Karjera minų traleriuose

T. Reingardas žinomas ir kaip jūrininkas, ir kaip kariškis. Jis mokėsi Rusijos Sankt Peterburgo karo jūrų mokykloje, pirmieji jo jūriniai potyriai susiję su carinės Rusijos kariniu jūrų laivynu.

Būdamas 21-erių metų jis 1904–1905 m. kaip Rusijos carinės armijos kariškis dalyvavo Rusijos ir Japonijos kare. Toks krikštas kare jam buvo naudingas. Grįžęs iš jo 22 metų jaunuolis paskirtas minų kreiserio „Vaivada“ vadu. Vėliau tapo vyresniuoju artileristu šarvuotlaivyje „Imperatorius Aleksandras II“.

Pažintis su minų kreiseriais, karo laivų ginkluote lėmė, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui T. Reingardui patikėta vadovauti Rusijos imperijos minų tralerių divizionui, kurį sudarė 8 minų traluotojai.

1916 m. T. Reingardas buvo paskirtas kreiserio „Jaroslavna“ vadu. Gal būtų gavęs ir dar aukštesnes pareigas, tačiau 1917 m. Rusijoje prasidėję perversmai daugelį carinės kariuomenės kariškių, jūrininkų išblaškė.

Pasitraukęs į Ukrainą, po to per Krymą į Konstantinopolį, jis 1922 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune, įstojo į Lietuvos kariuomenę, vietoje II rango kapitono laipsnio gavo pulkininko leitenanto laipsnį, paskirtas vadovauti Lietuvos kariuomenės centrinėms dirbtuvėms.

Gyvenimas: 2000 m. išleistų T. Reingardo prisiminimų knygos viršelis. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Dėmesio sulaukę prisiminimai

Paraleliai karo jūrininkas ir jūrų kapitonas rūpinosi Lietuvos civilinio laivyno reikalais. Tapo vienu iš Lietuvos jūrininkų sąjungos steigėjų. Užsiėmė jūrine pedagogika, Kauno aukštosios technikos mokykloje įkūrė Jūrų skyrių, kur 1923–1925 m. būsimiems jūrininkams dėstė specialiąją navigaciją ir fiziką.

Iš šios mokyklos išėjo būrys parengtų jūrininkų, kurie vėliau, atlikę praktiką įvairiuose Suomijos ir kitų šalių burlaiviuose, tapo Lietuvos laivų kapitonais.

Nuo pat pradžių T. Reingardas ėmėsi populiarinti jūreivystę, kartu su bendraminčiais ėmėsi leisti jūrinį žurnalą „Inkaras“.

Unikalus jo rankraštis-prisiminimai saugomi Lietuvos jūrų muziejuje.

T. Reingardas parašė prisiminimus. Unikalus jo rankraštis-prisiminimai saugomi Lietuvos jūrų muziejuje. Pagal juos 2000 m. buvo išleista knyga „Teodoras Reingardas. Jūrininkas, karininkas, mirtininkas“. Ją redagavo jūrų kapitonas, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Juozas Karvelis.

Knygoje pristatyti T. Reingardo prisiminimai, apimantys jo gyvenimo įvykius nuo vaikystės iki 1946 m. ir atskleidžiantys šios asmenybės nuopelnus Lietuvos jūreivystei tarpukariu.

Laivų savininkas ir kapitonas

Svarbus T. Reingardo nuopelnas yra ir tai, kad jis su bendraminčiais ėmėsi kurti Lietuvos garlaivių ir prekybos akcinę bendrovę „Lietgar“.

Ji buvo įsteigta 1927 m., tačiau nesulaukusi Lietuvos valdžios paramos gyvavo neilgai. Bendrovė už kreditus Vokietijoje iš „Reederei W.Schuchmann“ kompanijos įsigijo garlaivius, kuriems buvo po 37 metus. Laivus pavadino „Palanga“ ir „Klaipėda“. „Palangai“ ėmėsi vadovauti pats T. Reingardas, o „Klaipėdai“ – jo bendražygis gruzinų tautybės karininkas ir jūrų kapitonas Aleksandras Azguridis.

Nepaisant to, kad laivai buvo seni, o pačiam T. Reingardui valandų valandas teko stovėti tiltelyje per audras, dvejų metų plaukiojimą su „Palanga“ jis prisiminimuose įvardijo kaip geriausius metus.

Pradžia: Sankt Peterburgo Jūrų korpuso absolventas T. Reingardas su paradine Rusijos imperatoriškojo karinio laivyno uniforma. „Mle.lt“ nuotr.

Šie laivai į Klaipėdą atplaukė 1929 m. sausio 19-ąją. Jų savininkė „Lietgar“ laikyta viena iš pirmųjų lietuviškų laivybos kompanijų. Jai teko sugerti ir visą lietuvišką nepatyrimą šioje srityje. Bendrovė taip ir nepajėgė labiau išvystyti kokios nors platesnės veiklos. Laivai gabeno medieną, anglis, cukrų tarp Vakarų Europos uostų. Į Klaipėdos uostą po krikštynų jie daugiau nebeužsuko. Laivai buvo palyginti nedideli – „Klaipėda“ 1 270 tonų, o „Palanga“ – 1 050 tonų talpos.

1932 m. „Lietgar“ nustojo veikusi. Laivybos bendrovė nebeįstengė sumokėti laivų draudimo išlaidų ir uosto mokesčių. Šią kompaniją parklupdė ir apie 1930 m. prasidėjusi pasaulinė krizė. Krovinių neliko. Laivai apie pusę metų 1931-aisiais tuščiai prastovėjo Vokietijos uostuose.

„Lietgar“ pavyzdys tapo gera pamoka vėliau kuriant kitas lietuviškas laivybos kompanijas. „Lietgar“ buvo atitrūkusi nuo lietuviško ūkio. Yra duomenų, kad T. Reingardas Lietuvos vyriausybės prašė išimtinės teisės gabenti lietuviškus krovinius ir emigrantus. Planuota, kad laivai iš Klaipėdos gabentų prekes į Anglijos, Belgijos, Olandijos ir Vokietijos uostus. Teigiamo atsakymo T. Reingardas nesulaukė. Tai galėjo lemti ir nuolat blogėjantys Lietuvos santykiai su tuometine Vokietija.

Krovinių laivai dažniausiai gaudavo įvairiuose užsienio uostuose už nedidelius įkainius.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą T. Reingardas buvo įkalintas, iš kalėjimo perkeltas į Kauno IX fortą. Po kurio laiko jam pavyko pabėgti. 1944 m. jis iš Kauno pasitraukė į Vieną, 1947 m. mirė Vokietijoje.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.