Sunkiausia – tėvų žvilgsniai
Paprašytas apibūdinti pats save, klaipėdietis vardijo: "Karys, savanoris, lietuvis, Lietuvos patriotas." Rusiškų šaknų turintis vaikinas savo noru atliko būtinąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenės žvalgų būryje, vėliau įstojo į Šaulių sąjungą.
Po tarnybos inžinieriaus išsilavinimą įgijęs vaikinas dirbo, o po trejų metų buvo pakviestas į rezervą. Kai vasarį prasidėjo karas Ukrainoje, Lu ilgai nesvarstė. Savo tėvams ir draugams jis pranešė apsisprendęs išvykti į Ukrainą.
Jauno klaipėdiečio namuose laukia draugai ir tėvai.
"Sunkiausia buvo matyti tėvų žvilgsnius išlydint, tarsi matytų mane paskutinį kartą. Pradžia visada sunkiausia, bet tėvai dabar ne tik jaudinasi, bet ir džiaugiasi, didžiuojasi, jie supranta, kad protingai elgiantis saugumas yra užtikrinamas. Jie tiki, kad viskas bus gerai. Kasdien bendraujame, dabar jie kiek aprimo, laukia manęs grįžtančio atostogų. Galėčiau išvažiuoti nors ir rytoj, bet čia dar yra darbų, galvoju parvažiuoti gal po mėnesio ar dviejų", – atviravo Lu.
Moko kariauti
– Papasakokite, ką veikiate Ukrainoje.
– Aš visada domėjausi karyba, man karo dalykai buvo įdomūs, į juos gilinausi ir mokiausi. Esu prisijungęs prie Kijevo apskrities teritorinės gynybos dalinio, esame priskirti konkrečiam batalionui, turime vadą ukrainietį. Klaipėdietis mūsų padalinyje esu vienas, bet lietuvių čia – penki, dar trys atvyks netrukus. Mūsų komandoje yra karininkų ir vyresnių puskarininkių, jie sukaupę didelę patirtį tarptautinėse NATO misijose Irake, Afganistane. Padalinyje, kuriame tarnauju, yra ir ukrainiečių, jie kovinę patirtį įgijo kovodami Donbase. Mūsų užduotis – paruošti ukrainiečių karius frontui. Tai nėra visiškai žali, parako neuostę vyrai, jie turi šiokios tokios karinės patirties. Su civiliais ir naujokais reikalų neturime. Mokome juos naudotis ginklais, biomechanikos, įvairių taktikų, medicinos. Kai paruošiame juos kovai individualiai, rengiame juos kovoti mažose grupėse, vėliau – didesnėse iki 30 žmonių padaliniuose. Taip padedame formuoti batalionų grupes. Dažnai ukrainietis ir lietuvis instruktoriai dirba poroje. Skirtinga mūsų – instruktorių patirtis yra geras dalykas, papildome vieni kitus.
– Kokiomis sąlygomis jūs ten dirbate?
– Mes čia tik – svečiai, padedame ukrainiečiams. Priesaiką esame davę Lietuvai ir jos laikomės. Ukrainai prisiekti negalime, esame tai pasakę ukrainiečiams ir jie mus visiškai supranta, mums svarbiausias – mūsų šalies saugumas. Mes, lietuvių grupė, išsiderėjome sąlygas, kad, savanoriškai prisijungę prie ukrainiečių, patys renkame ekipuotę, humanitarinę pagalbą. Tai apmokama sponsorių, privačių aukotojų pinigais. Savo reikmėms naudojame suaukotus pinigus, iš jų aprūpiname save ir dalijamės su ukrainiečiais. Rėmėjai padovanojo visureigių karinėms reikmėms, gauname ekipuotės dalis. Dalį lėšų išleidžiame degalams. Tai nėra didelės sumos, jų nekaupiame.
Tikram kariui reikia tik kilimėlio, miegmaišio ir žvaigždžių danguje.
– Jei jau užsiminėte apie pinigus, gal galite papasakoti, kiek mokama kariams?
– Čia atvažiavome ne užsidirbti. Taip galėtų sakyti žmonės, kurie neturi jokio supratimo apie karą. Užsidirbti geriau važiuoti į Skandinaviją. Jei jau važiuoji į karą, čia yra tokių galimybių, bet tai neatperka rizikos ir psichologinių išgyvenimų visam gyvenimui. Ukrainos kariuomenėje tarnaujantys kariai gauna apie tūkstantį eurų per mėnesį, o karštuose taškuose – iki trijų tūkstančių. Bet dalis karių negauna tų pinigų, nes jų nebėra kam išmokėti.
