Oficialus patvirtinimas

Nerijus Navickas galėjo net ir neprisistatyti – einantį koridoriumi būčiau jį atpažinusi iš užrašo ant džemperio nugaroje. Samanų spalvos džemperis, kurį jis vilkėjo mudviem susitikus, ryškiomis raidėmis šaukė apie neseniai įgytą titulą – „Geriausias mokytojas 2025“.

„Auklėtinių tėvai padovanojo“, – eidamas koridoriumi šypsojosi Kauno technologijos universiteto (KTU) Vaižganto progimnazijos istorijos mokytojas metodininkas, per pastarąjį mėnesį dukart sulaukęs oficialaus pripažinimo.

Spalio 3-iąją už tai, kad istoriją paverčia ne tik pasakojimu apie praeitį, bet ir gyvu dabarties patyrimu, jis buvo apdovanotas  Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, o po dviejų savaičių patvirtinimą, kad yra geriausias, darsyk išgirdo Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Tąkart, be jo, ant scenos lipo Kauno tautinės kultūros centro neformaliojo švietimo mokytoja ekspertė Gražina Kepežinskienė, Jono Jablonskio gimnazijos anglų kalbos mokytojas ekspertas Saulius Skučas, Kauno lopšelio-darželio „Vaivorykštė“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Jurgita Stirbienė ir Šv. Roko mokyklos vyresnioji specialioji pedagogė-logopedė Rima Ivoškienė.

„Man didžiulė garbė stovėti čia ir matyti tiek daug spindinčių akių. Šį apdovanojimą skiriu savo mokyklai, Vaižganto progimnazijai, kuri tikrai prisidėjo prie šio įvertinimo“, – žvelgdamas į sausakimšą areną, N. Navickas džiaugėsi galįs dirbti su karta, kuriančia ateitį.

Nusprendė likimas

Sunku patikėti, tačiau žmogus, šiandien vadinamas vienu geriausių šalies mokytojų, vaikystėje sau buvo pasakęs, kad mokykloje tikrai nedirbs. Nors tėtis buvo fizikos mokytojas, pavyzdys artimoje aplinkoje Nerijaus neįkvėpė sekti tais pačiais pėdsakais.

„Pamatysi, ateis laikas, – į ne sykį girdėtą frazę atsainiai mojęs ranka, po vidurinės baigimo N. Navickas pasirinko pedagogiką. – Taip, įstojau į Vilniaus pedagoginį, istorijos fakultetą. Jį ir baigiau. Tiesa, ilgą laiką dirbau privačiame sektoriuje, užėmiau vadovaujamąsias pareigas.“

Nepaisant profesijos ne pagal išsilavinimą, Nerijus nenusigręžė nuo pašaukimo. Kaskart susitikęs su bičiuliais kalbėdavo ne apie galingus automobilių variklius, bet apie istoriją – baltus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, laikus ir šaliai svarbius 1988-ųjų įvykius.

„Iš tų laikų prisimenu sagas su Vyčiu, kurias su dar keliais bendraklasiais įsisiuvome į švarkus. Mokyklos koridoriuje buvome sustabdyti ir paprašyti nusiimti juos. Sagų niekas neplėšė, – šis ir dar keli N. Navicko lūpose suskambę pasakojimai sudomino ne tik mane, bet ir Kaune gyvenančio uteniškio bičiulį. – Ateik į mokyklą ir ten pasakok istorijas. Mokiniai to laukia.“

Nerijus sutiko ir jau pirmosios pamokos metu pajuto visišką pilnatvę. Regis, prieš klasę būtų stovėjęs ir kalbėjęs ne kartą.

„Nebuvo kažkokio nejaukumo. Vaikai sako taip, kaip yra, nesirinkdami žodžių, o suaugęs tau gali tokių makaronų prikabinti... Su vaikais kitokios emocijos, viskas kur kas paprasčiau. Užtai ir likau“, – N. Navickas nė sykio nesigailėjo pasirinkęs mokytojo darbą. Beje, kaip ir progimnaziją, kurioje skaičiuoja jau septynerius metus. Vieta jį papirko savo istorija, o kolektyvas – profesionalumu, puoselėjamomis vertybėmis.

Pašauktas: istorija Nerijui – ne tik dėstomas dalykas, bet ir didžiausia aistra. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Svarbiausia – pagarba

Kaip ir kiekvienas mokytojas, Nerijus turi nerašytų taisyklių. Vyresnėliai jas žino be pakartotinio priminimo, o jauniausi progimnazijos bendruomenės nariai su jomis susipažįsta mokslo metų pradžioje.

„Taisyklių reikia. Be jų negerai. Vaikai turi jausti ribas“, – anot N. Navicko, vaikai žino, kad į pamokas jie negali vėluoti, su savimi privalo turėti visas būtinas priemones.

Tik ne mobiliuosius telefonus. Visi išmanieji įrenginiai pamokų metu ilsisi klasės auklėtojo rašomojo stalo stalčiuje. Vis dėlto pagrindinė taisyklė – pagarba vieni kitiems. Nuo to prasideda bendravimas. Nuo ko prasideda pamoka? Nuo priminimo, kad kiekvienas mūsų turi mokėti kalbą, suvokti kultūrą ir stengtis ją puoselėti, žinoti savo istoriją. Tik tokiu atveju įmanoma judėti į priekį. Paklaustas, kokia įprastai istorijos pamokos pradžia ir pabaiga, Nerijus nusišypsojo. Nors kaskart turi aiškų akademinės valandos planą, dažnai jį tenka koreguoti.

