Jonas Sąlyga. Atrodo, kad žmogų su tokia matematine pavarde gyvenimas turėtų klampinti nesibaigiančių uždavinių lavinoje. Vieną išsprendei, prašau kitą. Tačiau Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius nesiskundžia: uždavinius jis sprendžia greitai ir neišspręstų nepalieka. Nors J.Sąlygos pavardė ir aritmetinė, tačiau tai labai kūrybingas, meniškos sielos žmogus, kupinas vidinės tvarkos.

Dėl pavardės klasėje krūpčiodavo

– Jūsų neįprasta, reta pavardė. Ar dėl jos nėra tekę patirti kokių nors nesusipratimų ar nuotykių?

– Domėjausi savo pavardės kilme, tikrąja jos rašyba. Mūsų krašte šią pavardę paskleidė mano tėvelio pusbrolio palikuonys. Esu radęs savo prosenelio pasą. Labai įdomu, kad šiame dokumente pavardė rašoma su "ą" nosine raide, dėl ko visą laiką abejodavau. Žinoma, mokykloje su tokia pavarde man buvo sudėtinga. Kaip ir visi vaikai, ne visada buvau atidus. Kai mokytojas ištardavo: "Užsirašykite uždavinio sąlygą", visada krūptelėdavau, baimindamasis, kad mane kviečia prie lentos. Iki šiol kartais būna sudėtinga prisistatyti žmonėms, kurie manęs nepažįsta. Būčiau koks nors Sąlygauskas, gal ir klausimų nekiltų.

– Daugelis Lietuvos žmonių jus žino kaip žmogų, sukūrusį ir atliekantį lyrišką dainą apie mamą. Kokį pėdsaką jūsų gyvenime ji paliko?

– Mama buvo kaimo mokytoja, labai muzikali, grojo gitara. Ji buvo ir mano pirmoji mokytoja pradžios mokykloje. Buvau vienturtis sūnus, galbūt todėl labiau prisirišęs prie mamos. Tėtį taip pat labai mylėjau, bet jis ilgiau užtrukdavo darbe – buvo miškininkas, – todėl jį mažiau matydavau. Mama padarė mano gyvenime didesnę įtaką.

– Gal mama buvo tas žmogus, kuris nulėmė jūsų profesijos pasirinkimą?

– Manau, kad taip. Būdavau klasės sanitaru, tikrindavau vaikų švarą. Beje, mano bendramokslė, kuri su manimi kartu tai darydavo, taip pat tapo medike.

Gydytojai – truputį aktoriai

– Ar tapdamas gydytoju nenužudėte savyje menininko, juk nuo vaikystės iš rankų nepaleidžiate akordeono?

– Kai atidžiau apsižvalgau, matau, kad menas ir medicina labai susiję dalykai. Dažną kartą gydytojas turi būti aktoriumi, nes ne visada pacientui gali pasakyti apie ligos baigtį. Dėl kilnaus tikslo, kad ligoniui būtų geriau, tenka kartais suvaidinti. Nemažai gydytojų turi meninių gabumų. Vieni yra puikūs fotografai, kiti muzikuoja. Treti tik mėgaujasi kitų kūryba. Medikų visada gausu koncertuose, spektakliuose, parodose. Menas nuima įtampą, kurią patiriame darbe.

– Kada jūs pradėjote muzikuoti?

– Groti pradėjau nuo trejų metų ir, beje, pirmąjį uždarbį gavau už grojimą. Gyvenome netoli kelio, kuriuo neretai važiuodavo kariuomenės mašinos. Kartą kareiviai sustojo atsigerti, o aš, tuomet dar vaikas, sėdėjau ant laiptų ir grojau "Kaip gražu miške". Latvis kareivis priėjo ir padėjo prie manęs bene 20 kapeikų. Vėliau vadovavau krašto ansambliui "Kragai", mokykloje grojau ansamblyje "Vyturėliai", institute dainavau akademiniame chore "Neris". Atvažiavęs į Klaipėdą sukūriau medikų meninę agitbrigadą "Švirkštas". Buvome garsūs, važinėdavome po visą Lietuvą.

