Profesinę šventę šiandien švenčiantys teatro žmonės susiduria su žiauria realybe. Nutilus aplodismentams, dažnas priverstas imtis itin proziškų darbų. Kad išgyventų.

Pardavinėjo telefonus

Trylika metų telekomunikacijos bendrovėje pardavimo vadybininku dirbęs, o dabar prisiduriantis iš draudimo, Klaipėdos dramos teatro aktorius Kazimieras Žvinklys kartoja seniai žinomą frazę apie tai, kad žmogų puošia visoks darbas.

"Gėda turėtų būti valstybei, kad artistai neišgyvena iš savo darbo. O mums – tik garbė, jog neverkšlename, o sugebame išgyventi net tokiomis sąlygomis. Jei ką blogo darytume, tada reikėtų gėdytis. Ką daryti, jei per mėnesį gauname vos daugiau nei tūkstantį litų? Kaip išgyventi žiemą? Man darbas telekomunikacijų kompanijoje ilgą laiką buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis", – atviravo žinomas dramos teatro aktorius.

K.Žvinklys tikino, kad darbas po tarnavimo mūzoms jam teikia ne tik materialinę paramą, bet ir patirties, reikalingos kuriant vaidmenis. O ir aktoriniai sugebėjimai kitame darbe labai praverčia.

Verslininkavo tik mėnesį

"Kooperatyvų laikais ir aš bandžiau užsidirbti vairuodamas taksi, – neslėpė Klaipėdos dramos teatro vadovas aktorius Gediminas Pranckūnas. – Ištvėriau tik pusantro mėnesio. Klientai atpažindavo, buvo labai nejauku."

G.Pranckūnas pasakojo, kad daugelis aktorių dirba ne tik teatre. Nemažai jų dėsto Klaipėdos universiteto Menų fakultete, kiti dirba su vaikais, o kažkuris – net su darželinukais, didelė dalis aktorių veda renginius.

Džiaugdamasis abiem savo darbais aktorius K.Žvinklys tikino, kad jo antrasis darbas ne žeminantis, koks neretai būna renginių vedėjų ar linksmintojų.

"Juk mūsų žmonių toks supratimas, jei sumokėjo pinigus, vadinasi, pasigėręs vakaro šeimininkas gali žeminti pasamdytą aktorių", – nuogąstavo teatralas.

Lagaminai pinigų nesuviliojo

Klaipėdos muzikinio teatro žvaigždė, labiausiai klaipėdiečiams įsiminęs Tevje vaidmeniu spektaklyje "Smuikininkas ant stogo", Virginijus Pupšys dukart daugiau nei teatre uždirba iš savo verslo.

Solistas neslepia, kad užspeistas į kampą žiaurios buities, prieš 15 metų pradėjo savą verslą – įsteigė žvejybos reikmenų parduotuvę. Tiesa, kaip ir G.Pranckūnas, V.Pupšys dar M.Gorbačiovo laikais bandė išgyventi įsteigęs siuvimo įmonę.

"Tada pinigus skaičiuodavome lagaminais. Bet tas biznis greitai baigėsi. Po pusantrų metų norėjosi kaukti iš nostalgijos teatrui. Scena yra užkratas, kurio neįmanoma atsikratyti. Net nuo mažiausio vaidmens artistas pasikrauna. Todėl pirmai progai pasitaikius grįžau į teatrą ir dabar gyvenimo be jo neįsivaizduoju", – tikino V.Pupšys.

Atpažintas norėjo slėptis

Prisimindamas pirmuosius darbo metus savo parduotuvėje "Žvejybos klasika" dainininkas neslepia, kad pradžioje pirkėjų atpažintas kaip artistas norėdavo slėptis.

Kita vertus, žmonių reakcija, buitinėje aplinkoje pažinus artistą, dažniausiai būna nuoširdi, tad dainininko nežeidžia.

Kartą turgavietėje atlapaširdis daržovių pardavėjas netikėtai jį pašaukė: "Ei, artiste, man labai patiko vaidinimas. Ateik, duosiu bulvių!"

"Nesu klasikinis verslininkas, kurio tikslas plėsti verslą, kurti filialus. Mano parduotuvė yra savotiškas žvejų ir gamtos mylėtojų klubas. Man bendrauti su žvejais bei pačiam žvejoti yra ir pomėgis. Drauge su manimi dirba ir mano kolega, teatro choro dainininkas Saulius Genys. Kiek suprantu, dirbdamas parduotuvėje jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Čia jis tobulina ir savo artistinius sugebėjimus", – džiaugėsi verslą ir meną suderinantis V.Pupšys.

