Uostamiesčio savivaldybės Kapinių priežiūros poskyrio vyriausiasis specialistas Aurimas Mockus – netipiškas valdininkas. Ketvirtus metus šioje tarnyboje dirbančio, tačiau, palyginti su kitais kolegomis, jau senbuviu spėjusio tapti vyro kasdienybė paženklinta netektimis.

"Daugelis purtosi – kaip tokį darbą galima dirbti. Taip, žmonės į mus kreipiasi pačiomis sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Tačiau su tuo susiduria ir Metrikacijos skyriaus darbuotojai. Jiems dar sudėtingiau – žmonės ateina iškart po netekties, dar ašaros būna nenudžiūvusios", – kalbėjo pašnekovas.

Vis dėlto klaipėdietis pripažino, jog bendraujant su interesantais tenka pasitelkti ne tik užuojautą, kantrybę, bet ir diplomatiją, o neretai – net humorą.

Vietomis neprekiauja

– Turbūt ne vienam būtų smalsu, kokie darbai įeina į jūsų pareigas?

– Faktiškai viskas – nuo kapinių priežiūros iki leidimų laidoti išdavimų. Ne veltui mūsų tarnyba ir priklauso Miesto ūkio departamentui.

– Kaip pirmą kartą apie jūsų pareigas sužinoję žmonės į tai reaguoja?

– Pirmoji reakcija – šypsena. Iš tiesų didelė dalis pajuokauja, kad labai gera tarnyba – tai, sako, vietomis prekiauji. Būtent toks įvaizdis likęs iš senų laikų – nieko nuostabaus, juk anksčiau kapinėse dirbo "uabas". Turėjo gerą valdžios užnugarį, pelną kišosi į kišenes, o dirbti galėjo, kaip norėjo. Tačiau aš esu tikrai prieš tokius dalykus.

– Vis dėlto prisipažinkite, ar pasitaiko prašymų, kad kokią geresnę vietelę laidojimui ištaikytumėte?

– Žinoma, ir dažnai. Tačiau reikia žmogui išaiškinti, kad bet kuri vieta yra gera. Kapinės formuojamos pagal griežtus reikalavimus. Nėra taip, kad žmogus kokioje dykynėje ar miškelyje bus palaidotas. Nenoriu girtis, bet manau, jog gyvename tvarkingai.

Man keistas ir kitas dalykas, kad pas mus žmonės dar būdami gyvi pradeda rūpintis savo palaidojimo vieta. Tada bandai pajuokauti – mirti jums dar gerokai per anksti.

Asmeniškai aš norėčiau, kad mane po mirties sudegintų, kad jokių sodų ant kapo neaugintų.

Pilnatis – ne pagal kalendorių

– Kodėl ėmėtės tokio specifinio darbo?

– Todėl, kad norėjosi užsikabinti Lietuvoje. Būdamas 23-ejų išvažiavau uždarbiauti į užsienį. Beveik dvejus metus pas danų ūkininką dirbau rožininku. Po to buvo Norvegija, Airija, Kinija.

Nepasakyčiau, kad tie metai man suteikė kažkokios itin vertingos patirties, tačiau pamačiau, kaip yra dirbama. Patikėkite, arti tekdavo juodai – kartais po 18 valandų per parą. Vienintelė paguoda – uždirbti pinigai.

Tačiau, galima sakyti, per tuos užsienius praradau šeimą. Gal žmona pavargo laukti, gal dar kokios kitos priežastys susidėjo.

Grįžęs į Lietuvą, įsteigiau įmonę. Tėvų jau esu taip išauklėtas, kad pinigus reikia investuoti, įdarbinti. Užsiimu biurams skirtų lubų konstrukcijų prekyba. Tačiau versle išsilaikyti nėra labai lengva, būna ir pakilimų, ir štilių.

Šiuo metu taip pat baigiu mokslus universitete, kur studijuoju andragogiką – suaugusiųjų profiliavimą. Bendravimas su žmonėmis man labai patinka. Kad ir darbovietėje – susitinki ir su vienokiais, ir su kitokiais, reikia sugebėti išlaviruoti iš įvairių situacijų. Čia toks srautas žmonių, kad nėra kada nuobodžiauti. Sužinojau, ką reiškia ir mėnulio fazės – galima net į kalendorių nežiūrėti. Kai kuriuos žmones pilnatis labai smarkiai veikia, ypač piktesnius.

Musulmoną laidojo lyg kataliką

– Kokia patirtis darbe jums skaudžiausia?

– Turbūt nėra nieko skaudžiau, kai tėvai laidoja vaikus. Štai pas mus dirbantis vienas jaunas duobkasys tokiais atvejais gedintiems tėvams pagelbėja nemokamai.

O šiaip tenka pastebėti, kad daugelis gedulingų paslaugų srityje dirbančių žmonių yra materialistai. Mirtis kai kuriems yra didelis biznis.

Kai žmonės, atėję man padėkoti, tą padėką bando išreikšti pinigais, visada sakau – jau geriau tuos pinigėlius paaukokite. Tik ne bažnyčiai. Nes mūsų Dievo tarnai gyvena kaip inkstai taukuose.

