Nekonservuoja istorijos

Bendrovės „Inreal valdymas“ vystomas projektas „Dangės krantinės“ klaipėdiečiams ir miesto svečiams atskleis intriguojančius istorinius faktus apie šią vietą. Siekiant tai pažymėti ant atkurto pastato fasado atidengtas Autentiškumo ženklas, kuris projektui buvo suteiktas dar šių metų pavasarį.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktoriaus Mindaugo Statulevičiaus žodžiais tariant, Dangės krantinės teritorijoje įsikūręs objektas neabejotinai ypatingas ir svarbus Klaipėdai.

„Asociacija kartu su Kultūros paveldo departamentu ir drąsiais vystytojais prieš porą metų inicijavo Pastatų – nekilnojamojo turto objektų autentiškumo vertinimo programą, kurios tikslas ne tik atkurti pastatus, bet leisti juos naudoti visuomenei. Vienas trijų projektų šiandien gauna ir fizinį savo įvertinimą – atidengiama simbolinė lentelė“, – atidarymo renginio metu akcentavo M.Statulevičius.

Pirmaisiais sertifikatais pagal Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos sukurtą Pastatų autentiškumo vertinimo programą apdovanoti du projektai: „Inreal valdymas“ plėtojamos „Dangės krantinės“ Klaipėdoje ir „Citus“ vystomas „Telegrafas“ Kaune.

„Tokie projektai ir iniciatyvūs vystytojai duoda gerą postūmį ir kitiems nekilnojamojo turto valdytojams eiti tuo keliu. Turime dar bent kelis norinčiuosius tęsti pradėtą darbą. Ir svarbiausia – skleisti žinią, kad architektūros paveldas gali būti ne tik konservuojamas, įmuziejinamas, bet ir atviras, matomas, lankytinas bei atiduodamas naudojimui. Manome, kad tokiu objektu taps ir „Dangės krantinės“, – teigė M.Statulevičius.

„Ir drąsūs, ir atsakingi“

Pasak Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko, atidengtas Autentiškumo ženklas – simbolinis bei geranoriškas gestas, turintis keletą prasmių. Viena jų – pilietinio ryžto demonstravimas.

„Viena vertus tai ženklas, kad Kultūros paveldo departamentas ieško naujų, šiuolaikiškų saviraiškos formų. Kita vertus tai gali būti vertinama kaip ne tik drąsių, bet ir atsakingų nekilnojamojo turto vystytojų ženklu. Linkėčiau visiems mums turėti reikalingos pilietinės drąsos, jokiu būdu nepainioti jos su avantiūra ir pažvelgti į situaciją plačiai atmerktomis akimis – išsaugant, paliekant, bet neužkertant“, – gerų žodžių negailėjo miesto vadovas.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė vylėsi, kad „Dangės krantinių“ projektas įkvėps ir taps geras pavyzdys kitoms Lietuvos nekilnojamojo turto bendrovėms.

„Jauni verslininkai šiandien įkūnija mūsų lūkestį veržlios, modernios, sykiu gerbiančios ir saugančios savo praeitį Lietuvos. Linkiu, kad „Inreal valdymas“ realizuotas „Dangės krantinių“ projektas taptų ne tik atskaitos tašku, bet būtų ir įkvėpimas kitiems vystytojams Klaipėdos mieste. Nes jie tikrai čia turi veiklos, yra daug istorinių objektų, kuriuos šiandien dar reikia atgaivinti“, – įsitikinusi D.Varnaitė.

Pasak „Inreal valdymas“ direktoriaus Gedimino Pruskaus, „Dangės krantinės“ įgyvendinimas tapo išskirtine misija net įmonei, kurios pagrindinis moto – unikalūs projektai išskirtinėse vietose.

„Šis projektas atspindi mūsų filosofiją – džiaugiamės, kad prieš dešimtmetį sugalvojome šią idėją ir jos neatsisakėme. Nors buvo visko. Ir nuopolių, ir sėkmių. Šis įvertinimas Lietuvos ir Europos mastu mums tikrai labai svarbus. Tai didelė paskata prasmingai investuoti ir kurti pridėtinę vertę visuomenei. Klaipėdos senamiestis – nuostabi ir jauki vieta. Tikiuosi, projektas prisidės prie to jausmo“, – šypsojosi G.Pruskus.

Stovėjo bažnyčios

Nuo XVIII a. daug kartų keitę paskirtį uostamiesčio pirklių sandėliai šiandien yra restauruoti, atkurti ir pritaikyti šiuolaikinio miesto gyvenimui. Prie to prisidėjo įvairių sričių tyrėjai, istorikai, archeologai, inžinieriai.

Kaip pasakojo archeologė dr. Raimonda Nabažaitė, XVI–XVII a. šalia Dangės krantinės stovėjo dvi vokiečių ir lietuvių bendruomenėms skirtos bažnyčios, kuriose skleidėsi reformacijos religinis-kultūrinis židinys. Ypatinga miesto ir visos šalies istorijai vieta buvo pažymėta panaudojant ne atvežtinius, o statybos ir kasinėjimo metu rastus akmenis.

„Kaip archeologė pirmą kartą dirbau su išties drąsiais ir suprantančiais kitą požiūrį vystytojais. Dėl bendro ir vieningo sutarimo pavyko pasiekti gerų rezultatų. Dešimtmetį trukę archeologiniai tyrimai mums davė nepaprastai daug duomenų“, – tikino R.Nabažaitė.

Dėl strateginių gynybos sumetimų viena lietuviškų bažnyčių buvo nugriauta, o kita perkelta. Laikui bėgant ir gynybinėms sienoms prarandant svarbą, teritorija perduota versliems miestiečiams.

Jūros druskos sandėlius čia keitė silkių rūšiavimo sandėliai, o po Antrojo pasaulinio karo šioje vietoje įsikūrė konditerijos fabrikas. Saldainių fabrikas išsaugojo senąjį sandėlį – buvo paliktos visos XVIII–XIX a. medinės laikančiosios konstrukcijos. Pastatas buvo apmūrytas raudonomis molio plytomis, kurios šių metų konversijos metu nuardytos, atidengiant fachverkinės architektūros detales.