Jau 85-uosius metus bebaigiantis Stanislovas Malkevičius galėtų savo provaikaičiams ilgai pasakoti apie gyvenime nuveiktus darbus bei patirtus nuotykius, tačiau pasakų sekti jis dar neturi kada. Inžinieriaus profesiją įgijęs vyras yra sukūręs nemažai išradimų, plaukiojęs jūromis, ne vieną kadenciją dirbęs Seime ir pasirašęs Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktą. O prieš porą mėnesių jis išleido knygą, kurioje bando įrodyti, kad tarp mokslo ir religijos nėra prieštaravimo.

Knyga apie kūrinį ir kūrėją

– Kokių tikslų turėjote rašydamas knygą „Žmogus ir Kūrėjas“?

– Jeigu esate netikintis, įtikėsite, o jeigu esate religingas, jūsų tikėjimas sustiprės. Neseniai vienas medicinos mokslų daktaras prisipažino, kad paskaitęs mano knygą bus priverstas keisti pasaulėžiūrą, kitaip sakant, tapti tikinčiuoju. Trumpai tariant, mokslu parėmiau dievybės buvimą. Pradžioje rašau apie Žemės planetą, visatą, gyvybę ir galiausiai prieinu prie esminių gyvenimo klausimų. Parodau, koks sudėtingas mechanizmas yra pasaulis, o jam sukonstruoti reikėjo labai galingo proto konstruktoriaus. Žemėje tokio proto nėra, kitaip sakant, tai nežemiško proto reikalas. Akivaizdu, kad tai nebuvo chaoso ir atsitiktinumo rezultatas. Mano galva, ateistų ideologija yra silpnutė vien todėl, kad paremta neigimu. Neigia rimtai neargumentuodami, o vien tik sakydami, jog Dievo nėra, nes jo nematė. Norėjau parodyti, kad jei yra kūrinys, tai yra ir kūrėjas. Kiek man tai pavyko padaryti, tegu sprendžia skaitytojas.

– Kaip galėtumėte apibūdinti, kokiam skaitytojui skirta jūsų knyga?

– Manau, kad ją galėtų skaityti XXI amžiaus žmogus, ragavęs bent šiek tiek mokslų, neprofesionaliai išmanantis apie astronomiją, mediciną. Pripažįstu, kad tų sričių, kurias aš paliečiau, profesionalai būtų parašę geriau, bet, tikiuosi, kad radę klaidų jie man atleis. Rašau ir apie kai kurias iškilias asmenybes, tokias kaip Albert'ą Einsteiną. Be to, rašau apie tai, kaip turėtume suprasti Bibliją ir Naująjį Testamentą. Nes jeigu Dievas būtų pradėjęs kalbėti apie kvarkus, atomus ir milijardus metų, reikalingų atsirasti žmogui, niekas to nebūtų supratęs. Mano nuomone, Dievo tikslas buvo pasakyti svarbiausia: gyvenkite žmoniškai, laikykitės 10 pagrindinių įsakymų ir neviršykite savo galimybių ir įgaliojimų.

Bando sutaikyti amžinus priešus

– Ar galima sakyti, kad jūs bandote sutaikyti amžinus priešus – religiją ir mokslą?

– Būtent taip. Dabar žmonėms pats laikas susimąstyti, kad žmogui nevalia viršyti savo įgaliojimų, nes taip žmonija susinaikins. Dievas davė teisę žmogui gilintis į jo kūrybą, o žmogus ne tik atrado branduolį, bet ir pradėjo jį skaldyti, negalvodamas apie pasekmes. Dievas dėl to kaltas, nes užprogramavo žmogui smalsumą, kuris yra progreso variklis, o, kita vertus, į kūrėjo autorines teises žmogus neturėjo kišti nosies.

– Ar naujausią jūsų kūrinį jau galima įsigyti knygynuose?

– Knyga pasirodė šių metų spalio mėnesį. Kol kas jos nusipirkti negalima. Knyga išleista „Kovo 11-osios“ klubo Klaipėdos skyriaus lėšomis, o mes ją platiname veltui.

– Kas jus pastūmėjo rašyti šia tema?

– Labai seniai, ko gero, dar būdamas vaikas, kažkur išgirdau klausimus: „Kas tu esi, žmogau? Iš kur ir kur eini?“ Tada nesupratau tų klausimų esmės ir tos knygos neskaičiau, nes buvau pernelyg mažas, bet tie klausimai visą laiką lydėjo mano gyvenimą. Dažnai apie tai pamąstydavau. Prisipažinsiu, didžiąją gyvenimo dalį buvau tik pusiau tikintis, į bažnyčią vaikščiojau tik todėl, kad tėvai liepdavo, o vėliau, kad kiti tai darė. Nebuvau nei komunistas, nei komjaunuolis. Tapau senjoru, ir ėmiausi rikiuoti savo mintis, pagaliau sudėliojau jas raštu, taip ir gimė knyga. Prisipažinsiu, ji mane patį privertė tapti giliai tikinčiu.

– Ar sulaukėte kokių nors kritinių atsiliepimų iš kunigų?

– Mano įsitikinimu, kūrėjas yra vienas, o religijų yra daugybė, bene penki tūkstančiai. Mano knygą skaitė Sigitas Tamkevičius, Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonas Virginijus Poškus, liuteronų bažnyčios kunigas iš Palangos Darius Petkūnas. Atsiliepimai ne visų vienodi. Kai kuriems nepatinka mano bandymas sutaikyti religiją su mokslu. Kai kurie nepasakė nuomonės tiesiai, bet aš supratau, kad patiko. Kunigai padėjo man kai kuriuos dalykus suredaguoti taip, kad tiktų teologams. Tiesa, vienas jų prasitarė, kad žydai gali būti nepatenkinti. Šventojo rašto neatitinka ir mano prielaida apie tai, kokia prasmė buvo kūrėjui kurti. Nenoriu atskleisti visko, bet viena pagrindinių minčių – Dievas ne tik numatė evoliuciją bei jos eigą. Kūrėjas yra ir Charleso Darwino teorijos autorius, nes jis numato viską.

