Be reklaminės pompos

"Dezinformacija, propaganda, tautos kiršinimas", – tikėtina, kad taip po pirmųjų peržiūrų bus įvertintas naujas, ambicingas ir provokuojantis jaunųjų kūrėjų darbas.

Didelė tikimybė, kad šis filmas socialiniuose tinkluose sukels nemenką pasipiktinimą.

Anot filmo autorių, komentatoriai juostą galbūt lygins su Mariaus Ivaškevičiaus knyga "Žali", Rūtos Vanagaitės veikalu "Mūsiškiai" ar daug keistų debatų sukėlusia Lukiškių aikštėje taip ir neišdygusia "kalvele-memorialu" šalies partizanams.

Diskusijose veikiausiai skambės ir kaltinimai dėl patriotizmo stokos, nepakankamos pagarbos Klaipėdos kraštą atkovojusiems sukilėliams, gal net raginimai tarnyboms pasidomėti filmo kūrėjais.

"Ne už tokią Lietuvą kovojome, kad būtų rodomi tokie filmai. Nepriklausomybės kovų aukas, tai pamačius, ištiktų šokas, pasipiktinimo neslėptų internautai", – ironizavo būsimieji žurnalistai, kartojantys kai kurių tituluotų vyresniųjų kolegų nuvalkiotas frazes, pristatant jų sukurtus "šedevrus".

Kiti filmo kūrėjams galbūt turės priekaištų dėl jame skambančios rusiškos muzikos.

Esą kodėl nepanaudota Eurikos Masytės daina "Laisvė"? Ir kodėl filmo pradžioje skamba Vokietijos himnas? Ar tai derėtų traktuoti kaip raginimą grąžinti Klaipėdą vokiečiams?

Pasak filmo kūrėjų, senosios Vokietijos himno versijos penktojoje eilutėje yra minimas Mėmelis: "Von der Maas bis an die Memel" (Nuo Maso iki Mėmelio).

Tad esą žodžių iš dainos neišmesi.

Norėtume, kad tai pamatytų mokesčių mokėtojų pinigus siurbiantys asmenys, kurie kasmet save išrenka įtakingiausiais žiniasklaidininkais.

Atsvara pinigų siurbikams

Tikėtina išgirsti dar vieną klišę: o gal šį filmą finansavo George'as Sorosas?

Jaunųjų autorių teigimu, skirtumas tarp jų ir daug bei garsiai apie savo kūrinius kalbančių, kai kurių brangiai kainavusios dokumentikos kūrėjų yra tas, kad kuriant studentišką filmą "Sakmė apie karo laivą" nebuvo panaudotos jokios valstybinės, tarptautinių fondų, privačios fizinių ar juridinių asmenų lėšos, apskritai nė vienas centas. Nė vienas centas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.

"Norėtume, kad tai pamatytų mokesčių mokėtojų pinigus siurbiantys asmenys, kurie kasmet save išrenka įtakingiausiais žiniasklaidininkais", – ironizavo studentai.

Be to, šis filmas nėra rinkimų agitacija, nors dalis jame kalbintų asmenų iki šiol aktyviai dalyvavo politinėje veikloje – tai yra buvę miesto deputatai ar Klaipėdos tarybos nariai – Vytautas Čepas, Aleksas Pašilis, Algirdas Grublys, Tamara Lochankina, šią vasarą miręs šviesaus atminimo Dionyzas Varkalis.

Tačiau, pasak jaunųjų kūrėjų, filmas nepretenduoja į patriotinį epą.

O Klaipėdos gyventojams jis turėtų būti įdomus bent jau tuo, kad tarp prieš daugiau nei prieš 30 metų nufilmuotų svarbių uostamiesčiui įvykių dalyvių kai kurie atpažins save.

Juostoje panaudotas istoriniu tapęs pernai mirusio klaipėdiečio, Atgimimo laikų kronikininko Romo Pletkausko archyvas, kurį studentams mielai sutiko leisti naudoti jo dukra Gabrielė.

Įamžintas: filmo kūrėjai dar spėjo užfiksuoti šviesaus atminimo klaipėdiečio muziejininko D. Varkalio (1934–2022) prisiminimus apie kovas už Nepriklausomybės atgavimą uostamiestyje. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Skirtingų patirčių margumynai

Dauguma interviu įamžinti dar pernai rudenį, taigi iki šių metų vasario 24 d. Rusijos invazijos į Ukrainą.

Šis esminis įvykis pakeitė viską. Teko keisti sumanymą ir scenarijų. Kūrėjams reikėjo ieškoti naujos siužeto ašies arba filmo stuburo.

Vis dėlto Klaipėdos istorinė patirtis esą tam tikra prasme yra dėkinga, net ir šiuo atveju.

Uostamiestis visada buvo ir yra kitoks nei kiti Lietuvos miestai ir savo tautine, ir strategine padėtimi.

