Koją kiša kapitalo grąža

Prieš 70 metų statytos „Vakarų Baltijos laivų statyklos“ bendrovės naudojamos krantinės griūva. Klaipėdos laivų remonto veiklos negalima iškeldinti iš teritorijos šalia piliavietės, nes nesutvarkytos jos planuojamos naudoti krantinės Smeltės pusiasalyje. Iškilo problemų, kaip parengti krantines ir teritorijas vėjo jėgainių įrangai priimti ir reikalingiems komponentams gaminti.

Tai tik dalis problemų, kurios kyla dėl to, kad Vyriausybė yra nusistačiusi Klaipėdos uoste investuoti į tuos objektus, kurie atneša nustatytą ne mažesnę kaip 6 proc. kapitalo grąžą. Tokią grąžą uoste gali duoti tik intensyvi krovos kompanijų veikla.

„Į Klaipėdos laivų remonto ir statybos įmones per metus ateina apie 300 laivų, į krovos kompanijas – apie 7 tūkstančiai. Rinkliavos nelygiavertės, bet reikia atsižvelgti ir į laivų remonto bei statybos pramonės sukuriamas darbo vietas, valstybei mokamus mokesčius. Investavimo vertinimo metodika turėtų būti kitokia, reikėtų vertinti ne vien atsiperkamumą, bet ir naudą valstybei“, – pastebėjo Lietuvos laivų statybos ir remonto asociacijos prezidentas Arnoldas Šileika.

Jo teigimu, pagal „Ernst & Young“ kompanijos atliktą studiją, tūkstančio eurų pardavimas laivų remonto ir statybos srityje atneša valstybei 384 eurus. Bendrai visos Klaipėdos laivų remonto bendrovės, jų subrangovai per metus valstybei sumoka per 30 mln. mokesčių, daugiausia darbo jėgos.

Didelis pramonės potencialas

Daliai laivų remontininkų ir statytojų Klaipėdos uoste netgi kyla klausimas, ar nevertėtų veiklos perorientuoti į krovą ir sandėliavimą? Gal tuomet greičiau sulauktų valstybės investicijų į krantines?

Šiuo metu Europoje yra apie 300 laivų statybos ir remonto įmonių. Dauguma jų veikia Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje. Laivų statybos ir remonto veikla, anot A.Šileikos, Europos Sąjungoje sudaro žymią apie 91 mlrd. eurų rinkos apyvartos dalį.

Lietuvoje veikiančios trys laivų remonto ir statybos bendrovės, keliasdešimt mažų įmonėlių sudaro apie 1,5 proc. ES rinkos dalį. Anot A.Šileikos, ta dalis galėtų būti ir 3–5 proc., jei valstybė palankiau vertintų inžinerinės pramonės naudą, jos potencialą didinant šalies eksportą, nes beveik 100 proc. pagaminta produkcija ir suteiktos paslaugos yra eksportuojamos.

Anksčiau pradėtos Uosto direkcijos investicijos į „Vakarų laivų gamyklos“ naudojamas krantines įrodė, kokią naudą galėtų duoti inžinerinė pramonė. Uosto direkcijai pasižadėjusi investuoti 42 mln. eurų, bet investavusi 82 mln. eurų, „Vakarų laivų gamykla“ įsigijo didžiulius dokus, sukūrė iki šiol uoste nebuvusį didžiųjų „Panamax“ ir „Aframax“ laivų remonto verslą.

„Ten, kur uostas, o kartu ir mes investuojame, matome geras verslo vystymo perspektyvas – nemažinsime darbo užmokesčio, nevarysime žmonių į prastovas. Jei uostas investuotų ir kitose vietose, laivų remonto ir statybos verslas įgytų dar aiškesnes perspektyvas“, – tikino A.Šileika.

Prabilo apie išimtis

Inžinerinė pramonė Klaipėdos uoste buvo viena iš pirmųjų Europoje, kuri ėmėsi statyti vėjo jėgainių priežiūros platformą.

„Vakarų Baltijos laivų statyklos“ teritorija, anot A.Šileikos, puikiai tinka inžineriniams tiek naftos ar dujų, tiek atsinaujinančios energetikos projektams vystyti. Ši bendrovė galėtų imtis ir turi kompetencijos gaminti ir povandeninius jūrų jėgainių komponentus.

„Bendrovei reikia uosto investicijų į jos nuomojamą infrastruktūrą, o mums, prieš investuojant, garantijų, kad toks verslas bus ilgalaikis“, – dėstė A.Šileika.

Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius pripažino, kad nustatytas ne mažesnės kaip 6 proc. kapitalo grąžos mechanizmas tapo rimta kliūtimi Klaipėdos uoste vystyti inžinerinę pramonę, įskaitant ne tik laivų statybą ir remontą, bet ir vėjo jėgainių, kitokių inžinerinių mechanizmų gamybą.

Pripažįstama, kad jau pusmetį nesurandama mechanizmo, kaip šią problemą spręsti. Manoma, kad inžinerinės pramonės atsiperkamumo rodikliai turėtų būti mažinami, nes ši pramonė svarbi Lietuvai. Iki rugsėjo mėnesio ketinama išsiaiškinti situaciją, suformuluoti kriterijus, kaip turėtų būti vertinamas inžinerinės pramonės veiklos atsiperkamumas. Vėliau būtų pateiktas siūlymas Vyriausybei su išimtimis dėl šios pramonės atsiperkamumo.