Dirbo JAV statybose

Kad išgyventų ir turėtų orią buitį, mūzų palytėti žmonės dirba ir dar proziškesnius darbus.

Klaipėdos dramos teatro aktorius Edvardas Brazys ne vieną vasarą praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur gyvena jo mama ir sesuo.

Tačiau į užjūrį jaunas aktorius susiruošia ne tik artimųjų aplankyti ir pasisemti naujų įspūdžių ir kartu su žmona aktore Jolanta Puodėnaite vietos lietuvių bendruomenėms parodyti spektaklius. Čia kelis mėnesius jam teko griauti, statyti, dažyti namus.

"Lietuvoje man būtų sunkiau prisiversti dirbti tokius darbus. Ten esu toks, kaip visi. Kadangi mokama už valandą, tai psichologiškai save nuteikiu, kad darbas man yra vietoj tarnybos kariuomenėje, kurioje netarnavau. Amerikoje tapti juodadarbiu lengviau dar ir todėl, kad ten į dirbantį žmogų žiūrima kitaip nei Lietuvoje, ten – daugiau pagarbos. Lietuvoje jaučiuosi lyg ir aktorius, lyg ir toks, kaip visi", – apie pasiryžimą dirbti statybose kalbėjo E.Brazys.

Vienas Muzikinio teatro choristų papildomai užsidirba sukdamasis statybų ir nekilnojamojo turto versle, kita jo kolegė yra ir draudimo agentė, keli dramos aktoriai, baleto šokėjai po darbo teatre vairuoja taksi. Dažniausiai jie nenoriai kalba apie kitą, užkulisinę savo gyvenimo pusę.

Ne vienas klaipėdietis aktorius yra emigravęs į užsienio šalis ir svetimoje šalyje neturi nieko bendra su teatru. Kolegos pasakojo, kad nė vienas kol kas nesigaili palikęs tėvynę.

Artistas – taksistas

Klaipėdos muzikinio teatro lankytojai dar gerai pamena sodrų Vytauto Gabrėno bosą. Ryškius daugelio spektaklių personažus kūręs dainininkas, Virgilijaus Noreikos mokinys, dažną vakarą klaipėdiečių būdavo atpažįstamas kaip taksi vairuotojas.

"Turbūt nebuvo laiko, kai greta darbo teatre, nebūčiau turėjęs kito pragyvenimo šaltinio. Pradžioje buvau tiekėju baruose, vėliau ilgą laiką vairavau taksi. Šis verslas man atnešdavo triskart daugiau pinigų nei dainavimas. Bandžiau prasigyventi išvykęs į Angliją. Dėl tėčio mirties grįžau anksčiau nei ketinau. Situacija teatre jau buvo pasikeitusi, mane kviesdavo tik atskiriems spektakliams. Bet tokia neapibrėžta padėtis labai slėgė, jaučiausi kaip šuniukas ant pavadžio. Todėl vieną dieną paprašiau manęs daugiau nekviesti, – liūdnai kalbėjo miesto gatvėse teatro lankytojų dar atpažįstamas vyras. – Dabar dirbu saugos tarnyboje, saugau objektus Tarptautinėje jūrų perkėloje. Ten manęs, kaip artisto, niekas nepažįsta. Dauguma apsaugininkų yra buvę policininkai, tai yra tie žmonės, kurie teatro nelanko."

Nors V.Gabrėnas į teatrą jau porą metų ateina tik kaip žiūrovas, šykščiai apmokamą darbą jis prisimena kaip šventę.

"Man labai trūksta teatro. Jeigu pakviestų, gal dar sugrįžčiau. Teatras man visada šalia, nors ir ne po paranke su juo dabar einu. Tai darbas, kuris nepakenčia tik buvimo, o reikalauja visų jėgų ir meilės. Todėl artistui turėtų būti mokama tiek, kad jam nereikėtų iš kelių būtiniausių maisto prekių rinktis pigiausią. Dabar pagroju, padainuoju tik savo malonumui", – atviravo buvęs artistas.

Geras V.Gabrėno draugas V.Pupšys tikino, kad bičiulis džiūsta be teatro, o tikrajam savo pašaukimui atsuko nugarą todėl, kad nepakėlė pernelyg skurdžios artisto buities.