Pastatai neretai išgyvena įdomesnius likimo vingius nei žmonės. Marijos Taikos Karalienės bažnyčios istorija atspindi dar nesenus šalies istorijos posūkius.

Galės pakilti į bokštą

Rytoj Marijos Taikos Karalienės parapija iškilmingai paminės bažnyčios atgavimo dvidešimtmetį. Prieš 46 metus žmonių suaukotais pinigais pastatytas vienas gražiausių uostamiestyje katalikų maldos namų pastatas per neilgą amžių triskart išgyveno metamorfozes.

Vargu ar Klaipėdoje atsiras kitas statinys, per trumpą laiką išgyvenęs tiek pasikeitimų, sukėlusių daugybės klaipėdiečių aistras.

Bažnyčios atgavimo sukakties dieną – antradienį 16 val. lankytojai bus įleisti į bažnyčios bokštą. Skambės prelato Bronislovo Burneikio nulieti varpai. O 17 val. Vilniaus dailės akademijos leidyklos redaktorius Povilas Šverebas skaitys paskaitą apie šviesaus atminimo prelatą ir varpus, suvaidinusius jo gyvenime didelį vaidmenį.
Šeštą vakaro vyks iškilmingos mišios.

Iškilo per trejus metus

Praūžus Antrojo pasaulinio karo audrai, Klaipėda sparčiai augo. Čia atsikėlė gyventi daug lietuvių, tad mažoje buvusioje irvingerių bažnytėlėje Bokštų gatvėje visi tikintieji nebetilpdavo.

Nikitos Chruščiovo atlydžio laikotarpiu – 1956 metais gautas leidimas statyti naują bažnyčią. Statybai skirtas sklypas tuomet dar buvo užmiestyje. Tai buvo hektaras pelkių Rumpiškės gatvėje.

Tada dar vikaras B.Burneikis ėmėsi organizuoti darbus. Klaipėdiečiai per kelias savaites užpylė pelkę žemėmis ir griuvėsių atliekomis.

Bažnyčios pastatą projektavo architektas Juozas Baltrėnas. Tai turėjo būti klasikiniais elementais dekoruota modernaus stiliaus bažnyčia su 70 m aukščio bokštu.
1957 metų birželio 30-ąją iškilmingai pašventintas kertinis akmuo, paskelbtas bažnyčios statymo aktas. Iškilmių metu būriui suteiktas jaunuolių sutvirtinimo sakramentas.

Pinigus statybai aukojo ne tik vietos žmonės. Rinkdami aukas kunigai važinėjo po Lietuvą, pinigų gauta ir iš Amerikos.

Kunigas B.Burneikis ne tik rūpinosi statybomis, bet ir ieškojo statybinių medžiagų. Statyba kainavo 3,5 mln. rublių. Nors valdžia oficialiai leido statyti bažnyčią, iš tiesų statytojai jautė daugybę trukdžių: kliudyta tiekti statybos medžiagas, netikėtai atimdavo darbininkus. Nepaisant to, bažnyčios mūrai augo sparčiai.

1960 metų vasarą ji jau buvo pastatyta, tačiau valdžia ieškojo būdų neleisti jos šventinti, tad tų metų rugpjūčio 14 d. bažnyčią slapta pašventino Telšių vyskupas Petras Maželis.

Bokštą griovė tankais

1961 metais tapo aišku, kad Marijos Taikos Karalienės bažnyčia liks neatidaryta. Pretekstu tam tapo statybų organizatoriams sufabrikuota baudžiamoji byla. Kunigai buvo apkaltinti kyšininkavimu, spekuliavimu statybinėmis medžiagomis, valstybės pinigų grobstymu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, spekuliavimu valiuta.

Pripažinti kaltais ir nuteisti tąkart buvo kunigai. Klebonui Liudvikui Povilioniui skirta turto konfiskacija, jis nuteistas kalėti aštuonerius metus, o kunigas B.Burneikis – šešerius metus. Kartu buvo nuteisti dar penki asmenys. Į laisvę kunigai grįžo po ketverių metų kalėjimo.

