Daugiau nei pusę gyvenimo savo profesijai pašventęs klaipėdietis Alfonsas Vaickus jau tapo neatsiejama Lietuvos jūrinės istorijos dalimi.

17 metų legendinį laivą "Antanas Sniečkus" į plačiuosius vandenis vedęs kapitonas, ko gero, neatsitiktinai dažniau jį pavadina kitu vardu. Istorija byloja, jog ant laivo borto jau buvo išlietos pavadinimo "Ignalina" raidės. Tačiau staiga mirus tuomečiam Lietuvos komunistų partijos pirmajam sekretoriui A.Sniečkui, refrižeratorius buvo pervardytas jo vardu.

Galima tik spėti, jog pirminis laivo pavadinimas kapitoną sušildo ir prisiminimais apie gimtąjį kraštą – būtent netoli Ignalinos yra A.Vaickaus šaknys.

Vos į susitikimą atskubėjęs vyras pašmaikštavo – tai dabar tardysite? Kapitonui prasitarus, jog jam tardymai – ne naujiena, pokalbis neatsitiktinai prasideda nuo kadaise adrenalino audras sukėlusių nuotykių.

Vos neprarado diplomo

– Laive "Sovetskaja Litva" ėjau trečiojo šturmano pareigas. Priėmiau budėjimą ir maždaug po valandos kilo gaisras. Spėjau tik pranešti apie tai dispečeriui, suvažiavo gaisrinės – išdegė faktiškai viskas, gerai, kad žmonės nežuvo. Ir aš apsvilau kaip reikiant – apdegė nosis, plaukai.

Po šio įvykio buvo sudaryta speciali komisija, iš Vilniaus pribuvo KGB. Nes visa tai įvyko gegužės 1-osios išvakarėse. Tada ir diplomą norėjo atimti, bet pasigailėjo, nes pripažino, kad buvau nekaltas. Tyrimo metu nustatė, kad vyriausiasis mechanikas paliko įjungtą kažkokį prietaisą.

– Turbūt panašių ekstremalių įvykių yra tekę patirti ir daugiau?

– Visko yra buvę. Štai Pietų Korėjoje, Pusane, mane, galima sakyti, buvo areštavę. Tada mechanikai už borto išpumpavo dyzelinį kurą. Bemat prisistatė policija, mane išsivežė į apklausą. Kitą rytą įvyko administracinis teismas. Priteisė kažkiek pinigų.

Žinoma, visi mes ne be "grieko", bet kad pats kažką panašaus būčiau iškrėtęs, nepamenu.

Tarp bendraklasių – Č.Juršėnas

– Kaip vaikinukui iš tokio tolimo krašto kilo mintis tapti jūrininku?

– Tėvas mėgdavo skaityti laikraščius. Vienas jų ir parašė apie Jūreivystės mokyklą Klaipėdoje. Iš Ignalinos vidurinės susiruošėme keturiese, o įstojome du. Tada į vieną vietą pretendavo daugiau nei trys žmonės.

Beje, tarp mano bendraklasių yra žinomų Lietuvos žmonių. Mokėmės kartu su Česlovu Juršėnu, kunigu Algimantu Keina. Mes ir dabar susiskambiname, pabendraujame, bet žmonės labai užsiėmę, nesinori įkyrėti.

– Ar iki pat šiol domitės ir jūriniais reikalais, palaikote ryšius su savo buvusiais kolegomis?

– O kaipgi. Sakyčiau, kad neatsilieku nuo šiandienos realijų. Ir ne per prievartą – man įdomu. Dabar mūsų laivynas faktiškai pamirštas. O anksčiau ši sritis būdavo labai propaguojama.

Esu Lietuvos kapitonų klubo narys, susitinkame kartą per savaitę.

Laikas gydo žaizdas

– Veikiausiai rūpesčiai, su kuriais susiduria šiandienos kapitonai, gerokai skiriasi nuo anuomečių?

– Žinoma. Didžiausia problema ta, kad dabar laivų savininkai surenka tokią komandą, kuria labai sunku pasitikėti. O pas mane būdavo nuolatiniai žmonės, ir aš žinodavau, kad galiu miegoti ramiai.

Juk laivą veda vienas, o atsakome abu – ir tas šturmanas, kuris ant tiltelio, ir aš, kuris miegu. O atsakomybė – labai didelė, nes ir turtas milžiniškas. Pavyzdžiui, gabeni 8 tūkst. tonų kalmarų, kurių kilogramas kainuoja 4 doleriai. Viso krovinio vertė – apie 30 mln. dolerių. O kur dar visa kita – pats laivas, žmonių gyvybės.

Čia panašiai, kaip važiuojant automobiliu, kai tu sėdi ant galinės sėdynės, o kažkas vairuoja. Jei pasitiki tuo žmogumi, jautiesi ramus.

Mano jaunesnysis sūnus prieš 7 metus žuvo autoavarijoje. Vyko verslo reikalais autobusiuku, bet vairavo ne jis pats. Buvo vakaras, tamsu, pasivijo traktorių, kuris tempė rąstus, o šis neturėjo jokių atšvaitų. Ir įvažiavo. Mašina buvo visiškai sumaigyta, o po to dar užsidegė. Našlaičiai liko trys vaikai.

– Kažin ar gali būti žiauresnis likimo smūgis nei tėvams laidoti savo vaiką...

– Manau, kiekvienas supranta, ką tai reiškia. Tačiau per laiką susitaikai su netektimi. Mirtis yra neišvengiama. Bet reikia atlikti savo pareigą žemėje, kol tampi nereikalingas.

Džiaugiuosi tuo, kad esu turtingas senelis – turiu penkis anūkus. Jauniausiajai bus ketveri.

32 metų kapitonas

– Kiek metų atidavėte jūrininko profesijai?