– Na, jūs ne tik šiaip muzikuojate, bet ir pats kuriate dainas, kurios tampa itin gerai žinomos. Iš kur tokie gabumai?

– Baigiau Raseinių muzikos mokyklą, todėl muzikos kalbą išmanau. Esu sukūręs daugiau nei 20 dainų. Mano vaikystės draugas kompozitorius Bronius Mūras pasiūlė visa, kas buvo sukurta, palikti istorijai ir išleisti kompaktinę plokštelę. Nuo to ir prasidėjo. Daina apie mamą tapo populiari ir tai paskatino sukurti vaizdo klipą. Vėliau ši daina atsirado pageidavimų koncerte ir dar labiau išpopuliarėjo. Dabar ruošiuosi išleisti naują kompaktinę plokštelę, kelis kūrinius jau esu įrašęs. Namie netrūksta instrumentų, kuriais groju: akordeonas, pianinas, elektriniai vargonai.

Nustemba pamatę ligoninėje

– Ar jūsų pasirodymas televizijos ekranuose padeda darbe?

– Pacientai mane atpažįsta, patys užkalbina. Kartais lifte klausia, ar esu tas, kurį jie matė per pageidavimų koncertą. Kartais panašu, kad jie nesupranta, ką aš ligoninėje veikiu. Toks pokalbis leidžia man kur kas paprasčiau paklausti, kaip ligoniams sekasi pas mus, kaip gydo, kaip maitina, ar neturi kokių nors problemų. Sakyčiau, kad toks liaudiškas mano populiarumas leidžia žmonėms bendrauti kur kas atviriau.

– Muzikavimas turbūt yra ne vienintelis jūsų talentas ir pomėgis?

– Mėgstu fotografuoti, bet mano modelis visada tas pats – Baltijos jūra. Tai daryti pradėjau maždaug prieš devynerius metus. Žmona mėgsta paplūdimyje paskaityti knygą, o aš tuo metu ieškau įdomesnio kadro. Jūrą sunku fotografuoti, ji nepozuoja. Dar visai neseniai svajojau išleisti fotografijų albumą. Šiandien dar kvepiantį dažais jau jį vartau. Visa šeima mėgstame keliauti. Turime didelį norą aplankyti Australiją. Viliuosi, kad ši svajonė išsipildys.

– Kolegos pažįsta jus kaip itin tvarkingą ir geriausio rezultato siekiantį žmogų. Ar tai jums visada padeda gyvenime?

– Tvarka visada tik padeda. Jos siekiu ir darbe, ir namuose. Galbūt tai kartais žmones glumina, kartais nėra lengva įtikinti, kad taip turi būti, bet esu tikras, taip elgiantis lengviau pasiekti geriausio rezultato visose gyvenimo srityse. Džiaugiuosi žmonėmis, iš kurių reikalavau tvarkos, per 23 metus, kai vadovauju ligoninei, susiformavo supratimas, pagarba pacientams. Net kurdamas muziką jaučiu pagarbą žmogui. Dažniausiai melodija galvoje gimsta vidurnaktį, kai šeima jau miega. Keliuosi ir skubu užrašyti, tikrai žinau, jei nepadaryčiau to tuojau pat, ryte melodijos nebeprisiminčiau.

Darbe kreipiasi pavarde

– Abu su žmona dirbate toje pačioje ligoninėje, ji yra jūsų pavaldinė. Kuris dėl to jaučiatės geriau?

– Vienas į kitą darbe kreipiamės pavarde. Nėra lengva sutuoktiniams būti bendradarbiais. Pradžioje kolegos per žmoną norėdavo man išsakyti nuomonę, išspręsti problemą. Tačiau po kurio laiko susitarėme namuose nebebūti pavaldine ir viršininku. Nusivelkame baltą chalatą ir darbo reikalus paliekame darbe.