Iki Nepriklausomybės atkūrimo, tai yra iki 1990 m., mieste apie 40 proc. buvo rusakalbių žmonių, kurių dauguma šalies laisvės atgavimo pastangose įžvelgė grėsmių sau.

"Prieš 1990-uosius buvo 1980-ieji, tai buvo sąstingio, ideologijos brukimo metai, o baigiantis šiam dešimtmečiui – totalaus deficito laikotarpis. Dauguma jau norėjo permainų ir Rusijoje, ir Lietuvoje, ir mes taip pat. Negaliu teigti, kad buvome pasirengę kažką iš esmės keisti valstybėje, bet buvome pavargę nuo tokio gyvenimo. Nors tai buvo mano jaunystės laikas ir aš regiu daug pozityvių dalykų tame buvusiame gyvenime. Ir kai prasidėjo Lietuvos kova už Nepriklausomybę, dauguma rusų tautybės žmonių tai vertino netgi labai teigiamai. Svarstėme, koks mūsų indėlis į tai galėtų būti, o paskui staiga, mums patiems labai netikėtai, tapome tarsi kalti už visas Sovietų Sąjungos padarytas nuodėmes", – filme kalbėjo ilgametė Klaipėdos politikė, Rusų aljanso partijos vadovė T. Lochankina.

Būtent todėl Klaipėdoje kilo stiprus ir gana pavojingas priešiškos Lietuvai organizacijos "Jedinstvo" judėjimas, be to, tuo metu čia buvo dislokuotos ir didelės sovietų karių pajėgos.

Praeitis: daug kas šiandien sostinėje užmiršo, ant kokios prarajos krašto prieš 30 metų buvo Klaipėda, kurioje veikė ir sovietiniai kariniai daliniai, ir TSKP "platformininkai", ir dešimtys tūkstančių Nepriklausomybės priešininkų. Tik patriotiškai nuovokių klaipėdiečių dėka pavyko išvengti tiesioginės konfrontacijos. Romo Pletkausko filmuotos medžiagos stop kadrai.

"Kodėl nenorite draugauti?"

"Kai įsikūrė "Jedinstvo" ir jie pradėjo judėti, jų plakatuose ir mitinguose mes galime tokį įdomų dalyką pamatyti – už lygias teises, už tai, kad lygiai kalbėtume abiem kalbomis, juk viskas buvo gerai, ko jūs, lietuviai, čia veliate? Mes taip gerai gyvenome, ir kodėl dabar jūs nenorite draugauti?" – filme prisiminė Mažosios Lietuvos muziejaus istorikas Saulius Karalius.

Pagal privalomus objektyvios žurnalistikos standartus filmo kūrėjai kalbino visas puses – ne tik lietuvius, troškusius laisvės.

Jūs elgiatės kaip jūreiviai 1917 m. Nejaugi galima brautis į savivaldybės pastatą, lakstyti koridoriais, užgaulioti žmones?

Pasirodo, Klaipėdos rusakalbiai, prasidėjus didžiosioms permainoms, buvo rimtai išsigandę ir nerimavo dėl savo ateities ir esą toms baimėms buvo pagrindo.

"Grasinimų buvo, laiškelių taip pat sulaukdavome, kad jei mes neišvyksime, mes jums galvas nurausime. Buvo visko, kai visa tai įvyko, pirmą pusmetį gyvenome labai didelėje įtampoje. Aš gyvenau pirmame aukšte, turėjau du nedidelius vaikus, kurie tik mokyklą pradėjo lankyti. Tai prie buto durų nakčiai pristumdavau dvi spinteles, ant jų statydavau kibirus su vandeniu, kad išgirsčiau, jei kas įsiverš į butą. Į langus taip pat mėtė, nedaužė langų, bet purvą svaidė", – filmo kūrėjams kalbėjo rusakalbių teatro režisierė Svetlana Vasičkina.

Vis dėlto netgi rusakalbiams nepatiko kai kurių jų tautiečių – "jedinstvininkų" – elgesys, siekiant išsaugoti paskutiniuosius Sovietų Sąjungos likučius laisvės siekusioje Lietuvoje.

"Pamenu, klausiau vienos moters, kuri ten aktyviai dalyvavo, kas jiems rašo tuos tekstus? Jūs elgiatės kaip jūreiviai 1917 m. Nejaugi galima brautis į savivaldybės pastatą, lakstyti koridoriais, užgaulioti žmones?" – kalbėjo T. Lochankina.

Tamara Lochankina. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Salos gynėjų indėlis

Galiausiai sumaniai veikusių Lietuvos piliečių dėka Klaipėdoje nebuvo pralietas kraujas. Apie dramatiškus tų dienų įvykius filme pasakojo liudininkai ir aktyvūs dalyviai.

Juos visus jaunieji kūrėjai kalbino prieš metus, filmą ketino pabaigti ir parodyti šių metų Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, tačiau prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą viskas atsidūrė antrame plane.

Tačiau kaip niekad šiandien tas filmas yra aktualus, nes niekas nepasikeitė – ta pati imperinė sąmonė ir agresija prieš laisvės trokštančias tautas tvyrojo ir tada, ir dabar.

Todėl filmo "stuburu" tapo legendiniu virtęs rusų invazijos pradžioje po pasaulį nuvilnijęs Gyvačių salos gynėjų ukrainiečių atsakas rusų karo laivui.

Filmas taip ir vadinsis "Sakmė apie karo laivą".

Ši juosta nėra aktuali vien Klaipėdai, nes joje bus gliaudomi ir pasaulinės geopolitinės situacijos aspektai, ne tik sovietų agresija prieš išsivaduoti norinčias tautas, bet ir ką apie tai tuo metu rašė pasaulio spauda.

Visa tai bus tarsi déjà vu tam, kas vyksta šiandien Ukrainoje.

Tik, pasak filmo kūrėjų, Lietuva tada labai delikačiai pasiuntė velniop sovietų (rusų) karo mašiną, ukrainiečiai tokio pasirinkimo šįkart neturėjo.

Ir čia labai tiktų buvusios Izraelio politinės lyderės Goldos Meir žodžiai: "Mes norime gyventi. Mūsų kaimynai nori mus matyti negyvus. Tad kompromisui čia vietos lieka labai nedaug."

Geopolitinė miesto svarba

Filmo kūrėjai tikina savo kūriniu siekę blaiviau pažvelgti į Klaipėdos praeitį ir susieti ją su nūdienos geopolitiniais įvykiais.

Karas Ukrainoje, anot būsimųjų žurnalistų, neprasidėjo šiemet. Jis prasidėjo dar 2014-ųjų pavasarį.

Kadangi pastaruosius aštuonerius metus buvo daug kalbama apie dezinformaciją, propagandą, netikras naujienas ir hibridinio karo doktriną, pradžioje buvo planuota sukurti nostalgišką kūrinėlį apie "tuos laikus Klaipėdoje, kai visi buvo vieningi" su šiokiomis tokiomis aliuzijomis į minėtą hibridinį karą.

Tačiau vasario 24-ąją V. Putinas įteikė "dovanėlę", ir filmo kūrėjams teko keisti siužeto kryptį.

Kūrėjų įsitikinimu, tai tarsi padėjo pažvelgti plačiau – filmas tapo universalesnis, gilesnis.

Po išsamių analizių buvo prieita prie išvados, kad visame regione yra tik dvi vietos, kurios karo atveju būtų pirmiausia puolamos – Suvalkų koridorius ir Klaipėda.

Anot studentų, tai veikiausiai bus naujiena Kauno ir Vilniaus veikėjams, tačiau užtektų užimti tas dvi vietoves, įkurti po "separatistinę liaudies respubliką", ir visa Lietuva (gal net Baltijos šalys) būtų atkirstos nuo sąjungininkų.

Todėl dokumentinėje juostoje norėta parodyti, kad tai, kas vyksta Ukrainoje nuo 2014 m. ar kas vyko Gruzijoje 2008 m. vasarą, yra tipinis Rusijos elgesys, taip ši valstybė elgėsi beveik visada ir kad Klaipėdos miestas dėl savo margo charakterio ir praeities galėjo tapti dar viena Padniestre, dar vienu Cchinvaliu, dar vienu Krymu ar Donbasu.

Viso to pavyko išvengti dėl geros pilietiškai aktyvių miesto gyventojų valios.

Taip pat šiuo filmu norėta atskiesti Lietuvos viešojoje erdvėje suvešėjusį pseudopatriotišką fanatizmą.

Esą yra žmonių (etninių mažumų atstovų), kurių nederėtų atstumti, nes jie gali nuklysti į putinų ar kadyrovų glėbį.

Galima boikotuoti kirkorovus ar gazmanovus, tačiau paprasti rusakalbiai, kurie nori čia gyventi, neturėtų tapti diskriminacijos aukomis.

Taip kalbėjo studentai po interviu su rusakalbių atstovais.

"Aišku, galima atrėžti, kad valdžia – visuomenės atspindys, kad V. Putinas – tik vienas iš daugelio Rusijos tironų. Tačiau vertėtų savęs paklausti, ar eilinė Klaipėdos senutė slepia savo miegamajame kalašnikovą, ar dalis lietuvių (net gimusių po SSRS subyrėjimo) pasitiktų žaliuosius žmogeliukus su gėlėmis, ar iš tiesų tada – prieš 30 metų – buvome tokie vieningi, kaip dažnai daug kas mėgsta šiais laikais dūsauti? Galbūt viskas buvo žymiai grubiau ir niekingiau? Galbūt jau tada kūrėsi politinės grupuotės, besigviešusios galios, valdžios ir pinigų?" – svarstė jaunieji dokumentikos kūrėjai.