– O kaip į jūsų teorijas reaguoja šeimos nariai?

– Žmona Aniceta matydavo, kaip keldavausi trečią valandą ryto ir sėsdavau rašyti. Ji manė, kad išprotėjau. Kai pamatė, kad protingi žmonės teigiamai atsiliepia, pradėjo skaityti ir ji. Skaitė ir jaunoji šeimos karta – anūkių vyrai. Iš vieno jų, kompiuterių žinovo, išgirdau ir patarimų. Nors nesitikėjau būti savame kieme pranašu.

Išradimai tarnavo žvejybai

– Jūsų tikroji profesija susijusi su fizika, elektra, tyrimais ir ne iškart suprantama su technika nesusijusiam žmogui.

– Tikroji mano profesija yra pramonės energetika, buvau inžinierius elektromechanikas. Ko gero, jūroje esu praleidęs ketverius metus, bet su žuvininkyste susijusį darbą dirbau apie 25-erius. Spėju, kad ne kiekvienas žino, kas yra elektrožūklė. Aš pats paruošiau pagrindinius reisus elektrožūklės tyrimams, bet į pirmus reisus manęs neleido, nes nebuvau panašus į lojalų Tarybų Sąjungai. Tik vėliau patys manęs paprašė plaukti ir sąlygų nebekėlė. Biologai, inžinieriai ir elektrotechnikai kūrėme įrangą, kuri buvo fizikinių laukų pagrindu, o tai yra elektra, garsas ir šviesa, tyrėme galimybę naujais būdais ieškoti bei gaudyti žuvis. Trumpai ir aiškiai tariant, mes įrodėme, kad veikiant žuvis vandenyje tam tikrais elektros impulsais, galima nustatyti, kur jų yra daugiausia bei pakreipti jų srautus žmonėms reikalinga linkme. Deja, dabar šios technologijos nėra naudojamos.

– Gal galite paminėti kokį kūrinį?

– Mes, lietuvių mokslininkai, buvome sukūrę elektrinį tralą, kuriame naudota tokia srovė, kuri žuvims sukeldavo savotišką narkozės reakciją. Taip paveiktos žuvys nesipriešindavo, nesistengdavo pasprukti pro tralo akis ir patekdavo kur reikia. Tas grynai lietuviškas įrenginys gavo pavadinimą „Kastytis“. Tačiau jis nebuvo įdiegtas dėl biurokratinių kliūčių.

Iš Seimo išėjo pats

– Esate gimęs tarpukariu, vadinasi, išgyvenote ne vieną istorinį virsmą.

– Mačiau aną Lietuvą, mačiau, kai atėjo tie apdriskę sovietai, kai prasidėjo karas, Kaune mačiau birželio sukilimą, kai buvo išvyti komunistai. Beje, mano knygoje rašoma ir apie holokaustą, todėl galiu pasakyti, kad joje galima rasti ne tik teorijų, bet ir mano paties išgyventų bei matytų įvykių aprašymų.

– Labai įdomus jūsų gyvenimo posūkis buvo nepriklausomybės priešaušryje – jūs tapote politiku. Kaip tai atsitiko?

– Tiesiog tai buvo stipresnis už mane patį dalykas. Kai Vingio parke pamačiau mišką trispalvių, už kurias anksčiau žmonės atsidurdavo kalėjime, supratau, kad negaliu likti nuošalyje. Palikau darbą Politechnikos instituto Klaipėdos fakultete ir nuėjau į Sąjūdį, o netrukus, sulaukęs žmonių pasitikėjimo, išvažiavau dirbti politinio darbo. Buvau Aukščiausiosios Tarybos narys, iki 2000-ųjų dirbau Seime, didžiąją laiko dalį buvau konservatorių partijos narys.

– Parastai žmonės labai sunkiai susitaiko su mintimi, kad nebedirbs Seime, vis bando ir bando patekti tarp išrinktųjų. Kaip jūs atsisveikinote su Seimu?

– Manau, buvau ten reikalingas, bet išmintingų žmonių yra daug. 2000-aisiais atsisakiau balotiruotis, nes norėjau išeiti savo kojomis, o ne būti išneštas. Manau, tebedirbu politinį darbą, nes dalyvauju Kovo 11-osios klubo veikloje. Kol kas ilgai ilsėtis neturiu kada. Tiesa, dabar, kai knyga jau išleista, leidžiu sau pažiūrėti vieną kitą televizijos laidą ar filmą. Bet mano galvoje jau formuojasi knygos tęsinys. Manau, netrukus vėl sėsiu rašyti.

Vizitinė kortelė

1928 m. gimė Salagirio kaime, Rokiškio rajone.

1935 m. pradėjo mokytis Žaliakalnio pradinėje mokykloje.

1947 m. baigė Kauno „Saulės“ gimnaziją.

1947–1952 m. mokėsi Kauno politechnikos institute.

1952 m. pradėjo dirbti Laivų projektavimo institute.

Čia 1958 m. įkūrė Elektrožūklės laboratoriją ir jai vadovavo iki 1985 m.

1985–1990 m. dirbo Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete.

1990 m. išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Iki 2000 m. buvo renkamas ir dirbo Lietuvos Seime.