Bažnyčios pastatas buvo nacionalizuotas, o netrukus paskelbta, kad čia bus Lietuvos SSR liaudies filharmonija.

Ne vienas vyresnis klaipėdietis atsimena, kaip trūkinėjo lynai, o bokštas vis nepasidavė. Pagaliau nugriautas jis buvo nuvežtas prie Šilutės plento ir įmestas į tvenkinį, kur atskiri fragmentai ir dabar matomi.

Salė stebino akustika

Prisimindamas darbą bažnyčiai statytame pastate buvęs filharmonijos vadovas Aloyzas Vincas Algirdas Kuraitis pasakojo, kad kameriniams koncertams čia buvo ideali akustika. Tačiau kai grodavo simfoniniai orkestrai, garsas būdavo nešvarus, jautėsi ūžesys.

Daugybę kartų ten dainavęs Simonas Donskovas tikino, kad visoje Tarybų Sąjungoje buvo gal tik pora garso operatorių, kurie sugebėdavo sureguliuoti garsą šioje salėje.
"Jeigu dirbdavo neįgudęs operatorius, pirma žiūrovų eilė girdėdavo puikiai, antra – gausdavo. Garsas ėjo bangomis, todėl net vadovai prieš koncertą klausydavo, kaip girdėti kiekvienoje eilėje. Bet kai susirinkdavo žiūrovai, akustika vėl pasikeisdavo. Ten ne vienas kolektyvas "ragus nusilaužė" ir visoje Sąjungoje buvo žinoma, kad čia koncertuoti buvo tikras išbandymas", – prisiminė S.Donskovas.

Kunigas įnamių neišvarė

Per beveik trisdešimtį metų, kol pastatas nepriklausė bažnyčiai, 20 kartų tikintieji, prašydami grąžinti maldos namus, kreipėsi į valdžios atstovus. 1979 metais prašymą grąžinti bažnyčią tikintiesiems pasirašė beveik 150 tūkst. žmonių.

Prasidėjusi Michailo Gorbačiovo pertvarka ir atgimimas lėmė sprendimą grąžinti pastatą religinei bendruomenei. Tai buvo numatyta padaryti 1988 metais prieš pat Naujuosius.

Tačiau filharmonijos vadovas A.V.A.Kuraitis ir kunigas B.Burneikis puikiai sutarė ir nusprendė šią datą paankstinti. Lapkričio 24 dieną salėje įvyko paskutinis klasikinės muzikos koncertas. Tai buvo ciklo "Dekada darbininkams" dalis.
Jau kitą dieną čia aukotos šventos mišios.

A.V.A.Kuraitis prisiminė, kad dar tris mėnesius prelatas B.Burneikis leido bažnyčioje glaustis filharmonijos ansambliams "Uostamiesčio muzikantai" ir "Nerija".
"Mes turėjome persikelti į Muzikinio teatro bokštą, bet čia tebebuvo sukrauti vis dar remontuojamo Dramos teatro daiktai. Kunigas B.Burneikis pats pasiūlė dirbti bažnyčios patalpose, – pasakojo ilgametis filharmonijos vadovas.

1988 metų gegužės pabaigoje B.Burneikis paskirtas nesamos bažnyčios ir parapijos klebonu Klaipėdoje.

Monsinjoras iki pat savo gyvenimo pabaigos rūpinosi atgautosios bažnyčios įrengimu. Būdamas puikus šachmatininkas jis tarybiniais metais išsikovojo teisę dalyvauti tarptautiniame turnyre Vokietijoje. Tačiau ten jis labiau domėjosi bažnyčios varpų liejimo paslaptimis. Bažnyčios bokšte skamba prelato B.Burneikio nulieti varpai.
1991 metais rugsėjo 10 dieną B.Burneikis mirė ir buvo palaidotas Marijos Taikos Karalienės bažnyčios šventoriuje.