Vienas iš 111

– Turbūt pasisakęs savo vardą dažnai sulaukiate klausiamų žvilgsnių. Kas jį išrinko?

– Oi, tai ilga istorija. Mano tėvelis perskaitė įdomią knygą, kurios vienas herojų buvo Aristidas. Todėl nusprendė taip pavadinti mane. Jei atvirai, manau, tai buvo savotiškos varžybos su broliu, kurio sūnus gimė pusmečiu anksčiau už mane ir gavo Rosvaldo vardą. Matyt, norėjo perspjauti originalumu. Gal ir gerai. Jei gatvėje išgirstu šaukiant Aristidą, neabejoju, kad kreipiasi į mane.

– Minėjote, jog laikote save tikru dzūku. Kur praleidote vaikystę?

– Užaugau Alytuje, trijų vaikų šeimoje. Turiu dvi seseris. Beje, įdomus sutapimas, jog jaunesnioji, tarp kurios ir manęs – devynių metų skirtumas, gimė vasario 10 d., kaip ir aš. Baigęs vidurinę mokyklą iškart įstojau į Lietuvos karo akademiją. Buvome pati pirmoji laida – ją sudarė 111 jaunuolių. Kai atvykau į akademiją priduoti dokumentus stojimui, Sovietų Sąjungos kariai dar stovėjo praleidimo punkte. Taigi, esu vienas iš pirmųjų Lietuvos karininkų.

– Neapsiribojote vienomis studijomis ir kursais. 2011 m. Lietuvos karo akademijoje įgijote politikos mokslų magistrą.

– Mokslui galo nėra. Lietuvos karo akademija yra mano Alma mater, o karo diplomatija, istorija – tas varomasis arkliukas. Esu įsitikinęs, jog studijos ir tobulėjimas – geriausia investicija sau. Be to, karius nuolat verčia pasitempti jų darbas. Organizuojami įvairūs kursai, modernėja technologijos, keičiasi lyderystės menas. Visa tai būtina įsisavinti. Artimiausiu metu ketinu baigti pulkininkų kursus, po kurių įgyčiau teisę pretenduoti į pulkininko laipsnį.

18 šuolių parašiutu

– Esate baigęs ir parašiutininko rengimo kursus. Tai buvo privalu?

– Kai baigiau Karo akademiją, tapau būrio vadu. Teko atlikti šuolius parašiutu. Suprantama, tam reikėjo pasirengti. Buvau pirmasis Lietuvos kariuomenėje gavęs parašiutininko sertifikatą ir ženklelį. Tai reiškia, kad esu atlikęs daugiau nei dešimt šuolių, o vienas jų – esant specialioms aplinkybėms. Pavyzdžiui, šokant naktį, leidžiantis į vandens telkinį ar miškingą vietą. Man reikėjo nusileisti į specialiai pažymėtą kvadratą.

– Kiek kartų teko tai daryti? Šoktumėte savo malonumui?

– Aštuoniolika. Žinoma, aš ir šokau savo malonumui. Mane "veža" laisvo kritimo pojūtis. Svarbiausia, kuo mažiau galvoti apie patį šuolį. Tiesiog daryti. Tiesa, praktikoje visko pasitaiko. Pamenu, vienos mūsų karės parašiuto kupolą pagavo vėjo gūsis ir pradėjo tempti laukais. Bėgome jos gelbėti. Incidentas baigėsi gerai, tačiau mergina atrodė labai "skaudžiai", kūną nusėjo mėlynės. Apskritai, kiek žinau, Lietuvoje buvo tik vienas nesėkmingai nusileidęs sportininkas. Vingio parke jis turėjo išskleisti mūsų šalies vėliavą, tačiau parašiutas taip ir neišsiskleidė.

– Baigęs mokslus kurį laiką gyvenote Tauragėje. Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Vengiu žodžio "gyvenu". Tai buvo mano tarnybos vieta. Visur gyvenu laikinai. Tačiau save laikau ir iki paskutinio įkvėpimo laikysiu dzūku, nes esu alytiškis. Ten gimiau, ten mano šaknys, tėvai, mokykla, draugai.

– Vadinasi, Klaipėda jums – irgi laikina stotelė?

– Be abejo. Mes, kaip kariai, esame nuolat rotuojami. Vyresnieji karininkai vienoje pozicijoje išbūna ne ilgiau nei trejus metus. Svarbiausia – jog tarnauju tėvynei, ir vieta tam neturi didelės reikšmės.

