Penkiaaukštis namas niekuo neišsiskirtų iš daugybės kitų, jei ne prie visų laiptinių darbščios namo gyventojos sukurtos kompozicijos.

Čia nuo ankstyvo pavasario žydi gėlės, jos džiugina kaimynus iki pat šalnų.

Ne tik gėlės traukia akį. Iš akmenų bei daugybės skulptūrėlių sukurtos kompozicijos stebina išmone ir derme su margaspalviais augalais.

I. Steponavičienei jau nereikia kasdien skubėti į darbą, ji mėgaujasi užtarnautu poilsiu, bet be triūso kieme neįsivaizduoja savo kasdienybės.

D. Janauskaitės nuotr.

Moteris pati tempia į kiemą akmenis, juos komponuoja, ieško augalų, kurie dera tarpusavyje ir prie kuriamos kompozicijos.

„Gėles perku pati. Taip, tai kainuoja, bet man gražu ir labai noriu, kad prie namų žydėtų gėlės, vešėtų augalai. Dažnai girdžiu, kad nuo darbo darže ar sode moterims skauda nugarą. Man – priešingai, jei kurią dieną nedirbu gėlynuose, jaučiu maudimą nugaros srityje. Kaimynai kartais užsimena, kad taip mėgdama sodinti augalus galėčiau įsigyti sodą, tada ir naudos daugiau turėčiau. Bet man užtenka ir savo kiemo. Džiaugiuosi, kai kas pagiria mano gėlynus. Juk tokiame name, kur kiemas margas ir išpuoselėtas, maloniau gyventi“, – atviravo moteris.

Dažnai girdžiu, kad nuo darbo darže ar sode moterims skauda nugarą. Man – priešingai, jei kurią dieną nedirbu gėlynuose, jaučiu maudimą nugaros srityje. 

Kartais jos gėlynuose naują gyvenimą pradeda skulptūrėlės ar vazos, kurios ankstesniems šeimininkams nebereikalingos.

Medinis katinas, keraminė varlė, plastikinė varna – kiekvienas toks daiktas I. Steponavičienės galvoje pagimdo naują idėją dar nematytai kompozicijai sukurti. Taip vienoje vietoje atsirado katinų kiemelis, kitoje nudžiūvusio medžio šaka imituoja gyvatę.

Gėlynų kūrėja, gyvenanti penktame namo aukšte, vis ieško naujų idėjų ir būdų jas realizuoti. Sunku įsivaizduoti, kaip ji į kiemą parsigabeno didelius, be galo sunkius akmenis. Moters pavyzdys byloja – reikia tik noro ir užsispyrimo.

D. Janauskaitės nuotr.

I. Steponavičienės kompozicijos skirtos ne tik gėrėtis. Kai kurios jų kaimynus išvadavo nuo šunų savininkų nesąmoningo elgesio. Mat viena kaimynė, vos išvedusi pro laiptinės duris savo didžiulį augintinį, nesivargindavo jo vesti tolyn, leisdavo šlapintis ir tuštintis tiesiai po langais.

Aptvėrusi gėlyną dideliais akmenimis Irutė pasiekė tvarkos.