Ar yra Dievas?

Dienos komentaras

Ar yra Dievas?

Kai visa sąmoningoji Vakarų Europa suka galvas dėl to, ar verta atsisakyti reikšmingos dalies savo valstybių suvereniteto vardan to, kad JAV pagaliau būtų nustumtos į joms deramą vietą, Lietuvos Seimas nusprendžia pakalbėti apie kažką paprastesnio. Ar Europa turi vieną Dievą, ar jų yra daug?

Konservatoriams, užvirusiems šią “peklą”, kaip visuomet reikia paploti. Nieko kvailiau sugalvoti nebuvo galima. Tegul Seimas, užuot svarstęs visą rengiamos priimti Europos Konstitucijos projektą, ginčijasi, ar krikščionybė turi būti paminėta tos Konstitucijos preambulėje.

Pirmasis konservatorių minčiai pritarė vienas nuoširdžiausių (po V.Landsbergio) Lietuvos katalikų - Premjeras Algirdas Brazauskas. Jis ir Vyriausybę suagitavo, kad ši įpareigotų mūsų delegaciją Europos akivaizdoje ginti mintį apie krikščionybės viršenybę prieš kitas religijas.

O jam, Premjerui, kas? Jis jau įpratęs ant kiekvieno kampo atsiprašinėti už įvairiausias Lietuvos kaltes. Taigi jam nebus jokia problema, jei po kiek laiko reikės atsiprašyti musulmonų, konfucionistų, budistų bei kitokių nesuprantamais žodžiais besivadinančių Europos nekrikščionių: “Sorry, guys, mes ir vėl suklydome”.

Suklydome, nes stengėmės, kad, Europai apsisprendžiant dėl esminių dalykų, rinkimams rengiami lietuviai turėtų apie ką pasiginčyti, tačiau nelįstų į rimtus reikalus. O po rinkimų jau bus vėlu mojuoti kumščiais ir plakti liežuviais.

Tiesiog teks priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: toji Europos Konstitucija bus jau aukščiau mūsiškės, o gaminti, pirkti, parduoti, konkuruoti reikės atsižvelgiant į Briuselio instrukcijas. Vėl aktualios taps tėvelių giesmės: “Laisvųjų respublikų sąjunga amžiams…”

Toks gyvenimas, ir kad dėl jo nedūsautume, anot Arvydo Vidžiūno, “tradicinės partijos” - konservatoriai su socialdemokratais draugiškai pudruoja tautos smegenėles. Tik vieno dalyko jie nepastebi. Kai kalbi apie Dievą, tai ir kalbi iš esmės. Fiksuodami Europos Konstitucijoje krikščionybę kaip bendrą tikriems europiečiams gyvenimo programą, mes Senąjį žemyną priešpastatytume visam likusiam pasauliui. Musulmonams, konfucionistams…

Jų kartu paėmus yra beveik dvigubai daugiau negų mūsų - krikščionių. Priešpastatydami save jiems, mes įsipareigotume ginti krikščionybės dominavimą bent jau Europoje. Ką tai reiškia? Naują nesantaikos bangą pačioje kitų kultūrų imigrantais paplūdusioje Europoje ir paskatą visokiems Rytų džihadininkams taikinių ieškoti ne tolimuose užjūriuose, o čia pat. Kam daužyti Niujorko dangoraižius, jei kitatikių Ignalina arčiau?

Žinoma, mūsų konservatoriai su socdemais šiandien taip toli nemąsto. Jiems tiesiog reikalingas barškutis, kuris žvangėdamas nukreiptų tautiečių dėmesį nuo, jų nuomone, daug reikšmingesnių, su valstybiniu suverenitetu susijusių dalykų. Jie kaip ta beždžionėlė, purtanti granatą, nesibaimina, kad barškutis gali sprogti. Beždžionėlė visuomet turi kitą barškutį.