mokiniai čia anglų kalbos mokėsi nuo pirmųjų klasių, o vyresnieji mokomi ne tik gramatikos, bet ir literatūros.

Šią mokyklą lankė ištisos klaipėdiečių kartos: seneliai, tėvai ir jų vaikai.

Buvo laikas, kai pirmenybė patekti į šią mokyklą buvo teikiama tiems vaikams, kurių ne tik vyresni broliai ar sesės, bet ir tėvai buvo tos pačios mokyklos auklėtiniai.

Sovietmečiu, kai nedaugelis galėjo tikėtis, kad geras anglų ir kitų užsienio kalbų mokėjimas pravers profesinėje srityje ar keliaujant, į šią mokyklą patekti norėdavo daugelis, o priimami buvo geriausieji.

Būti donelaičiuku reiškė kur kas įdomesnes pamokas ir gausybę renginių po pamokų.

Vykdavo vakarai, kurių metu kalbėta tik užsienio kalbomis, mokiniai turėjo galimybę bendrauti su užsienio laivų jūreiviais, donelaičiukai buvo dažni interklubo lankytojai.

Baigusieji šią mokyklą be didesnio vargo įstodavo į aukštąsias mokyklas, dėstytojai vertino platų jų akiratį.

Tai buvo viena iš penkių didžiausią prestižą Lietuvoje turinčių mokyklų. Teigiama, jog Klaipėdoje sovietmečiu jai nebuvo lygių.

Simboliai: gimnazijos pastatą puošia Lietuvos valstybės simboliai. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tvyro ypatinga aura

Mindami nuo pastato įrengimo išlikusį ąžuolinį parketą, liesdami senuosius laiptų turėklus, bendraudami su Lietuvoje pripažintais mokytojais šios mokyklos mokiniai jautėsi esą išskirtiniai.

Kai gimnazijoje sovietmečio pabaigoje pradėjo lankytis užsieniečiai, šią mokyklą lygindavo su Kembridžo universitetu – didžiosios salės vitražai, balkonas, kolonos vertė juos aikčioti.

Išlaikyti pastatą gražų ir neprarandantį savo senosios sielos buvo nelengva.

Ilgus metus VDG vadovavęs Romualdas Bloškys pasitelkdavo aukštus postus pasiekusius donelaičiukus ir sugebėjo pasirūpinti pastato vidaus ir išorės remontu.

"Kai dirbau mokyklos flygelyje, pirmojo direktoriaus Kazio Trukano dukra, vokiečių kalbos dėstytoja Pedagoginiame institute Danutė Trukanaitė pasakodavo, kur šioje mokyklos pusėje gyveno mokyklos direktorius, kur – mokytojai. Visos gimnazijos sienos prisigėrusios mokyklos, čia dirbusių ir besimokiusių žmonių sielų, čia virusių intrigų, laimių ir tragedijų, miesto ir net krašto istorijos", – kalbėjo D.Vyšniauskienė.

Pirmąją savo studentišką praktiką mokytoja atliko šioje mokykloje. Jau tada, aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje, čia buvo lingofoniniai kabinetai ir kitose mokyklose nematyta įranga.

D.Vyšniauskienė neslepia – šioje mokykloje vaikai buvo kitokie, labiau motyvuoti, labiau besidomintys, gabesni, patekti čia mokytis nebuvo paprasta.

"Kai po ne vienerių metų darbo 10-ojoje vidurinėje buvau pakviesta į K.Donelaičio mokyklą, jaučiausi lyg paaukštintos pareigos visomis prasmėmis. Nenuostabu, kad mokinių žinios čia aukšto lygio. Mus, mokytojus, dar sovietmečiu siuntė stažuotis į Angliją ir JAV. Vėliau prasidėjo labai glaudus bendravimas su švedais, turėjome galimybę tobulėti visomis prasmėmis", – pasakojo pedagogė.