– Mano stažas – 46 su puse metų. 31-us iš jų buvau kapitonu, penkerius – Klaipėdos transporto laivyno dispečeriu. Dirbau ir trečiuoju šturmanu, ir vyriausiuoju kapitono padėjėju.

Pirmasis laivas, į kurį buvau paskirtas kapitonu, – gamybinis refrižeratorius "Julius Janonis". Po to buvo daug laivų, kuriais teko plaukioti. "Ignalinos", arba "Antano Sniečkaus", kapitonu prabuvau 17 metų.

Dabar jau prabėgo dešimt metų, kai nulipau nuo tiltelio.

O kapitonu tapau 32-ejų. Anais laikais tai buvo didelis įvykis, ypač turint galvoje mano amžių ir laivo tonažą. Anksčiau kapitonais skirdavo gana sunkiai, ne taip, kaip dabar. Tekdavo praeiti daug tikrinimų, kai kada jie net Maskvą pasiekdavo.

– Gal apskritai lietuviams buvo sudėtingiau tapti kapitonais?

– Manau, kad ši tema pernelyg politizuota. Aš to niekada nejaučiau, niekas niekada man neprikišo mano tautybės. Nebuvau nei atstumtas, nei neįvertintas. Atvirkščiai, lietuvių tarp kapitonų netgi specialiai turėjo būti tam tikras procentas.

Manau, kad ir "Antano Sniečkaus" kapitonu mane paskyrė ne todėl, kad buvau kažkuo jau labai ypatingas ar nusipelnęs. Man atrodo, kad tiesiog reikėjo lietuviškos pavardės.

Į reisą – pusantrų metų

– Turbūt vesti tokį laivą buvo didelis prestižas – juk buvo sakoma, jog tai didžiausias Lietuvos prekybinis laivas?

– Pagal spaudą – tikrai taip. Nors tiksliau būtų sakyti, kad tai buvo vienas didžiausių to meto transportinių refrižeratorių.

Kiekvienąkart sugrįžus iš reiso, būtinai apsilankydavo žurnalistai, fotografai. Čia nuolatos vykdavo ir ekskursijos, būdavo rengiami aukšto rango politikos veikėjų priėmimai.

– Ar savo įgulai buvote griežtas vadovas?

– Nesakyčiau. Tik girtuokliai labai nepatikdavo. Teko padėjėją "nurašyti" tiesiai iš Afrikos. Ir trečiąjį šturmaną. Tai tik dėl tokių dalykų. Ir tai ne po pirmo karto bausdavau. Man tvarka patikdavo, nes kaip be jos. Kai jaunas gauni teises ir pareigas, reikia juo labiau stengtis.

– O kaip šeimoje? Juk tekdavo išeiti į ilgus reisus, o augo du sūnūs.

– Vienas mano reisas truko 18 mėnesių – pusantrų metų. Gerai ar blogai – čia jūs, kaip moteris, turbūt irgi galėtumėte pasakyti savo nuomonę. Bet juk žinojau, kur einu. Tai negi viską mesi?

Jūrinių tradicijų neperėmė

– Nė vienas iš sūnų nenorėjo pasirinkti jūsų profesinio kelio?

– Ne. Ir teisingai. Dabar kiti laikai. Pastaruoju metu vis labiau trūksta komandos narių ir ateityje ši problema bus dar didesnė. Jei žmogus normaliai užsidirba krante, ko jam veržtis į jūrą? Juk jo prigimtis – vaikščioti žeme, o ne plaukioti.

– Visuotinio deficito laikais įvairios gėrybės jūrininkų šeimoms būdavo lengviau prieinamos. Ne paslaptis, kad laivais atkeliaudavo ir kontrabandinių prekių. Ar jums yra tekę susidurti su tokiais dalykais?

– Nereikėtų perdėti. Niekas nedrausdavo tam tikro prekių kiekio. Buvo sąrašas, kiek ko leidžiama parsivežti. Ir vadinamojoje "boninėje" būdavo galima šio bei to nusipirkti. Bet, žinoma, pažeidimų pasitaikydavo.

Sudėjus "bonus" su atlyginimu anuomet pavykdavo tikrai nemažai uždirbti. Pamenu, kartais mano atlyginimo vidurkis siekdavo iki 900 rublių per mėnesį. Sakydavo, kad pats A.Sniečkus uždirbdavo 500 rublių. Ar jis tikrai tiek gaudavo, nežinau.

Viskam neužtenka laiko

– Kokiais maloniais užsiėmimais kupina jūsų kasdienybė?

– Sodas, namai, biblioteka, nors vasarą knygų neimu, nėra kada skaityti. Žinote, kaip sako pensininkai, – laiko neužtenka.

Kaip dabar madinga, po užsienius nekeliauju. Sūnus gyvena Rygoje, jam tenka daug važinėti. Kartais jo ir klausiu, ar neatsibodo. O jis – ne, kas čia tokio. Ir aš per savo gyvenimą aplankiau 40 šalių, manau, kad tų kelionių man jau pakankamai.

– Sako, kad ilgesys – nuolatinis jūrininkų palydovas. Ko jūs labiausiai ilgėdavotės, būdamas reisuose?

– Žinoma, kad ilgėdavausi namų, šeimos. Tai normalu, kitaip ir būti negali. Net tada, kai laivas būdavo remontuojamas kokiame nors užsienio uoste, sugebėdavau sugrįžti namo. Man atrodo, nė vienas kapitonas to nedarydavo. Tai nebuvo taip paprasta, bet man pavykdavo susitarti.

O dabar ilgiuosi anų laikų. Jei reikėtų iš naujo rinktis, pasirinkčiau tą patį kelią. Nieko nesigailiu – gaila tik, kad viskas taip greitai prabėgo.