Istorijos mokytojas Juozas Valančiauskas – legendinio žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) giminaitis, tremtinių sūnus, pats gimęs tremtyje. Vasario 16-osios proga klaipėdietis tikino, kad dabartinės Lietuvos į buvusią sovietinę Lietuvą tikrai niekada nekeistų.

Vaikystė – Sibiro platybėse

– Kur esate gimęs?

– Mano tėveliai gyveno Plungės rajone, ties Gegrėnais. Kadangi jie buvo ūkininkai, to pakako, kad užkliūtų sovietinei valdžiai ir juos ištrėmė į Sibirą. Tai nutiko jau po karo, 1949 m. kovo 23 d. Tada juos išvežė su mano vyresniuoju broliu, o aš gimiau dar po kelerių metų jau tremtyje, Krasnojarsko krašte.

– Ką atsimenate iš vaikystės tame atšiauriame krašte?

– Atsimenu daug, nes man buvo devyneri, kai grįžome į Lietuvą. Tačiau, kol gyvenome Sibire, tėveliai neliesdavo tos temos, kad čia – ne mūsų žemė, kad esame priverstinai atvežti. Aš dar Sibire pradėjau lankyti mokyklą. Turiu pasakyti, kad palyginti su tų žmonių, kuriuos ištrėmė dar prieš karą, pokario tremtinių gyvenimo sąlygos buvo geresnės. Bet vaiko įspūdžiai yra vienas dalykas, suaugusieji tai mato visai kitaip. Dar dabar prisimenu, kad tėvelis kalbėdavo žemaitiškai su slaviškomis svetimybėmis. Buvo netgi taip, kad namie, kai tėvai ko klausdavo lietuviškai, mes su broliu jiems kartais atsakydavome rusiškai, nes aplinkui visi taip kalbėjo. Kai po J.Stalino mirties prasidėjo šioks toks politinis atšilimas, mama buvo išvažiavusi į Lietuvą pasižvalgyti, kokios mums yra galimybės ten grįžti. Tėvai nusprendė vykti į gimtinę. Ir 1960-ųjų rudenį mūsų šeima grįžo į Lietuvą.

– Kaip priėmėte tas permainas?

– Kaip vaikas tą kelionę supratau tarsi smagų nuotykį. Pirmąkart pamačiau Maskvą, to meto technikos stebuklą – eskalatorių, taip pat metro. Man įspūdį paliko parduotuvėse akvariume plaukiojančios auksinės žuvelės. Buvo viskas labai įdomu. Kadangi ūkis buvo nusavintas, tėveliai apsigyveno Alsėdžiuose.

– Koks požiūris tuo metu buvo Lietuvoje į tėvynę grįžusius tremtinius?

– Kartais kildavo tam tikrų ginčų tarp bendraamžių. Kažkada buvo priminta, iš kur mes grįžome. Nors netiesiogiai. Šituos dalykus labiau pajutau, kai pradėjau dirbti čia, Klaipėdoje.

Tarp chemijos ir istorijos

– Kodėl nusprendėte tapti istorijos mokytoju?

– Po vidurinės kilo dilema, ką rinktis – chemiją ar istoriją. Tačiau šiek tiek šlubavo fizika, todėl pasirinkau istoriją. Įstojau studijuoti jau vėlesniais laikais, kai nebekildavo įtampos dėl tremtinio praeities. Tačiau karjeros galimybių iš esmės būtent dėl to ir neturėjau.

– Ar studijų metu kėlė abejonių mokslinio komunizmo idėjos, kurios aukštosiose mokyklose tada buvo stipriai brukamos?

– Tiek mokslinis ateizmas, tiek ir mokslinis komunizmas – nesąmonių rinkinys, mes į tai rimtai nežiūrėjome. Tik artimųjų būrelyje iš to pasišaipydavome, nes atvirai kritikuoti nelabai ir galėjome. Juk viską stebinčių ir girdinčių struktūros žmonių buvo ir tarp kurso draugų.

– O kaip Lietuvos istorijos klausimai, ar būdamas studentas nepastebėjote "baltų dėmių"?