Patikėkite, kai atėjau į šią tarnybą, dvasininkų reputacija mano akyse labai smuko. Nesakau, atsigirsta ir apie tokius, kurie dirba iš idėjos, kurie yra pasišventę. Bet kai kurie jų biznį varo pilnu tempu. Štai močiutė duoda kunigui 100 litų, o jis tiesiai šviesiai sako – trūksta. Reikia 150! Jam nerūpi paklausti, iš kur ta močiutė ir tuos 100 litų gavo. Gal ji tą sumą tik per kokį 20 kartų iš varganos pensijos atsidėjo. Ir tas 100 litų – tik kunigui. Baisu, kiek tokių ir panašių istorijų iš žmonių esu prisiklausęs.

Pats esu katalikas, tikintis, o kad tie, kurie tuos tikinčiuosius veda, nederamai elgiasi – čia jau kitas reikalas.

– Ar darbe tenka susidurti su kokiais nors išskirtiniais prašymais, pageidavimais?

– Vienas įsimintiniausių atvejų – kai laidojome musulmoną. Pagal jų papročius mirusysis laidojamas į pietus. O pas mus kapinėse tai daryti galima tik rytų ar vakarų kryptimi. Atskirų vietų musulmonams neturime, tad teko velionį palaidoti kaip kataliką.

Visko pas mus būna – ir močiutės susiginčijusios susimuša, ir vagis nutveriame. Štai dvi netgi labai gerai atrodančios moterėlės nusikasė gėles nuo vieno kapo ir kaip niekur nieko persisodino ant kito. Teko kviesti policiją.

Įkvepia tėvų pavyzdys

– Ar yra tekę susidurti su kokiais nors mistiškais dalykais, vis dėlto dirbate kapinių pašonėje?

– Kartais, būna, pildai žurnalus, žiūri – Debreceno gatvėje žmogus numirė, po to – Taikos prospekte. Atrodytų, Klaipėdoje tiek gyvenamųjų rajonų, o kartais vos ne iš vieno namo keli žmonės numiršta. Tarsi mirtis keliautų kokiu maršrutu ir jei žemėlapyje imtumei braižyti, gal net kokia nors trajektorija išeitų. Bet gal tai tik sutapimai.

Kai kas sako, kad kapinėse galima išvysti vėles. Išties, kai yra ramus oras, prie naujų kapų galima matyti panašius reginius. Tiesiog žmogaus organizme yra fosforo, kuris tam tikrą dieną po mirties išsiskiria. Kažin ką gali pamatyti ir debesyse, tereikia įjungti fantaziją. Bet turbūt ne visus dalykus įmanoma paaiškinti, ką čia gali žinoti – gal su tuo fosforu ir dvasia išeina?

– Kas jums pačiam gyvenime yra tvirčiausias ramstis, kas suteikia didžiausios stiprybės ir optimizmo?

– Žinoma, artimieji, šeima. Mano gyvenimo draugė Sonata – finansininkė, prieš metus susilaukėme dukrelės Vėjūnės. Ketinome susituokti, bet šiuos planus teko kuriam laikui atidėti, nes šiemet mirė tėvukas. Su juo buvome be galo artimi, man jo labai trūksta.

Mano tėvai gražiai kartu nugyveno, mama tėvu iki paskutinės akimirkos atsidavusi rūpinosi. Jų santykiai man – pavyzdys, tokią šeimą ir aš noriu turėti. Nors sūnus Tautvydas iš pirmos santuokos gyvena su buvusia žmona, labai stengiuosi, kad abu vaikai gražiai bendrautų, jaustų tarpusavio ryšį.

Užsienių atsikando

– Ar galite pasakyti, kad sutikote savo gyvenimo moterį?

– Ir kas keisčiausia – supratau tai per pirmąsias akimirkas. Po skyrybų atrodė, kad pasaulis sudužo, labai skausmingai jas išgyvenau. Maniau, kad niekada nieko daugiau negalėsiu pamilti. Tačiau po metų susipažinau su Sonata.

Laimę surasti – likimas. Tam tikriems dalykams ateina savas laikas, nereikia nieko forsuoti.

Ir į viską reikia žiūrėti optimistiškai, stengtis patirti džiugių įspūdžių. Jei tik žmogus gali sau leisti, nereikia gailėti pinigų kelionėms. Mes su Sonata laikomės nuostatos, kad geriau jau turėsime prastesnę mašiną, atsisakysime geresnių gyvenimo sąlygų, bet leisime sau pakeliauti, praplėsti akiratį.

– Be kokių dar pomėgių neįsivaizduojate savo gyvenimo?

– Be sporto. Per savo gyvenimą išbandžiau daug sporto šakų – iš pradžių buvo baseinas, po to – krepšinis, kovinė savigyna, 17-os ėmiausi regbio. Buvau ir Lietuvos rankų lenkimo rinktinėje.

Jau kokie penkeri metai esu aistringas baikeris. Motociklai – mano silpnybė. Galėčiau neturėti automobilio, bet tik ne motociklo. Smagu, kad ir su drauge jokių nesutarimų dėl to nekyla.

– Minėjote, jog Kapinių priežiūros tarnyboje likote vienintelis senbuvis. Tačiau gal savo profesiniame kelyje matote didesnių iššūkių?

– Nesu kitur, kol savęs neatradau kitur. Bet jei čia būtų geras atlyginimas, ko gero, negalvočiau keisti darbo. Šiuo metu save realizuoti galiu ir kitose srityse, galiausiai yra mokslai. Tačiau kelti sparnų svetur vienareikšmiai nenorėčiau – savo kailiu patyriau, kas tai yra užsienis, kas yra juodžiausias darbas.