Afganistane pasitiko sprogimai

– Tarnybos metu jums teko pabuvoti daugelyje užsienio šalių, įskaitant ir tarptautinę misiją Afganistane.

– Visai tai vyko iš 2008 į 2009 metus. Netikėtumai prasidėjo jau patį pirmą rytą, tik atvykus į bazę. Pusryčiaudami karių valgykloje išgirdome milžinišką sprogimą, sudrebėjo visi langai. Žmonės pašoko nuo stalų, puolė slėptis. Kaip vėliau paaiškėjo, šalia mūsų stovyklos susisprogdino savižudis. Toks buvo mūsų pirmasis krikštas. Ir vėliau tekdavo praleisti naktis slėptuvėse, kai talibų kovotojai apšaudydavo mus netiesiogine ugnimi. Kartą apšaudė sraigtasparnį, kuriuo skridome. Apie įvykį sužinojome tik nusileidę ant žemės iš mus pasitikusių persigandusių žmonių.

– Tuomet jau buvote vedęs?

– Taip, namuose grįžtančio manęs laukė žmona Živilė ir dvi dukrelės. Danielei sueina vienuolika, o Vasarei yra 13 metų. Vėliau atsirado ir sūnus Titas, kuriam neseniai suėjo šešeri. Lanko priešmokyklinę grupę ir jau greitai žygiuos į pirmą klasę. Mano žmona yra tikra klaipėdietė, čia gimė, užaugo ir baigė universitetą. Klaipėdoje anksčiau veikusiame bare "Kalifornija" ją ir sutikau, praėjus dviem metams po pažinties susituokėme. Tačiau nusprendėme įsikurti Vilniuje. Būtų per daug sudėtinga kartu su vaikais kraustytis iš vienos vietos į kitą. Dabar labiausiai uostamiestyje man trūksta šeimos, matau ją daug rečiau nei norėtųsi. Todėl savaitgaliais, esant tokiai galimybei, stengiuosi kuo dažniau grįžti namo. Šįkart, deja, negalėsiu būti dukters gimtadienyje, nes dalyvausiu 309-osios pėstininkų kuopos įsteigimo ceremonijoje.

Sūnus – lietuvis ir amerikietis

– Trejus metus tarnavote Amerikoje. Kartu su jumis keliavo ir šeima?

– Tąkart keliavo, nepaleido vieno taip toli. Sūnus Titas gimė Valstijose, todėl pagal ten galiojančius įstatymus yra Amerikos pilietis. Tuo metu Lietuvoje dar buvo galima turėti dvigubą pilietybę, todėl suėjus 19 m. jis turės pasirinkti: būti amerikiečiu ar lietuviu. Laimei, to nereikės spręsti man. Šiandien sūnus turi abiejų šalių pasus. Kas žino, gal vieną dieną jis taps Amerikos prezidentu?

– Tikras laimės kūdikis.

– Kodėl? Manau, mums dar labiau pasisekė, kad gimėme Lietuvoje. Gyvenimas čia fantastiškas, turime viską, ko kiti žmonės gali tik pavydėti. Nevyksta žemės drebėjimai, nėra itin nuodingų gyvių, didelių stichinių nelaimių, išskyrus pamario potvynius. Belieka džiaugtis ramybe, gamtos grožiu, žaluma ir keturiais metų laikais. Esame labai laimingi. O Amerikoje ne viskas taip puiku, kaip atrodo – žmonės dirba beprotiškai daug, net šeštadieniais, turi tik dvi savaites atostogų per metus, už kurias patys susimoka. Mes Lietuvoje turime pasakišką socialinę sistemą. Galima sakyti, gyvename rojuje.

– Tai minčių pasilikti nekilo?

– Nė už ką. Su žmona esame tikri savo šalies patriotai.

– Jūsų minėta ramybė Lietuvoje slopsta – agresorių iš šalies netrūksta.

– Situacija išties įtempta, priešiškai nusiteikusi valstybė Rytuose visa tai daro bandydama nustatyti mūsų galimybių ribas bei sukiršinti aplinkines šalis. Toji valstybė negali ramiai gyventi, ir noras plėstis, ieškoti priešų, kaltinti kitus už savo pačių nesėkmes didėja. Reikia įvertinti priešininką – nors ir blogas, tačiau nekvailas.

– Ar siekiant apsiginti į Lietuvos kariuomenę buvo sugrąžinti šauktiniai?