– Tokių minčių kilo vėliau, kai pradėjau dirbti. Tai ir 1939 m. Molotovo–Ribentropo paktas, ir 1940-aisiais vienu metu kilusios socialistinės revoliucijos visose Baltijos valstybėse. Ir manęs visai nenustebino, kai rugpjūčio 23 d. slaptųjų susitarimų protokolai išlindo tarsi yla iš maišo, nes jaunystėje skaičiau tarybinio karinio veikėjo generolo leitenanto S.Krivošejino memuarus "Tankų korpusas", išleistus maždaug 30 metų po karo. Ten net neslepiama, kad 1939 m. vokiečiai pirmieji užėmė Brestą, o po to tas pozicijas užleido sovietų kariams. Jau tada kilo minčių apie galimus slaptus susitarimus tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Tai vertė galvoti, kad kai kas yra pateikiama ne taip, kaip iš tikrųjų buvo. Tie memuarai sukėlė perversmą mano prote.

– Ar jūsų karta žinojo, ką reiškė Lietuvai vasario 16-oji?

– Apie tarpukario Lietuvos nepriklausomybės aktą žinojome, bet apie tai nesimokėme universitete, juo labiau mokykloje. Pamenu kuriozinę situaciją, kai po 1990-ųjų vienuose mokytojų kursuose iš JAV atvykęs profesorius mus ketino "informuoti, kaip viskas buvo", tačiau paaiškėjo, jog neišgirdome nieko naujo. Nustebino Amerikos lietuvių požiūris, kad mes nieko nenutuokiame apie tarpukario laikotarpį, bet taip tikrai nebuvo.

– Mokykloje istorijos mokytoju dirbote daugybę metų, ar per tą laiką sovietmečiu buvo kokių disidentiškų pasireiškimų? Gal mokiniai Vasario 16-osios proga iškėlė trispalvę ar išmėtė proklamacijas?

– Toje mokykloje, kur dirbau, tokių dalykų nepasitaikė. Tačiau buvo atvejis, kai vaikas kažkur nupiešė Gedimino stulpus, bet mes į tai nekreipėme dėmesio ir tiek. Dažniau piešdavo svastikas. O lietuviškos simbolikos niekas jau beveik ir nebežinojo. Tačiau negalime sakyti, jog tarybiniais laikais nebuvo valdžios kritikos, tik ta valdžia ir jai atstovaujantys cenzoriai ne visada tai suprato, kaip kritiką. Kad ir humoristo Arkadijaus Raikino pasirodymai. Net ir garsusis filmas "Likimo ironija, arba po pirties". Tada šiaip buvo linksma pasijuokti iš siužeto apie fatališkus sutapimus, o dabar į tai žiūrime visai kitomis akimis. Tokia pati gatvė, tokia pati durų spyna, tokie patys baldai. Ten parodyta, kaip mus norėta suvienodinti ir į ką iš esmės virsta sovietinės sistemos žmonės.

Laisvos valstybės samprata

– Artėja Vasario 16-oji, greitai minėsime ir Lietuvos nepriklausomybės 25 metų sukaktį, kai kurie žmonės laikosi nuostatos, jog ne už tokią laisvę kovojome. Kaip jūs vertinate tokį požiūrį?

– Aš asmeniškai dabartinės Lietuvos į buvusią sovietinę Lietuvą tikrai nekeisčiau. Esu susidūręs su buvusios savo mokinės mama, ji pensininkė. Per visą pokalbį ji keikė Lietuvos santvarką, bet pabaigoje netikėtai pasakė, jog ji dar niekada taip gerai negyveno, kaip dabar. Nors pensija nedidelė, bet kompensaciją už buto šildymą gauna, daug nieko nereikia, bet ir nusipirkti gali, ką nori. Nėra viskas taip blogai, manau, kad tai tik noras pakritikuoti.

– O kaip jūs vertinate tuos piliečius, kuriuos valstybė remia įvairiomis kompensacijomis ir pašalpomis?

– Žinau atvejį, kai bute gyvenamąją vietą deklaravusi viena pensininkė gauna valstybės paramą už šildymą, tačiau kartu su ja gyvena darbingo amžiaus sūnus, kuris niekur nedirba ir nenori dirbti. Manau, kad tai yra neteisinga kitų žmonių atžvilgiu. Labai džiaugiausi, kai kompensacijų skirstymą perdavė savivaldybėms, ir remiamų asmenų sumažėjo. Manau, kad jų reikėtų dar labiau sumažinti, nes kai kurie piktnaudžiauja tais dalykais.

– Kaip manote, gal tai tarybinė sistema sunaikino socialinį žmonių imunitetą, kai už save nereikėjo kovoti, darbą suteikdavo valdžia, butą duodavo valdžia ir esą niekas nekainavo, nors kyšių sistema gyvavo ir tais laikais?

– Tarybinė sistema deklaravo, kad viskas daroma žmogaus gerovei. Kalbant apie mokslo siekį, tai yra tiesa, kas norėjo, galėjo mokytis ir kažko pasiekti. Netgi mano tėvukas sakydavo, kad A.Smetonos laikais nebūtų pajėgęs visų trijų savo vaikų išleisti į aukštuosius mokslus. Kalbant apie tarybinius laikus, tų pašalpų gavėjų buvo labai nedaug. Buvo tokia tvarka, jei žmogus tris mėnesius nedirba, vadinasi, jis yra veltėdis, jį reikia teisti ir sodinti į kalėjimą. O dabar yra laisvė – nori dirba, nori nedirba. Ir įprotis gauti pašalpas jau pereina į genus. Dirbau mokykloje ir mačiau, kaip susiformavo ištisos pašalpų gavėjų dinastijos – nuo senelių iki anūkų. Didelė jų dalis yra įpratę viską gauti, o ne uždirbti. Pastebėjau tokį dalyką, kad tie, kurie mokykloje pietus pirkdavo už savo pinigus, nebuvo tokie įžūlūs, kaip tie, kurie gaudavo nemokamą maitinimą.

Genealoginio medžio pažiba

– Jūsų pavardė garsi Žemaitijoje – Valančiauskas. Vyskupas M.Valančius jums – giminaitis?

– Taip, jis tiesioginis mūsų giminaitis. M.Valančiaus tėvas ir net nebesuskaičiuoju, kurios kartos mano prosenelis buvo broliai. Tai, kad mūsų giminės žmogus yra garsusis vyskupas, žinojau visada. XIX a. pradžioje nuo Nasrėnų atsikėlė mūsų prosenelis ir įsigijo ūkį prie Gegrėnų. Ten gyveno dar vieni Valančiauskai, bet jie buvo ne giminės.

– Ar kas nors iš jūsų giminės dar be vyskupo M.Valančiaus pasirinko kunigystę?

– Neteko girdėti. Tačiau pačiu vyskupu ir jo veikla labai domėjosi mano dėdės – tėvo brolis Jurgis rinko medžiagą čia, Lietuvoje, ir siuntė kitam dėdei, savo broliui Grigui Valančiui, kuris gyveno Amerikoje ir 1978 m. Los Andžele jo iniciatyva buvo išleisti du tomai biografinių pasakojimų apie M.Valančių "Žemaičių Didysis".

– Kodėl vieni jūsų giminaičiai Valančiai, o kiti Valančiauskai?

– Tarpukariu, kai kilo lietuvinimo vajus, didelė dalis inteligentijos trumpino pavardes. O dalis tų, kurie užsiėmė žemės ūkiu, jiems tas dalykas nebuvo toks svarbus ir rūpimas. Todėl ir mūsų šeimos pavardė liko Valančiauskai, bet ne Valančiai.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. gegužės 8 d. Krasnojarsko krašte.

1960 m. rugsėjį su tėvais grįžo į Lietuvą.

Mokėsi Alsėdžių vidurinėje mokykloje.

Studijavo Vilniaus universitete istoriją.

Mokytojavo Klaipėdos vakarinėje mokykloje.

Nuo 1978 m. iki pensijos dirbo istorijos mokytoju Klaipėdos 5-oje vidurinėje mokykloje.

Žmona Bronė, dukra Vaida, turi anūkę ir anūką.