Deguto lašai

D. Ramanauską tikriausiai žino ne vienas kaunietis. Įdomiose jo ekskursijose miesto centre ar kuriame nors miesto rajonų yra dalyvavę daugybė žmonių. Tačiau pastaraisiais metais jis save visų pirma pristato kaip istorijos mokytoją.

„Rugsėjis man visada būna ir džiaugsmo, ir nevilties mėnuo. Džiaugsmo – nes pamatai mokinius, pastebi, kad jie paaugę, pasikeitę. Neviltis – dėl švietimo sistemos. Atrodo, kad valdžios lozungai – į vieną pusę, o realybė – į kitą“, – teigė D. Ramanauskas. Minorinės gaidos – kalbant apie biurokratiją, bet ne apie mokinius ir veiklą su jais.

„Susidūrėme su vadovėlių trūkumu. Kai kurioms klasėms jų išvis neišleista. Pavyzdžiui, šeštai klasei visiškai neturime ir neaišku, kada bus. Dirbame tik su platforma „Edukos“. Aštuntoje klasėje – tas pats. Situacija sudėtinga. Ypač sunku vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, nes jiems medžiagą visada reikia turėti su savimi, kad būtų galima tiksliau nustatyti užduotis. Sunku susigaudyti tarp atspausdintų lapų ar kitokios papildomos literatūros“, – aiškino mokytojas.

Neslėpė, kad nusivylimo buvo ir dėl atlyginimo. „Ministerija skelbė, kad visiems pedagogams atlyginimas kils apie 15 proc. Mano aplinkoje, o mokytojų pažįstu nemažai, tas pažadėtas kilimas labai keistas. Ne vienam kolegai tiesiog sumažėjo etato dalis, atlyginimą gauna tokį pat kaip anksčiau, o mokinių ir pamokų skaičius irgi išliko toks pats. Kuo toliau, tuo mažiau tikiuosi“, – ramiai dėstė D. Ramanauskas.

10 km su mokiniais

Po pamokų – užsiėmimai su mažaisiais žygeiviai, o taip pat ir su jaunaisiais šauliais. „Lietuvos šaulių sąjunga – stipriai auga. Joje daugėja ir vaikų, ir suaugusiųjų. Pas mane būrelyje yra jau virš 20 vaikų. Jie gana aktyviai įsitraukia. Renkamės kartą ar du per savaitę“, – apie pilietiškumo ugdymą ir prisidėjimą prie Šaulių sąjungos veiklos pasakojo D. Ramanauskas.

Greta šios popamokinės veiklos jis vadovauja pradinukų žygeivių būreliui. „Mokykla – nedidelė, todėl surinkti penkiolika aktyvių dalyvių – jau yra daug. Vaikai labai susidomėję savo krašto istorija, jos pažinimu“, – džiaugėsi mokytojas.

Kiekvieną kartą su moksleiviais jis nužygiuoja maždaug apie 10 km. „Išeiname po penkių pamokų. Suplanuoju maršrutą, stotelių. Šįkart prizas siurprizas buvo – dirbu Jonavos rajone – nuėjome iki Jonavos ir užsukome į kepyklėlę. Tai buvo geriausias dalykas.

Būna, kad maršrutas driekiasi pro kažkurio iš žygeivių namus. Grįžti pėstute namo jiems būna džiugu“, – pasakojo istorikas.

Į tokius pažintinius edukacinius žygius su mokiniais jis leidžiasi ir žiemą, ir vasarą. Nepriklausomai nuo sezono, susirenka tiek pat vaikų.

Veikla: mokytojas su jaunaisiais šauliais leidžiasi ir į ilgus žygius. / D. Ramanausko asmeninio archyvo, Vilmanto Raupelio, Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pasirinko istoriją

Koks buvo D. Ramanausko kelias iki mokytojo kėdės?

Baigęs mokyklą pasirinko istorijos bakalauro ir Lietuvos istorijos magistro studijas Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Jas baigdamas gavo kvietimą prisijungti prie Kauno IX forto muziejaus kolektyvo. Gidu dirbo penkerius metus. Ėmė vesti ekskursijas mieste ir savarankiškai.

Dirbdamas gidu atrado darbo su vaikais ir jaunimu džiaugsmą. Nusprendė nerti į pedagogikos studijas. Baigdamas jas, laimėjo konkursą mokytojauti lituanistinėje mokykloje Anglijoje.

Po darbo ten grįžo į Kauną ir įsidarbino Karalienės Mortos mokykloje. Kaip atsidūrė Jonavos rajone? Kaune turėjo po kelias pamokas per savaitę, tad sulaukęs pasiūlymo iš Šveicarijos progimnazijos dėl didesnio krūvio jį priėmė. Nepaisant to, kad gyventi liko Kaune ir neturi vairuotojo pažymėjimo.

