Pereiti į pagrindinį turinį

Jaunas mokytojas ne tik domisi istorija, bet ir bando išsaugoti šalies praeitį

2019-07-04 15:00

Meilė žmogui ir istorijai Tomą Vaitkūną grąžino į mokyklos suolą, tik šį kartą kitame vaidmenyje. Tomas – jaunas mokytojas, kuris vos tik baigė istorijos studijas Lietuvos edukologijos universitete išvyko į mažą miestelį vakarų Lietuvoje ir pradėjo mokytojauti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje. Jaunas mokytojas atvirauja, kad domėjimasis istorija paskatino dalyvauti projekte „Misija Sibiras“ ir šią vasarą jis ruošiasi keliauti tvarkyti tremtinių kapų, kad galėtų geriau prisiliesti prie Lietuvos praeities.

Jaunas mokytojas ne tik domisi istorija, bet ir bando išsaugoti šalies praeitį
Jaunas mokytojas ne tik domisi istorija, bet ir bando išsaugoti šalies praeitį / Asmeninio archyvo nuotr.

– Koks buvote mokinys mokykloje?

– Mokykloje buvau ganėtinai aktyvus mokinys. Mėgdavau diskusijas tiek su klasiokais, tiek su mokytojais. O mokykla man labai brangi vieta, nes būtent joje sutikau dvi savo gyvenimo meiles: istoriją ir savo sužadėtinę.

– O kodėl pasirinkote mokytojo specialybę?

– Ilgą laiką planavau būti psichologu. Visada domino žmogaus gelmė, vidinis pasaulis, žmogaus daugialypumas, sugebėjimas spręsti problemas, pasirinkimų motyvavimas, todėl aktyviai ruošiausi šiems mokslams. Sprendimą priėmiau Kaune, dalyvaudamas istorijos olimpiadoje. Atsitiktinumas lėmė, kad su manimi negalėjo vykti mane ruošusi istorijos mokytoja, todėl vietoje jos važiavo mano auklėtoja. Kartais reikia paklausyti patarimų, o vieną jų davė mano auklėtoja. Tos kelionės metu ji patarė būdą, kaip suderinti savo smalsumą žmogui ir meilę istorijai.

Labai svarbu išsaugoti savo istoriją.

– Iš karto po studijų pradėjote dirbti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje. Kaip Jus, jauną mokytoją, priėmė šios mokyklos kolektyvas?

– Kolektyvas, nors ir būdamas brandus, manęs dėl nepatyrimo ir jauno amžiaus neatmetė. Atvirkščiai, jaučiausi priimtas, išgirstas. Turėjau laisvę įgyvendinti savo idėjas.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte dirbdamas mokytoju?

– Mokytojo darbas jau pats savaime yra iššūkis. Nėra vienodos dienos, nėra vienodo tavęs ir mokinių. Bet tokie iššūkiai greitai ugdo, leidžia anksčiau pasiekti brandą. Toks dinamiškas darbas teikia daug džiaugsmo.

– O kas Jus motyvuoja šiame darbe?

– Mane labiausiai motyvuoja prasmė atliekant šį darbą. Man mokytojavimas teikia didelę prasmę. Čia galima perduoti mokiniams esminius Lietuvos ir pasaulio istorijos momentus, o svarbiausia prisidėti prie jauno žmogaus tapimo asmenybe.

– XXI amžiuje visuomenė labai sureikšmina tiksliuosius mokslus ir iškelia jų perspektyvą. Kaip šiandien humanitarui nenublankti prieš tiksliųjų mokslų atstovus?

– Vengčiau priešinti humanitarinius ir tiksliuosius mokslus. Mano nuomone, šiandien kaip tik reikia daugiau šių krypčių integracijos. Žinoma, dabar kaip niekad akcentuojamas tiksliųjų mokslų prioritetas prieš humanitarinius mokslus. O kaip nenublankti? Gal kiek banaliai atsakysiu į šį klausimą, bet savo darbais, kurie ir įrodo vertę. Humanitariniai mokslai apie žmogų, o pati kultūra yra sukurta žmogaus. Manau, tai turi tam tikrą amžinumo gyslelę, kodėl turėtume to atsisakyti?

Asmeninio archyvo nuotr.

– Buvote išvykęs į Suomijos mokyklas. Kokios patirties įgijote stažuotės metu?

– Smagu palyginti Lietuvos ir Suomijos švietimo sistemas. Teko aplankyti ne vieną Helsinkio mokyklą. Didžiausias dalykas, kurio pasigendu Lietuvos švietimo sistemoje yra pasitikėjimas. Visų pirma, valstybė turėtų pasakyti, kad mes pasitikime savo mokytojais. Taip pat visuomenė turėtų pasakyti, kad mes pasitikime savo mokytojais, jie žino kaip ugdyti vaikus, nes jie tam paruošti. Tada mokytojai jaus didelę atsakomybę prieš visuomenę. Tai stums į pasitikėjimą savimi, kuris leis kūrybingiau žiūrėti į ugdymo procesą. Manau, tai išeitų į naudą mokiniams, o todėl mes, mokytojai, ir būname mokykloje. Turime ambiciją padaryti mokytojo specialybę prestižinę iki 2025 metų. Dabar pats laikas pradėti.