– Kokios jūsų gyvenimo sąlygos?
– Šiuo metu – puikios, gyvename atskiruose kambariuose su dušais, kondicionieriais, miegame minkštose lovose. Mūsų gyvenimo sąlygos šiuo metu prilygsta geriems viešbučiams. Bet tai – laikina. Kaip teritorinės gynybos kariams mums priklauso apgyvendinimas, maitinimas, ginklai, o visu kitu pasirūpiname patys. Per pusantro mėnesio teko gyventi gal septyniose skirtingose vietose: rūsyje, studentų bendrabutyje, svečių namuose, pas draugus. Kai čia važiavau, mintyse dėliojausi galimybę miegoti lauke, tam turiu pasirengimo ir ryžto. Tikram kariui reikia tik kilimėlio, miegmaišio ir žvaigždžių danguje.
Kartu: valstybės ženklai byloja apie lietuvių bendrystę su ukrainiečiais jų šventoje kovoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Tai tikrai ne atostogos
– Kodėl mūsų vyrai važiuoja į Ukrainą, kai patys jaučiame grėsmę iš didžiosios kaimynės?
– Yra daugybė priežasčių, kodėl kitų šalių piliečiai čia atvyksta. Viena pagrindinių – visi jie nori, kad mūsų regionas būtų saugus. Lietuva – maža šalis, turinti milžinišką vis dar sovietinėmis nuotaikomis gyvenančią V.Putino klano valdomą kaimynę. Dažnai sakoma, kad Ukrainoje karas prasidėjo prieš aštuonerius metus, bet realiai – kiek daugiau nei prieš du mėnesius. Mes čia tam, kad tas užkratas neplistų į mūsų šalis. Jei tai prasidėtų, ką nors daryti būtų per vėlu. Čia yra įvairių darbų.
– Ar dažnai sulaukiate lietuvių prašymų priimti į savo būrį?
– Kai žmogus parašo, kad nori į frontą, mes tiesiog nereaguojame. Žmogui reikia bent kelias dienas pabūti, pajausti grėsmę, suprasti ir pagalvoti, po to apsispręsti, ar gali čia būti. O mums būtina su juo bendrauti, suprasti, ar jis realiai motyvuotas kovoti. Kartą iš Vilniaus skambino vyras, sakė, kad jau rytoj bus Kijeve, o poryt jau norėtų stovėti blokposte. Yra tokių, kurie atvažiuoja į Ukrainą anksčiau ginklo rankose nelaikę. Bet jie dega noru padėti, kaip išmano. Tik kare vien karšto noro kovoti neužtenka, reikia turėti įgūdžių. Tokių, kurie atvažiuotų pasifotografuoti, paatostogauti, pagaudyti adrenalino ir po kelių dienų išvyktų, čia nereikia. Ne visi atvykusieji lieka ilgam, kai kuriuos vyrus su namais sieja finansiniai ar šeiminiai įsipareigojimai.
Tokių, kurie atvažiuotų pasifotografuoti, paatostogauti, pagaudyti adrenalino ir po kelių dienų išvyktų, čia nereikia.
Lietuvius vadina broliais
– Ar ten, kur jūs esate, yra realus pavojus gyvybei?
– Čia nejaučiame pavojaus, nors oro pavojaus sirenos įjungiamos ne rečiau kaip porą kartų per dieną. Tiesa, Kijevas aprūpintas priešraketine gynyba, nes tai yra Ukrainos širdis. Raketų pavojus – nuolatinis, prieš porą savaičių ankstyvą rytą, kai dar miegojome, viena raketa krito vos už 100 metrų nuo mūsų. Antroji krito toliau, trečioji – dar atokiau. Pavojus priklauso nuo to, ar greta yra karinis dalinys arba degalų saugyklos. Kai netoli mūsų krito raketos, jos buvo nukreiptos į pramoninį rajoną. Rusų propaganda skelbė, kad taip buvo bombarduojama kokaino gamykla, nes, jų žodžiais, ukrainiečiai yra narkomanai.
– Iš kur jūs gaunate žinių apie karą?
– Pirmiausia jas pamatome lietuviškoje žiniasklaidoje. Turiu pasakyti, kad puikiai dirba LRT. Kartais mes iš lietuviškų šaltinių greičiau gauname naujienų negu ukrainiečiai. Yra ir labai gerų lietuviškų "Facebook" paskyrų, kurios profesionaliai teikia karines apžvalgas.
– Kaip ukrainiečiai reaguoja, kad esate jų kariuomenėje?
– Ukrainiečiai mus vadina broliais, kviečia į svečius, tiek kariškiai, tiek civiliai yra labai dėkingi, bendrauja labai šiltai. Mus ukrainiečiai giria už tai, kad pirmieji pradėjome reaguoti į agresiją. Jie labai myli lenkus, kurie priėmė milijonus pabėgėlių, atiduoda savo tankus, remia visomis išgalėmis. Kas kita – Vakarų valstybės, jų politikai bijo blogų naujienų, nes liaudis už tai kaltina juos pačius.
– Kokios jūsų tarnybos perspektyvos?
– Ukrainos vyriausybė teigia, kad Kijeve jau pakankamai saugu ir karas sostinėje baigėsi, o Kijevo apskrityje nebereikia tiek daug ginkluotų žmonių. Jie išformuoja teritorinės gynybos dalinius, išformuoja ir mūsų batalioną. Dalis karių jau sudėjo ginklus, bet mūsų grupė to nedaro, mes siekiame oficialiai tapti Ukrainos kariuomenės dalimi. Planuojame keisti dislokacijos vietą, ten gyvensime kareivinėse, kur bus kareiviška tvarka. Mes to nebijome, taip ir turėtume gyventi.
– Koks dabar oras Ukrainoje? Ar orai daro įtaką karybai?
– Jau gražus pavasaris, gera, šilta, dieną šyla iki 15 laipsnių, be vėjo ir lietaus. Nemėgstu karščių, man geriau žiemą, kai šalta. Ukrainietiška vasara gali tapti nemenku iššūkiu, kai čia kaitina iki 30 ar net 40 laipsnių, oras sausas, reikia daug vandens, gresia dehidratacija. Tokiu oru sunkiau kovoti ir vykdyti užduotis, energija senka greičiau, lėtėja judesiai ir reakcija. Žiemą lengviau kovoti.
Brolybė: lietuviai ukrainiečių karius moko kovoti fronto linijoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Beždžionė su granata rankoje
– Kaip jūs manote, kada ir kaip baigsis karas?
– Esu optimistas, bet viską vertinu pragmatiškai. Tikra tiesa, kad priešo nuvertinti negalima. Rusai dar turi velniškai daug raketų, stiprų laivyną, jau leidžia jas iš povandeninių laivų. Galvojame, kad rusų generolai susivoks, jog nebeturi ko čia siųsti, imsis stabdyti karą. Mano manymu, tokiu tempu, kaip kariaujama šiandien, karas dar gali trukti pusę metų. Jeigu pačioje Rusijoje įsilinguos neramumai, jeigu vyks derybos ir bus spaudimas pasirašyti taikos sutartį, karas gali pasibaigti ir anksčiau. Turbūt tik V.Putinas žino atsakymą, kada baigsis šis karas.
– Kokios pačių ukrainiečių nuotaikos?
– Karas labai suvienijo ukrainiečius, jie visi, nepaisant jų vartojamos kalbos, yra be galo patriotiški ir gyvena skausmu dėl prarastų artimųjų, sunaikinto turto, sugriauto gyvenimo, jie nori keršyti ir atsiimti tai, kas yra jų. Man vis dažniau atrodo, net jei rusai ir nustos kariauti, ukrainiečiai nesustos, jie eis iki pradinių savo sienų. Strategiškai tai – labai sunkūs uždaviniai, ypač atsiimti Krymą, nes reikės pulti. Daugelis tiesiai sako, kad aštuonerius metus tampėsi, bet po to, kas įvyko Kijevo prieigose, jie neatleis ir nesusitaikys, kol Rusija yra tokia, kokia yra dabar. Baiminuosi, kad ukrainiečiai nepasidarytų sau meškos paslaugos, nes V.Putinas primena beždžionę su granata rankoje, jis – neprognozuojamas ir gali panaudoti branduolinį ginklą.
Baiminuosi, kad ukrainiečiai nepasidarytų sau meškos paslaugos, nes V.Putinas primena beždžionę su granata rankoje, jis – neprognozuojamas ir gali panaudoti branduolinį ginklą.
– Ar jaučiate tiesioginę grėsmę Lietuvai?
– Mes labai nusiteikę, kad pavyks sustabdyti rusus Ukrainoje, nors ukrainietiška biurokratija kartais labai numuša norą kažką daryti. Esame pasiruošę čia būti iki karo galo. Manau, negalime gyventi baimėje, turime būti optimistai. Nemanau, kad Lietuva Rusijai yra tokia svarbi, manau, jei rusai norės mesti atominę bombą, veikiausiai – į Ukrainą.
Biurokratija stabdo
– Ką turite omenyje kalbėdamas apie biurokratiją? Teko su ja susidurti?
– Kai vykau į Ukrainą, mes važiavome su humanitariniu konvojumi, vežėme visureigius kariuomenei, jie buvo pilni pagalbos priemonių. Buvome naivūs tikėdamiesi, kad mus prie Ukrainos sienos pasitiks išskėstomis rankomis. Kai pasienyje teko laukti šešias valandas, pasijutome kaip šlapiu skuduru per veidą gavę. Taip mums ir pasakė pasieniečiai: "Karas karu, o biurokratinės procedūros – būtinos." Mes jiems rėkiame, kad šitos mašinos ir priemonės – jų kariams, bet jie ramiai, neskubėdami daro savo darbą. Visi popieriniai reikalai trunka labai ilgai. Kiekvieno parašo ar antspaudo tenka laukti ir gaišti laiką. Dėl kokio formalaus kliuvinio sustoja visa grandinė, o dar ir oro pavojai stabdo darbus. Taip reikalai, kurie taikos metu būdavo išsprendžiami per porą dienų, dabar trunka ir visas dešimt. Ir kariniams dalykams reikia antspaudų, parašų. Kai vieno parašo lauki penkias ar dešimt dienų, ima svirti rankos. Yra, kaip yra, mes su tuo jau susigyvenome. Prisitaikėme ir žaidžiame pagal jų taisykles. Inžineriškai mąstant, bet kokį procesą galima patobulinti, klausimas, kiek tai naudinga. Suprantama, kad bet kokie pakitimai valdiškoje sistemoje turi sulaukti daugybės valdžios žmonių pritarimo. Tai yra ne mūsų šalis, ukrainiečiai patys žino, kaip jie nori tvarkytis.
– Kartais išgirstame ir apie kitokius neigiamus dalykus Ukrainoje.
– Čia yra žmonių, kuriems karas – tik proga pasipelnyti. Bet taip būna visose tautose, ukrainiečiai – ne išimtis. Yra ir tokių, kurie pardavinėja humanitarinę pagalbą. Buvo atvejų, kai močiutei atvežė pagalbos davinius, o kitą dieną pamatė ją tai pardavinėjančią turguje. Dar blogiau, kai didelę paklausą turintys visureigiai, paaukoti kitų šalių žmonių, nuvažiuoja ne į karinius dalinius, o į turgaus aikšteles ar privatų garažą. Kažkas pasiima ginklus, pareiškia, kad jie dingo, o iš tiesų juos pardavinėja. Kare visada yra netvarkos, bet tai yra pavieniai atvejai. Teko girdėti, kad medicinos priemonės, paaukotos kitų šalių, laikomos didžiuliame logistikos centre Kijeve, nežinia, kodėl jas kaupia, o į rytus, kur vyksta mūšiai, tiekia tik dalimis. Nenoriu į tai gilintis, ukrainiečiai patys turi tuos dalykus spręsti.
Merginos: būryje būsimus karius moko ukrainietės logistė-vertėja Sofija ir paramedikė Margarita. Asmeninio archyvo nuotr.
Baiminasi tuštumos
– Kas jums atrodo baisiausia šiame kare?
– Man nejauku nuo minties, kad dalis sunaikinto Ukrainos pasaulio nebus atkurta. Žmonės, kurie išvyko iš sugriautų miestų, gali jausti tokį siaubingą skausmą, kad nebenorės čia grįžti. Baisiausia būtų, jei dalis Rytų Ukrainos liktų apleista ir neatkurta. Būdamas inžinierius galvoju, kaip po karo visa tai reikės sutvarkyti, atstatyti ir kodėl žmonės dar čia norėtų gyventi. Būtų baisu ir nemalonu, jei ukrainiečiai apleistų tą kraštą. Labai norėčiau ir tikiuosi, kad ukrainiečiai grįš į gimtas vietas, bet pamačius tuos sugriautus miestus kartais aplanko kitokios mintys.
– Kaip manote, iš kur ukrainiečiai semiasi jėgų?
– Humoras ar sarkazmas – neatsiejami karo elementai. Tai – psichologinė higiena, nes žiaurius dalykus būtina atsverti kuo nors linksmu, net jei tai yra juodas humoras ar sarkazmas. Kitaip gali išprotėti, pagaliau tai tampa savotišku motyvu ir pakelia kovinę dvasią. Visi tie kariniai pajuokavimai, kandūs išsireiškimai, dainos, kuriose tyčiojamasi iš priešų ir apdainuojami ukrainiečių kariai, vienija kovotojus ir kelia nuotaiką.
