Jūrininkui įsiminę metai Uosto direkcijoje

Direktorius tapo analitiku

Jis į Klaipėdą atvyko iš Panevėžio, baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą, 12 metų dirbo okeaninės žvejybos laivuose laivų radijo stoties viršininku. Po to dar 15 metų laivų radijo stoties viršininku žvejų kolūkyje „Baltija“. Dvejus metus, nuo 1992 m. rugsėjo, buvo šio kolūkio, kuris tapo žuvininkystės bendrove „Baltija“, direktoriumi. Į šias pareigas jį delegavo pats kolektyvas, kai viename susirinkime pasakė, kad reikia vogti mažiau žuvų, tada ir bendrovės rezultatai bus geresni.

Ir staigus posūkis 1994 m. rugsėjį. Netikėtai jis tapo naujai besikuriančios Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vienu iš analizės ir prognozės inžinierių.

„Aš tų pareigų specialiai neieškojau. Mane pasikvietė tuometis Uosto direkcijos vadovas Valentinas Greičiūnas. Kai vadovavau žvejų bendrovei, su direkcija buvome lyg ir priešininkai, nes ji žvejus norėjo priglausti po savo sparneliu, o aš įrodinėjau, kad to daryti nereikėtų. Galbūt jam patiko argumentavimas, kuriuo aš įrodinėjau savo tiesą“, – prisiminė V.Kaunietis.

Apie V.Greičiūną jis atsiliepia itin pagarbiai, tai buvo protingas Uosto direkcijos vadovas. Jis puikiai suprato, kad uostas galės vystytis, jei turės rimtas analizes, prognozes, semsis patirties iš kitų Vakarų Europos uostų.

Komanda: Uosto direkcijos Marketingo skyriaus darbuotojai R.Valantiejus, J.Karalavičius, A.Čižas ir V.Kaunietis 1998 m. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Koncepciją įgyvendino praktikoje

1994 m. Uosto direkcijoje, įskaitant ir kapitono tarnybą, dirbo 167 žmonės. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad tuomet tokioje įstaigoje nebuvo kompiuterių. „Pirmuosius grafikus ir analizes su kolega Antanu Čižu braižėme

spalvotais pieštukais. Darbo turėjome daug, nes V.Greičiūnas reikalavo daug informacijos. Jos norėjo ir Susisiekimo ministerija. Ne veltui vieną iš dviejų pirmųjų gautų kompiuterių Uosto direkcijos vadovybė skyrė mums“, – teigė V.Kaunietis.

Dar viena teigiama V.Greičiūno savybė buvusi ta, kad jis skatino specialistus mokytis. V.Kaunietis dalyvavo ir verslo planų kūrimo seminare Stokholme, ir kompiuterių programų ar rinkos tyrimų kursuose Vilniuje, ir uostų valdymo, užsienio prekybos per uostus kursuose Hamburge ir Stokholme.

1995 m. V.Kaunietis Vilniaus technikos universitete įgijo tarptautinės inžinerinės ekonomikos ir vadybos magistro diplomą. Tapo vienu pirmųjų magistrų Lietuvoje. Jo apsiginto magistro diplomo darbo tema buvo Klaipėdos uosto marketingo koncepcija.

„Magistro darbe pagal įvairių šalių pavyzdžius iš esmės jau buvau sukūręs Uosto direkcijos Marketingo skyriaus funkcinę schemą. Ją reikėjo įdiegti realybėje“, – prisiminė V.Kaunietis.

Prognozė: apie būtinybę rekonstruoti uosto molus kalbėta jau 1994-1996 m. uosto krovos analizės ataskaitose, kas realiai buvo daroma po 2000 metų. („Jūros“ archyvo nuotr.)

Laisvė protingoms idėjoms

Jis tapo naujai įdiegto Uosto direkcijos Marketingo skyriaus vadovu. Be A.Čižo, su kuriuo kartu braižė schemas, į šį skyrių atėjo dirbti Juozas Karalavičius, atsakingas už aplinkosaugą, Robertas Valantiejus, atsakingas už ryšius su užsieniu, tarptautines parodas, kuriose būdavo pristatomas Klaipėdos uostas.

Uosto direkcijos Marketingo skyriuje buvo ir tuometis juristas, vėliau verslininku tapęs Konstantinas Sanda.

Neįtikėtina, bet nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pradžioje Uosto direkcijos Marketingo skyrius kūrė netgi įstatymų projektus. Tai darė pats skyriaus viršininkas V.Kaunietis, juridinę jų dalį tvarkė K.Sanda.

„Lietuva turi būti dėkinga už protingą ministrą Joną Biržiškį, kuris 1990–1996 m. dirbo bent su keliais premjerais. Jo ir viceministro Algirdo Šakalio dėka per Lietuvą, Klaipėdos uostą buvo nubrėžtas tarptautinis transporto koridorius 9B, dėl kurio taip smarkiai vėliau krimtosi estai ir latviai“, – sakė V.Kaunietis.

