„Per dienas, naktį meldžiuosi už visus Ukrainoje ir Lietuvoje“, – sakė Jakų gyventoja Stasė Žiužnienė.

Kas yra karas ir okupacija, Stasė gerai žino. Ji per Antrąjį pasaulinį karą net Ablingos tragediją, kai buvo sušaudyta 40 žmonių, o kaimas sudegintas, išgyveno. Stasei pavyko pabėgti. Ji svarsto, gal gyva liko dėl vokiečiams iškeptos kiaušinienės.

Pokaris, anot Stasės, buvo pats sunkiausias. Siuvėjos amato pramokusi tuomet partizanams drabužius siuvo, buvo ryšininkė. Ir mylimasis buvo partizanas, tik susituokti abu nespėjo, nes jį nužudė, o Stasę sovietai suėmė ir kone pusę metų kankino.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kai sąmonė nuo smūgių aptemdavo, vandenyje murkdė.

„Veždavo į pirtį, pildavo vandenį, kol atsigaudavau“, – prisiminė S. Žiužnienė.

Kaip politinę kalinę Stasę nuteisė ir ištrėmė į Mordovijos lagerius. Kai po aštuonerių metų grįžo į Lietuvą, – ištekėjo. Stasė sako, kad su vyru suvedė tai, ką iškentėjo. Abu buvo tremtiniai.

„Koks esi žmogus, prie tokio ir traukia“, – sakė senolė.

Artimieji stebisi Stasės gera atmintimi ir gyvybingumu.

Per dienas, naktį meldžiuosi už visus Ukrainoje ir Lietuvoje.

„Ji be akinių laikraštį skaito. Man jau reikia akinių...“ – stebėjosi žentas Jonas Padimanskas.

Didžiausia pamoka artimiesiems, anot žento, tikėjimo, visų dorybių mokėjimas. „Mėgdavo sakyti: kas gera, prisiminkime, kas bloga – lai išblėsta“, – prisiminė žentas.

Stasė pasakojo, kad nė vienas kaimynas ar pažįstamas anapilin be jos giesmių nenukeliavo. Ir dabar, nors klausa prastėja, ji kaimo koplyčioje gieda ir vis prisimena tremties dainas.