– Esate pagarsėję kaip itin darni šeima. Gal galite atskleisti laimingos šeimos paslaptį?

– Vedžiau palyginti vėlai, man jau buvo 36-eri. Daug grojau – pačiam susipažinti su merginomis buvo sudėtinga. Juokaudavome, kad muzikanto tokia dalia – įsižiūri kokią mergaitę, o ją šokdina kiti. Su būsima žmona draugavome neilgai – pusantrų metų. Nors Jolanta septyneriais metais jaunesnė, bet ir ji laukė sau skirtojo. Vienas daktaras mus supažindino ir labai sėkmingai supiršo. Meilės neišskaičiuosi jokiomis formulėmis. Ji arba yra, arba ne, kad ir kiek žmonėms metų. Manau, šeimos darną dabar lengviau saugoti, nei bendro gyvenimo pradžioje, kai reikėjo išmokti taikytis. Kaip ir visur, mūsų namuose taip pat būna dūmų, bet ne tokių didelių, kad veržtųsi per duris ir langus. Priėjome prie bendros nuomonės vaikų auklėjimo klausimais, suprantame vienas kitą ir darbe, ir gyvenime. Ir dabar, kai vaikai jau suaugę, mums nereikia atnaujinti santykių, esame išlaikę švelnumą ir pagarbą.

– Ko linkite savo vaikams? Gal norite, kad jie sektų jūsų pėdomis?

– Man svarbu, kad jie mėgtų savo profesiją. Kad sukurtų darnias šeimas, mylėtų savo antras puses, kad paprasčiausiai būtų laimingi. Jokūbas Anglijoje studijuoja tarptautinius santykius bei politinius mokslus. Jis svajoja dėstyti politikos mokslus garsiuose Anglijos universitetuose. Dabar jis – magistrantas. Jonė neseniai pradėjo studijuoti mediciną. Bet užsimena ir apie kitus tikslus gyvenime.

– O jūs ar radote savo laimės formulę, ar išsprendėte šią gyvenimo užduotį sėkmingai?

– Esu tikras, kad laimę žmogus susikuria pats. Galiu prisipažinti – esu laimingas. Turiu šeimą, ji mano gyvenime yra didžiausia vertybė. Turiu draugų. Nuo pat jaunystės stengiausi gyventi taip, kad įgyčiau žmonių pagarbą. Mano gyvenimo kredo yra "Visada kiek gali padėk žmonėms ir prisiimk visą atsakomybę už savo veiksmus, tik tada būsi stiprus".

– Negi gyvenime niekada neteko suklysti?

– Ir klaidų, ir sunkumų būta. Bet aš turiu jėgų sunkumus įveikti ir drąsos už klaidas atsiprašyti.

Vizitinė kortelė

Jonas Sąlyga, biomedicinos mokslų daktaras, Klaipėdos universitete eina profesoriaus pareigas.

Gimė 1954 m. gruodžio 13 d. Raseinių raj.

1972 m. baigė Raseinių 1-ąją vidurinę mokyklą.

1979 m. baigė Kauno medicinos instituto Gydomąjį fakultetą.

Nuo 1992-ųjų vadovauja Klaipėdos jūrininkų ligoninei.

2004 m. baigė magistrantūros studijas Klaipėdos universitete. Suteiktas viešojo administravimo magistro kvalifikacijos laipsnis.

2005 m. Vilniaus universitete apgynė biomedicinos daktaro disertaciją "Lietuvos ir Latvijos jūrininkų gyvensena bei rizikos veiksnių įtaka sveikatos būklei".

2004 m. už nuopelnus Lietuvos Respublikai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

2008 m. jam suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas.

2008 m. Lietuvos pramonininkų konfederacija skyrė apdovanojimą "Profesijos riteris" už pasišventimą ir ištikimybę profesijai, ilgalaikį produktyvų darbą bei aktyvią visuomeninę veiklą.