„Čia kaip ir su kalba, kurią pasirašai ant popieriaus. Jums taip nebūna, kad reikia keisti? Panašiai ir su pamoka. Viską keičia emocijos. Nuovargis, o gal, priešingai, klasės džiaugsmas. Negali jo gesinti pasakojimu apie Čingischaną. Tada po linksmumo grįžti prie to, kas numatyta ilgalaikiuose planuose“, – N. Navickas patikino, kad tokie sprendimai atėjo per patirtį. Beje, kaip ir mokinių pajautimas. Dabar Nerijus žino: vienas aštuntokas gali skaičiuoti nykštukus Vroclave, o kitam geriau gilintis į Prahos Karolio tilto istoriją.

„Vis dėlto yra dalykų, ką mokiniai turi žinoti pažadinti viduryje nakties. Tai – Žalgirio, dar keli mūšiai, Lietuvos vardo paminėjimas, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, – datas, anot geriausio šalies mokytojo, galima iškalti, tačiau tai negalioja faktams. – Iškart jaučiu, kai mokinys mokosi atmintinai. Aiškinu, kad turi pasakoti savais žodžiais. Juk ne dėl manęs, o dėl savęs tai daro.“

Taisyklių reikia. Be jų negerai. Vaikai turi jausti ribas.

Moko jaunuosius šaulius

Mokiniams popiet pasibaigusios pamokos anaiptol nereiškia darbo dienos pabaigos mokytojui. Procesas – nenutraukiamas, tačiau savo laiko Nerijus neskaičiuoja.

„Neįsivaizduoju, kad galima ateiti 8 valandą, o išeiti 14-ą“, – pečiais gūžtelėjo geriausias šalies mokytojas, o pastaruosius kelerius metus – dar ir jaunųjų šaulių būrelio vadovas.

Po Krymo aneksijos 2014-aisiais Nerijus tapo Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) savanoriu, o prieš rusų invaziją į Ukrainą 2022-aisiais istorijos mokytojas įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Netrukus progimnazijoje subūrė jaunuosius šaulius. Dalyvaudami visuomeniniuose renginiuose, akcijose, sporto varžybose, moksleiviai prisideda prie istorinės atminties puoselėjimo, stipresnio atsakomybės jausmo ugdymo, tvirtesnio ryšio su savo šalimi.

„Dalyvaujame tradiciniame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“. Tvarkome kapines. Einame į žygius, taip pat – ir į naktinius“, – šaulys dalijosi mokykloje veikiančio būrelio veiklomis.

Antai, 2022-ųjų pavasarį jaunieji progimnazijos šauliai kartu su Nerijumi sugalvojo iniciatyvą – ilgosios pertraukos metu kieme gerti arbatą. Bendruomenės stiprinimo ir telkimo pavyzdys sulaukė ne tik kitų mokyklų įvertinimo, bet ir dėmesio iš metinės prezidento Gitano Nausėdos iniciatyvos „Lietuvos galia“. Apdovanojimų „Arbatos pertrauka – vitaminas mokyklos bendruomenei ir Lietuvai!“ „Stiprios Lietuvos“ kategorijoje jie tapo vieni iš laureatų.

„Pradžia buvo su 5–8 klasių mokiniais. Dabar ateina ir vyresnių“, – būrelio vadovas džiaugėsi, kad vienus jaunuosius šaulius keičia kiti, o tie, kurie išeina iš mokyklos, kelią tęsia kitur. – Turiu jau ir vieną akademijos kariūną!“

Faktas: be žodžių aišku, kas mokykloje yra geriausias. / Edgaro Cickevičiaus, L. Penek nuotr.

Mokytojas – ne visažinis

Pokalbiui persiritus į antrą pusę, su Nerijumi vėl atsidūrėme mokyklos koridoriuje. Gretimos klasės tarpduryje pasirodžius moksleiviui, istorijos mokytojas su juo persimetė keliais žodžiais.

„Gerai sutariate su vaikais?“ – paklausiau, nors atsakymą ir taip žinojau. Nerijus pritariamai linktelėjo galvą. Puikius santykius jis palaiko ne tik su mokiniais, bet ir jų tėvais.

„Manau, kad einu teisingu keliu“, – prieš baigdamas pokalbį, N. Navickas darsyk mintimis grįžo į savo vaikystės mokyklą, kai mokytojai nedrįsdavo prisipažinti nežinantys atsakymų į kai kuriuos klausimus. Dabar esą kiti laikai. Mokytojas neprivalo visko žinoti, tačiau turi pakankamai laiko ir galimybių įsigilinti ir vėliau atsakyti.

„Sako, kad dabar – kiti laikai, kiti vaikai. Viskas tas pats! Tik moksleiviams geriau, nes naudojasi daugiau technologijų. Šiaip niekas nesikeičia. Traukinys juk tas pats važiuoja. Reikia jį tik pritaikyti savo reikmėms“, – kalbėjo mokytojas, savo pavyzdžiu įkvepiantis ir kolegas, ir mokinius.