Estijos ir Lietuvos jūros parkų skirtumai

Skirtinga konkurencinė aplinka

Po aukcionų paaiškėjo, kad Lietuvoje du vėjo jėgainių parkus, kurių bendra galia – iki 1 600 megavatų, statys energetikos monopolistas „Ignitis“.

Ar tai gerai, jei visa Lietuvos vėjo energetika atsidurs vienos bendrovės, kad ir su valstybės kapitalu, rankose? Greičiausiai ne, nes monopolistas, kur šalia valstybės kapitalo dar yra ir privačių savininkų, susijusių su valdžios sluoksniais, turi savų interesų.

Visai kitoks vėjo jėgainių statybos modelis yra planuojamas Estijoje. Panašu, kad čia bus daug vėjo jėgainių parkų statytojų ir tarp jų vyks konkurencija.

Iki šiol Estijoje bendrovės „Enefit Green“, „Saare Wind Energy“, „Tuuletraal“, „Utilitas Wind“ ir „Ignitis Renewables“ yra pradėjusios statybos leidimo Estijos vandenyse išdavimo procedūras.

Statybos leidimo paraiškas taip pat yra pateikusi kompanija „Sunly“, Švedijos atsinaujinančios energijos bendrovė „Eolus“ ir didžiausias atsinaujinančios energijos projektų finansuotojas „Copenhagen Infrastructure Partners/CI NMF“.

Be to, Estija ir Latvija kartu vysto vadinamąjį „Elwind“ vėjo jėgainių jūroje projektą.

Galbūt du Lietuvos „Ignitis“ vėjo jėgainių parkai bus didesni nei planuojami analogiški statiniai Estijoje ar Latvijoje.

Galima pastebėti, kad Estijoje vėjo jėgainių parkus rengiasi statyti ir tos užsienio kompanijos, kurios pretendavo tą daryti Lietuvoje. Jos to atsisakė, galbūt supratusios, kad su Lietuvos monopolininku „Ignitis“ varžytis beprasmiška.

Perspektyva: iki 2030 m. Lietuvos ir Estijos teritoriniuose vandenyse turėtų atsirasti didesni ar mažesni jūros parkai. / „Electronicproducts.com“ nuotr.

Jūros vėjas – privilegijuotiesiems

Pagrindinis klausimas, ar didesniuose „Ignitis“ vėjo jėgainių parkuose pagaminta elektros energija bus pigesnė? Elektros energijos kainą rinkoje iš dalies diktuoja ir pačios energijos kiekis joje. Jei bus elektros perteklius, jos kaina mažės.

Pastačius Baltijos jūroje du vėjo jėgainių parkus, jų galia prilygs tai galiai, kuri buvo Ignalinos atominėje elektrinėje. Ši elektrinė tenkindavo apie 70 proc. Lietuvos elektros energijos poreikio.

Galima svarstyti, kad į Baltijos jūrą tarsi bus perkeliama Ignalinos atominė elektrinė. Veikiant atominei elektrinei energija Lietuvoje buvo palyginti pigi. Ar tokia pat pigi ji bus ir pastačius vėjo jėgainių parkus?

Čia iškyla klausimų, kurie pirmiausia susiję su pajūrio zonoje planuojamomis statyti metanolio arba vandenilio gamyklomis. Šios gamyklos bus itin imlios pigiai elektros energijai. Jos kaip didelės elektros energijos naudotojos gaus sutartinių privilegijų.

Gali būti, kad joms bus tiekiama pigi elektros energija iš Baltijos jūros, kurią kažkam reikės kompensuoti. Kaip visada, įvairūs projektai ir jų išlaidos gali būti dengiami gyventojų sąskaita. Sunku tikėtis, kad Baltijos jūroje pastačius vėjo jėgainių parkus Lietuvos gyventojai sulauks pigesnės elektros energijos.

Sunku tikėtis, kad Baltijos jūroje pastačius vėjo jėgainių parkus Lietuvos gyventojai sulauks pigesnės elektros energijos.

Dar gali būti ir taip, kad jūroje statant vėjo jėgainių parkus tai bus daroma tarsi iš visų Lietuvos gyventojų sąskaitos, jau dabar išlaikant gana aukštas energetikos kainas. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad dabar elektros energijos kaina rinkoje siekia 9–11 centų už kilovatvalandę, o galutinė kaina gyventojams gerokai peržengia 20 centų už kilovatvalandę ribą.

Ar jūrų parkai mažins kainas?

Į vėjo jėgainių parkų statybą Lietuvos teritoriniuose vandenyse nemažai Lietuvos gyventojų žvelgia palyginti skeptiškai. Formuojasi ir tokia nuomonė, kad tie parkai susiję su atskirų dabartinės valdžios ministrų ir politikų asmeniniais ateities interesais.

Iškeliama ir tokia mintis, kad į itin pinigingus projektus Lietuvoje nuolat lenda tie patys asmenys. Tai, neva, ir lemia, kad projektų kainos išauga iki didžiulių aukštumų.

Lietuvos valdžia neaiškina žmonėms, jog vėjo jėgainių parkų statybos jūroje tikslas būtų sumažinti elektros energijos kainas. Gal tokio tikslo ir nėra – svarbiau atskiriems asmenims prisikišti kuo daugiau į asmenines kišenes?

Visai kitaip yra Estijoje. Klimato ministras Kristenas Michalas aiškiai deklaravo, kad vėjo jėgainių parkų statybos tikslas jūroje yra mažesnės elektros energijos kainos.

Energetikos ekspertai prognozavo, kad vidutinė elektros energijos gamybos kaina Estijoje, jei bus statomi ir pradės veikti vėjo jėgainių parkai, 2030 m. gali būti 6,5–7,2 cento už kilovatvalandę.

Tokia kaina siejama ir su didžiuliu 1 400 megavatų vėjo jėgainių parko statybos prie Saremo salos projektu.

Lietuvos politikai jokių perspektyvų nei dėl kainų, nei dėl vėjo jėgainių parkų įtakos energetikai nepristato. Girdime tik tai, kad vandenilio, kaip ateities energetikos kuro, gamyba apsimokėtų tuo atveju, jei elektros energijos kaina būtų iki 5 centų už kilovatvalandę. Pagal estų energetikos ekspertų vertinimą, tokia kaina būtų žemiau elektros energijos gamybos jūroje savikainos. Todėl savaime suprantama, kad ateityje kažkas turėtų padengti skirtumą. Nei Estija, nei Latvija kokių nors vandenilio gamybos didžiulių projektų ateityje neplanuoja. Juo labiau kad ši gamyba imli ne tik elektros energijai, bet ir gėlam vandeniui. Taip pat ji sukuria daug taršių cheminių medžiagų, kurias tektų kažkur laidoti. Tam netgi svarstoma kurti specialias cheminių atliekų saugyklas žemės gelmėse.