– Mūsų Konstitucijoje parašyta, kad ginti savo šalį yra kiekvieno valstybės piliečio pareiga. Tačiau kas iš to, jeigu jis nėra tam pasiruošęs? Kariai savanoriai yra puikus pavyzdys neapsisprendusiems jaunuoliams. Lenkiu prieš juos galvą. Visuotinio šaukimo į kariuomenę idėja irgi yra sveikintina. Man patiko Krašto apsaugos ministro išsakyta mintis, jog baigę gimnazijas jaunuoliai stoja į kitą mokyklą, kuri vadinasi valstybės gynybos mokykla. Esu už tai, kad ir merginos būtų priimamos. Bent jau iš mano asmeninės patirties, jos nė kiek nenusileidžia vyrams, yra puikios karės ir tam tikrų sričių specialistės. Be to, drausmingesnės, labiau motyvuotos, ne tokios nutrūktgalvės, kaip vaikinai. Vis dėlto šiandien mes nesame pasiruošę priimti visų mokyklą baigusių devyniolikmečių. Neturime tiek personalo, patalpų, infrastruktūros, jau ir dabar tenka spaustis. Juk karius reikia pamaitinti, aprengti, apmokyti.

Steigs du batalionus

– Tiesa, jog Žemaitijos krašte planuojamos naujo bataliono steigimą?

– Taip, ir ne vieno. Kalbama apie dviejų batalionų steigimą. Kad Žemaitijos brigada taptų visaverčiu ir efektyviu junginiu, jai reikia savo padalinio. Šiandien yra tik du, pėstininkų batalionai. Kol kas dairomasi strategiškai tinkamos vietos. Džiugu, jog Žemaitija militarizuojasi, stiprėja.

– Kokiomis nuotaikomis atsimenate 1991 m. sausio 13-ąją?

– Buvau vienuoliktokas ir įvykius stebėjau iš šalies – mano tėvai nebuvo dideli Sąjūdžio judėjimo šalininkai. Tačiau sulaukęs aštuoniolikos, dar mokydamasis vidurinėje, nusprendžiau stoti į krašto apsaugos savanorių pajėgas. Priesaiką šaliai daviau ir Lietuvai tarnauju nuo 1992 m. kovo 11 dienos.

– Propaguojate aktyvų gyvenimo būdą?

– Kiekvieną dieną skiriu laiko sportui, turime atitikti nustatytus fizinius normatyvus. Tikrai nėra taip, kad metus pragulėjęs lovoje ir valgęs "greitą maistą" galėsi juos įvykdyti. Bet man problemų dėl to nekyla. Mokykloje gerai sekėsi futbolas, net svajojau apie profesionalų žaidimą. Tačiau supratau, kad duonos iš to nevalgysi. Treneris priešinosi, bet esu įsitikinęs, kad pasirinkau teisingai. Dabar žaidžiu tik savo malonumui. Anksčiau medžiojau, tačiau gimus pirmai dukrai supratau, kad noriu daugiau laiko praleisti su savo šeima. Labai myliu vaikus ir neįsivaizduoju savo gyvenimo be jų. Su sūnumi žaidžiame karą, jis turi daugiau ginklų už mane patį. Apskritai esu nestygstantis vienoje vietoje, nemanau, kad kada nors galėčiau gyventi ramiai. Tiesa, dar nežinau, ką išėjęs į atsargą norėčiau veikti tėvynės labui. Bet tokia mintis kirba. Nepakeičiamų nėra, kažkada reikės užleisti vietą jaunesniems. O sėdint ir nieko neveikiant galima labai liūdnai baigti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1974 m. vasario 10 d. Alytuje.

1992 m. davė savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) priesaiką.

2003 m. baigė Baltijos gynybos koledžą, Jungtinis vadų ir štabo karininkų kursą (Estija).

2011 m. Lietuvos karo akademijoje politikos mokslų magistras.

Baigė instruktorių, parašiutininko rengimo, anglų kalbos ir kitus kursus.

2015 m. lapkritį tapo KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės vadu.

Lietuvos kariuomenės medalis "Už nuopelnus".

LKA gen. J.Žemaičio medalis "Už ilgametę ir nepriekaištingą tarnybą".

Lietuvos kariuomenės medalis "Už pasižymėjimą".

NATO medalis "Už tarnybą NATO Tarptautinėse Saugumo Paramos Pajėgų (ISAF) operacijoje".

LR Krašto apsaugos sistemos medalis "Už tarptautines operacijas".

Lietuvos kariuomenės medalis "Už nuopelnus" (Bronzos Gedimino stulpai).

Vedęs, žmona Živilė. Turi tris vaikus.