Į darbą – dviračiu arba autobusu. „Su dviračiu nuo namų iki darbo prireikia beveik valandos. Su autobusu net šiek tiek ilgiau – daug stotelių. Kai oras prastas, aišku, tada autobusas daug geriau“, – nesureikšmino atstumo D. Ramanauskas.

Šiuolaikiniai vaikai tokie pat pašėlę, kokie ir mes buvome. Taip ir turi būti.

Ir skaudūs, ir šilti

Ar nenusivylė naująja profesija? „Visiškai ne. Kai baigiau mokyklą, vyravo toks stereotipas, kad šiuolaikinė karta – neklaužados, nesuvaldomi. Kai pradėjau pats mokytojauti, supratau, kad taip tikrai nėra. Šiuolaikiniai vaikai tokie pat pašėlę, kokie ir mes buvome. Taip ir turi būti. Džiaugiuosi, kad esu mokytojo pozicijoje. Ar kaip pagrindinio užsiėmimo norėčiau kokio nors kito? Tikrai ne“, – patikino D. Ramanauskas.

Kai pats mokėsi mokykloje, nė minčių neturėjo, kad galėtų būti mokytoju. „Tuo metu galvojau, kad tai gerokai per sunkus darbas. Tada galvojau, kad tikrai ne man, kad per daug sudėtinga suvaldyti vaikų grupę. Iš dalies tai tiesa. Tačiau vėliau tai priėmiau ne taip neįmanomą dalyką, o kaip iššūkį. Nesigailiu“, – sakė pedagogas.

Jo ryškiausi prisiminimai iš mokyklos Krekenavoje, Panevėžio rajone, – gana skaudūs. Sulaukdavo bendramokslių patyčių. „Teko su tuo kovoti ir kažkaip išgyventi. Tačiau paskutinėse klasėse pavyko atrasti draugų ratelį. Rinkdavomės vakaronėms, jos būdavo be alkoholio ir be rūkalų. Su muzika, maisto kepimu ant laužo“, – į praeitį leidosi D. Ramanauskas.

Atmintyje giliai įsirėžęs pradinių klasių mokytojos pavyzdys. Labai ją gerbia, pasveikina Rugsėjo 1-osios proga, per Mokytojo dieną. Šiltai prisimena, kaip mokytoja kiekvieną mokinį sutikdavo su šypsena, apkabindavo. Kiekvienas jausdavosi laukiamas.

D. Ramanausko asmeninio archyvo, Vilmanto Raupelio, Justinos Lasauskaitės nuotr.

Papildomas uždarbis

Mokytojavimas D. Ramanauskui iš pradžių buvo darbas iš idėjos. „Nesidomėjau, koks atlyginimas, kokios darbo sąlygos. Žinojau apie mokytojų streikus, bet nesigilindavau. Kai pats tapau pedagogų bendruomenės dalimi, pamačiau, kokia yra biurokratinė situacija, įsitraukiau į aktyvesnę veiklą. Įstojau į profesinę sąjungą. Buvau prisijungęs prie streiko“, – vardijo pašnekovas.

Beveik du mėnesius vasaros atostogų jis išnaudoja ne tik pailsėti ir pasirengti naujiems mokslo metams.

„Savo laisvalaikio veiklas mėgstu derinti taip, kad iš jų būtų galima ir užsidirbti. Išnaudoju ir pomėgį minti dviratį. Prisijungiau prie „Bolt“ komandos ir vežiojau maistą. Iš kai kurių kolegų sulaukiau neigiamų reakcijų. Man buvo keista sulaukti replikų, kad tai mokytojus žeminantis darbas. Man atrodo, kad tai normalus darbas. Važiuoju, kiek noriu. Šiek tiek užsidirbu. Kodėl ne?“ – klausė pedagogas.

Pridūrė, kad buvo porą atvejų, kai teko pristatyti maistą, užsakytą jo mokinių tėvų. Atvyksta su užsakymu, o duris atveria mokykloje matyti veidai. „Visiškai normalus bendravimas buvo. Darbas žmogų puošia. Legaliai uždirbami pinigai, gi nevagiu“, – reakciją apibūdino D. Ramanauskas.

„Taip buvo ir su ekskursijomis, – tęsė jis. – Jos gimė iš mano domėjimosi miesto istorija. Kodėl viso to, ką žinau, nepapasakoti žmonėms?“ Su kolegomis jis organizuoja ir ekskursijų dienas, ekskursijų festivalius. Vienas tokių – Istorijos diena – vyks spalio 19 d. Vilijampolėje.

D. Ramanauskas yra išbandęs ir kitokių darbų. Studijuodamas porą metų dirbo langų valytoju – ir aukštalipiu, ir paprastu: „Valymo firma mus vežiodavo po objektus.“

Yra dirbęs ir žemės ūkio bendrovėje. „Pats iš kaimo kilęs. Vasaromis, per atostogas dirbdavau. Darbas buvo įvairus ir įdomus. Reikėdavo daug jėgų, tai fizinė veikla. Ilgainiui supranti, kad ilgai negalėtum tokio darbo dirbti, nes gali susigadinti sveikatą. Atsiranda motyvacija mokytis. Mokslas suteikia daugiau galimybių gauti tokį darbą, kokio nori, kuris būtų fiziškai šiek tiek lengvesnis“, – dėstė mokytojas.

Jį šiek tiek erzina susidariusi visuomenės vizija, kad mokytojams net ir laisvalaikiu nevalia atsipalaiduoti. „Nuomonė, kad mokytojai turi laikytis labai asketiško gyvenimo būdo. Negali bare alaus atsigerti, negali nueiti kaljano parūkyti, negali dėvėti sportinės aprangos ar prakaituoti sporto klube. Tu gi mokytojas! Ką kas pagalvos pamatęs? Tas pats ir dėl darbo maisto pristatymo platformoje. Ką pagalvos vaikai? Ir mokinius šviečiame, kad yra tam tikros ribos, yra mokytojas savo darbo laiku, ir yra mokytojas po darbo“, – sakė D. Ramanauskas.

D. Ramanausko asmeninio archyvo, Vilmanto Raupelio, Justinos Lasauskaitės nuotr.

Vienodai svarbios

Mokytojo nuomone, visos pamokos, visi mokslai yra vienodai svarbūs, naudingi vaikams, tiek matematika, tiek dailė, tiek visi kiti.

„Oficialiai vis tik kai kurios pamokos išskiriamos kaip svarbesnės. Daugiau pamokų skiriama matematikai ir lietuvių kalbai. Kitiems mokslams – po pamoką ar dvi per savaitę. Tačiau jeigu mokiniui kuris nors dalykas labiau patinka, jis jam ir skiria daugiau dėmesio“, – sakė D. Ramanauskas.

Kalbant apie istoriją, jį patį labiausiai paveikė lietuvių istorikas, leidėjas, žygeivis Vytenis Almonaitis – savo erudicija, išmanymu. Jo dėka pamilo savo krašto istoriją, tai stengiasi skiepyti savo mokiniams.

„Per pamokas ir per užklasinę veiklą stengiuosi įtraukti ir vietinę aplinką, kaimo, miesto, mokinių giminės istoriją. Vaikai tyrinėja savo senelių nuotraukas. Lygina su savo vaikystės nuotraukomis, ieško panašumų, skirtumų. Taip kartu kuriamas dar tvirtesnis ryšys su artimaisiais ir didėja susidomėjimas istorija kaip mokslu“, – teigė D. Ramanauskas.

Vienas projektų – šeimos seniausia nuotrauka. Vaikai apklausia artimuosius, atranda seniausią nuotrauką, o vėliau ją analizuoja. Taip pat daug paveikesni nei pasakojimai istorijos vadovėliuose yra artimųjų prisiminimai apie tam tikrus istorinius įvykius arba išlikę to meto daiktai.

„Pagrindinis dalykas istorijoje – ne įsiminti faktus, datas, o gebėti į viską pasižiūrėti su abejone. Ar tikrai taip buvo? Jeigu vaikas, nagrinėdamas vieną ar kitą įvykį, remiasi keliais šaltiniais, man tai jau laimėjimas“, – pasakojo mokytojas.

Tenka neatsilikti

Pedagogo profesija skatina neatsilikti nuo naujovių. Tiek technologinių, tiek informacinių. „Nori nenori vis tiek pasidomi, kas tas tiktokas, kokių yra naujų socialinių tinklų. Prisijungi pasižiūri „Discord“, išbandai kompiuterinius žaidimus, kad žinotum, kuo vaikai gyvena, kad labiau gebėtum suprasti jų pasaulį“, – sakė D. Ramanauskas.

„Ir „Minecraft“ išbandytas, – pridūrė mokytojas. – Tai padeda atrasti bendrą kalbą su vaikais. Tampi jiems savesnis, kitaip priima. Mokytojo tikslas yra kažkaip pasiekti mokinius. Tai puikiai tinka užmegzti ryšiui. O kai yra ryšys, atsiranda didesnė pagarba, drausmingiau elgiasi per pamoką ir vieną kitą dalyką išmoksta.“

D. Ramanauskas yra ir jaunas tėtis. Į keliones dviračiu jis su dukra dažnai rieda kartu. Kartu jau yra nuvažiavę apie 500 km. Kol kas mina tik tėtis, kol dukrytė tiesiog mėgaujasi besikeičiančiais vaizdais ir buvimu kartu.