Uostas su aiškia perspektyva

Baigiantis 2019-iesiems buvo patvirtintas Uosto bendrasis planas. Taip pat numatyta aiški jo perspektyva, net iki išorinio uosto statybos.

Nebesvarbu, kad kažkas iš Seimo tribūnų pila ant uosto pamazgas, kad dalis su uosto verslu susijusių asmenų kalba apie išorinį uostą kaip apie „pinigų plovyklą“, kad ant molo kažkas protestuodamas atsuka uostui nugarą.

Klaipėdos uostas prisijungė prie regiono uostų, tokių kaip Gdanskas, Ryga,  taip pat prie Rusijos Baltijos jūros regionų uostų, kurie drąsiai skelbia savo ateities planus. Klaipėdos uostas turėtų ir klientams, ir galimiems investuotojams paskleisti aiškią žinią apie savo perspektyvą.

Miestui taip pat turėtų aiškiai atsakyti, kokia bus ir kada pradės statyti nuo 2005-ųjų pažadėtą Pramoginių laivų prieplauką prie Kuršių marių. Uostas turėtų pateikti planus ir dėl antrojo kruizinių laivų terminalo statybos „Memelio mieste“.

Politinės koridos arena

Iki 2019-ųjų atrodė, kad uoste viskas lyg ir gerai, jis auga, vystosi, yra valstybės pokyčių ir žingsnių link ekonomiškai geresnio gyvenimo, bet 2019-ieji parodė, kad uostas lengvai gali būti apjuodinamas dėl politinių interesų.

Klaipėdoje daug kam aišku, kad Uosto direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus iš posto buvo išstumtas vien dėl to, kad susidėjo ne su ta politine grupuote. 

Apie uostą 2019-aisiais buvo daug diskusijų ir politinių intrigų ne tik Klaipėdos regione, bet ir Vilniuje Lietuvos valdžios kabinetuose.

Lyg ir tapo politine norma, kad jei nori parodyti, koks esi geras, būtinai „pavaryk ant uosto“, iškelk būtus ir nebūtus jo darbelius, ant kiekvieno kampo rėk, koks jis yra baisus teršėjas. Ir nesvarbu, kad po kurio laiko paaiškės, kad uostas niekuo dėtas.

2019-aisiais kaip niekada smarkiai sumažėjo politinės kultūros uosto atžvilgiu.

Kada ministrai pietaus už savus?

2019-aisiais iš įvairių pusių talžomas uostas, jo kompanijos tarsi užsidarė į kietą kiautą. Mažai liko jūrinių iniciatyvų. Užvaldė baimė, kad bet koks žingsnis dėl jūrinių ir kultūrinių projektų gali būti interpretuojamas lyg nusižengimas.

Uostas – sau, jūrininkai – sau. Nenuostabu, kad kaip tik 2019-aisiais buvo pats absurdiškiausias atvejis, kai Seimo narys iš Panevėžio iškėlė siūlymą jūrininkus iš Klaipėdos egzaminuoti Kaune. Jūrininkai sukilo prieš tokį absurdą. Iki tol „auditorių“ Susisiekimo ministerija nematė ir negirdėjo jūrininkų.

Anksčiau uostą ir miestą skirianti tvora buvo labiau simbolinė, o 2019 m. ji pasidarė kaip niekada aukšta. Tvorą tarp uosto ir miesto, o tiksliau tarp uosto ir vietinių politikų padidino nesupratimas, dalies klaipėdiečių kategoriška nuostata dėl uosto, per menkas miesto valdžios ryšys su uostu.

Pačiame uoste taip kaip šiemet buvo nebent tik tais laikais, kai jį valdė dabartinė Lietuvos valdžios opozicija. Tuomet buvo atvejų, kai iš Uosto direkcijos žmonės buvo išvežami netgi greitąja.

Ir buvo laikas, kai už Uosto direkcijos pinigus iš Vilniaus atvažiavę ministrai ne tik būdavo valgydinami, bet ir vaišinti kuo nors stipresniu iš „reprezentacijai skirtų lėšų“. Paprotys pietauti už valstybės įmonių pinigus neatsirado su viešumon iškilusiais susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus pietumis Dubajuje ar Minske.

Nėra abejonių, kad ir ministrai, ir kiti valdininkai pietauti turėtų už savo pinigus. Kaip ir nėra abejonių, kad ir Seimo nariai turėtų gyventi ne valstybės išlaikomame viešbutyje, o savo būste ar už savo pinigus nuomojamame plote, kaip tai daro bet kuris kitas mūsų šalies pilietis.