Jo teigimu, prie J.Biržiškio buvo laisvės protingoms idėjoms. Uosto direkcija rengė daug su uosto veikla susijusių įstatymų projektų. 1996 m. uosto krovos darbų ataskaitoje surašyti 22 pasiūlymai, ką reikia daryti Klaipėdos uoste. Tarp jų – vyriausybinės tranzito programos kūrimas, tarptautinių konvencijų pripažinimas, laisvųjų uosto zonų steigimas Klaipėdoje, bendrų darbo grupių steigimas su Rusija ir Baltarusija dėl tranzito skatinimo, distribucinės veiklos plėtojimas uoste, Klaipėdos uosto atstovybių steigimas Rusijoje ir Vokietijoje, Klaipėdos uosto techninių galimybių plėtra, įskaitant uosto vartų rekonstrukciją.

1996 m. ataskaitoje pirmą kartą buvo pristatyta ir Klaipėdos išorinio uosto būtinybė, pateiktas tokio uosto pavyzdys Belgijos Zebriugėje. V.Kaunietis kartu su A.Čižu ranka nubraižė pirmąją įsivaizduojamą išorinio uosto schemą prie Melnragės.

„1996 m. išorinį uostą suvokėme kaip tolesnės perspektyvos dalyką. V.Greičiūnas tuomet sakė – jei negalvosime apie naują uostą atviroje jūroje, ateinančios kartos mūsų nesupras“, – prisiminė V.Kaunietis.

Sulaukė viliojančio pasiūlymo

Su dideliu entuziazmu ėmęsis veiklos Uosto direkcijoje, vėliau V.Kaunietis teigė nusivylęs. Jis pats ne kartą pristatinėjo įvairius projektus Susisiekimo ministerijos kolegijoje, bet po J.Biržiškio išėjimo viskas tarsi atsitrenkdavo į sieną. Laisvojo uosto statusas Klaipėdoje taip ir nepajudėjo. Jo siūlymas steigti multimodalinius logistikos centrus taip pat nerado pritarimo Vilniuje.

„Kuo toliau, tuo labiau jautėsi Vilniaus politikų nekompetencija, idėjų iš Uosto direkcijos marinavimas, jų nustūmimas į šoną. Nuolat keitėsi politikai, Susisiekimo ministerijos planai, jos vadovai. Buvo keista, kad žmonės, besiveržiantys į valdžią, daug ir gražiai kalba, o atėję pamiršta pažadus“, – prisiminė V.Kaunietis.

Jis teigė, kad jo ketverių metų laikotarpis Uosto direkcijoje jam buvęs įsimintinas. Nebeatsispyrė vieno iš tuometės „Klaipėdos Smeltės“ savininkų Rimando Stonio trečią kartą pateiktam pasiūlymui tapti šios bendrovės komercijos direktoriumi.

„Man pasiūlė tris kartus didesnį atlyginimą, nei gavau Uosto direkcijoje. Plius erdvų kabinetą, tarnybinį automobilį, galimybę pačiam rinktis komandą ir įdomų projektą – sukurti schemą, kaip buvusį žvejybos uostą pertvarkyti į šiuolaikinę laivų krovos bendrovę“, – teigė V.Kaunietis.

Uosto reikšmė Klaipėdai

Ar normalu, kad Uosto direkcijoje atlyginimai buvo gerokai mažesni nei privačiose uosto kompanijose? Ar ne todėl uoste ir nepavykdavo išlaikyti gerų specialistų? V.Kauniečio teigimu, palyginti su kitomis miesto įmonėmis, atlyginimai uoste buvo didesni. Jis išsaugojo įdomių 1994 m. Klaipėdos miesto statistikos duomenų.

Tuomet Klaipėdoje buvo 204 tūkst. gyventojų. Iš jų dirbo per 86 tūkst. gyventojų. Iš jų uoste – 22,69 tūkst.

Vidutinės pajamos, neatskaičius mokesčių, Klaipėdos mieste 1994 m. buvo 408 litai, uoste – 480 litų. Daugiausia – vidutiniškai po 978 litus uždirbo pirmosios privačios uosto bendrovės „Bega“ darbuotojai.

Tuometis Uosto direkcijos darbuotojų vidutinis atlyginimas buvo 776 litai. Iš valstybinių įmonių didžiausias atlyginimas – vidutiniškai 929 litai buvo valstybinėje naftos eksporto įmonėje. Daugiausia darbuotojų 1994 m. buvo dar gyvavusioje valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“ – 6 483, bet jų atlyginimų vidurkis siekė vos 295 litus.

Klaipėdos miesto biudžetas tais metais buvo 88,5 mln. litų. Iš jų 40,1 mln. litų sudarė iš uosto įmonių per fizinių ir juridinių asmenų pelno mokesčius gautos pajamos.

„Drąsiai galima teigti, kad Klaipėdos miestas be uosto būtų eilinis provincijos miestelis. Taip pat galima pamąstyti ir taip, kad Vilnius daug ką atiduotų, jei tik pas save galėtų perkelti uostą, ne vien butaforinį paplūdimį, kokį buvo įsirengę Lukiškių aikštėje“, – pusiau juokais, bet su gilia potekste tarsi padėjo tašką V.Kaunietis.