– Kodėl taip atsitiko, kad šiandien mokytojas turi kovoti dėl savo prestižo visuomenėje?

– Lietuvoje turime tris milijonus krepšinio ekspertų, bet taip pat turime ir tris milijonus švietimo ekspertų. Kiekvienas iš mūsų mokėmės, turime savo užsimezgusį ryšį su mokykla. Kiekvienas mūsų, remdamasis ta patirtimi, žinome, ką mokykloje pakeisti. Džiugu, kad esame reiklūs mokyklai, bet gaila, kad remiamės ne moksliniais tyrimais, o savo asmenine patirtimi, kuri dažnu atveju ir iškreipia šiandienos mokyklą. Žinoma, lūkesčiai iš mokyklos turi būti dideli, dideli jie turi būti ir mokytojams. Prestižas pasiekiamas tik teisingai dirbant savo darbą. Galiu paminėti daug puikių mokytojų, kurie yra savo darbo profesionalai, reiškiasi turime žmonių, kurie patenka į geriausiųjų kategoriją. O apibendrindamas, noriu pasakyti, kad turėtume labiau pasitikėti mokytojais, o patys mokytojai turėtų dar atsakingiau žiūrėti į savo darbą. Visa kita tik laiko klausimas.

– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti mokytojas?

– Mokytojas pirmiausia turi pasižymėti smalsumu, empatija, noru tobulėti, gebėjimu dalintis. Žinoma, šiame darbe nepamaišo ir kantrybė.

Asmeninio archyvo nuotr.

– O kuo turėtų būti grindžiami mokytojo ir mokinio santykiai?

– Mokytojo ir mokinio santykiai privalo būti grindžiami susitarimais ir duoto žodžio laikymusi. Aš manau, kad tai yra Vakarų kultūros esmė. Jei mokinys ir mokytojas pirmosiomis pamokomis susitaria dėl esminių elgesio, mokymosi taisyklių ir abi pusės to laikosi, tada ugdymo procesas gali vykti sklandžiai.

– O mokytojas turi ugdyti asmenybes ar genijus?

– Mokytojas turi sukurti optimaliai palankias sąlygas vaikui augti ir tobulėti. Sukurti tokias sąlygas, kuriose nebūtų patyčių, besimokydamas vaikas susidurtų su iššūkiais, o juos sprendžiant reikėtų pasistengti, mokykloje susidurtų su žmonėmis, su kuriais būtų malonu bendrauti, iš kurių būtų galima mokytis. Tada bus vietos ir kiekvieno vaiko asmenybės ūgtelėjimui, ir kiekvieno vaiko genialumo pasireiškimui.

– Dažnai visuomenėje sureikšminami skaičiai, mokinių pažymiai, egzaminų įvertinimai, kiekvieną vasarą tik ir laukiame šimtukų. Kodėl taip yra?

– Skaičiai yra greitas ir lengvas būdas matuoti. Vertinti reikia, bet reikia tai daryti suteikiant kuo platesnį grįžtamąjį ryšį. Kad įvertinus, būtų galima pasidaryti išvadas, tobulėti. Kartais pažymiai sutampa su tikrosiomis mokinio kompetencijomis, kartais ne, todėl vertinimas turi būti teisingas, o ne tik skaičius dėl gražesnės statistikos.

– Galite pasigirti ir aktyvia visuomenine veikla. Šiais metais dalyvavote projekte „Misija Sibiras“. Kodėl nusprendėte išbandyti čia savo jėgas?

– „Misija Sibiras“ – šansas prie istorijos prisiliesti gyvai. Nuvažiavus į tremties vietas, susitinkant su vis dar gyvais tremtiniais, istorija atsiveria kitu kampu. Žinoma, jos pakartoti negalima ir tikiuosi, kad tokių tamsių „pavasario“ ir „rudenio“ naktų Lietuvai daugiau neteks patirti. Kita vertus, labai svarbu išsaugoti savo istoriją. „Misija Sibiras“ nėra tik nuvykimas į Sibiro gelmėse atgulusius lietuvių kapus, tai yra ir grįžimas į Lietuvą, dalinimasis gauta patirtimi. Šis istorijos gyvumas mane ir traukė į Misija Sibiras.

– Kokia 2019 metų komandos „Misija Sibiras“ kryptis?

– Šiandien dar nežinome kur keliausime. Ruošiamės dvejoms kryptims, tiek Sibirui į Krasnojarsko sritį, tiek Kazachstanui.

Asmeninio archyvo nuotr.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų