Pirmuoju Metų jūrininku tituluotas žinomas kapitonas Sigitas Šileris teigia jūrininko profesiją pasirinkęs atsitiktinai. Tačiau jei turėtų galimybę gyvenimo kelią rinktis iš naujo, nieko nekeistų.

Studijas nutraukė nelaimė

– Kaip jaučiatės tituluotas Metų jūrininku?

– Gavau šį titulą tikrai ne dėl to, kad esu geriausias jūrininkas. Tiesą pasakius, man dėl to laimėjimo net trupučiuką gėda, nes aš juk jau ilgą laiką nesisupu ant bangų. Daugybę metų iki pensijos dirbau jūriniame versle, tad tikrai buvo jo vertesnių žmonių. Vienintelis mano kaip jūrininko geras darbas, kurį iš tiesų padariau, yra tas, kad prieš stojant į ES tuometei valdžiai įrodžiau, jog Lietuvai būtinai reikalinga Saugios laivybos administracija. Ir kaip vėliau paaiškėjo, šios institucijos tikrai reikėjo. Administraciją įsteigėme birželį, o liepą pas mus jau lankėsi Europos emisarai, kurie atvyko patikrinti, kaip mūsų jūrinis sektorius pasiruošęs įstoti į ES ir ar mūsų jūrininkų kvalifikaciniai dokumentai atitinka tarptautinius reikalavimus. Vėliau per metus mums pavyko pasirašyti 17 tarpvalstybinių sutarčių su įvairiomis jūrinėmis valstybėmis, kuriose jos pripažino lietuviškus diplomus. Ir dabar mano draugai, kolegos jūrininkai gali po pasaulį plaukioti su savo lietuviškais diplomais, kurie pripažįstami tarptautiniu mastu. Tai, manau, yra nemažas nuopelnas.

– Kodėl pasirinkote jūrininko kelią, gal jūsų giminėje buvo šios profesijos atstovų?

– Tikrai ne, aš mūsų giminėje – pirmasis jūrininkas. Tačiau po teisybei šią profesiją pasirinkau atsitiktinai. Net sakyčiau – iš skurdo. Mokykloje mokiausi labai gerai, tad galėjau įstoti bet kur. Dvejus metus studijavau Kauno politechnikos institute. Nors mokytis man ten labai patiko, tačiau šeimoje įvyko nelaimė ir mano tėveliai nebegalėjo manęs paremti materialiai. Kadangi pajamų neturėjau, pats savęs išlaikyti negalėjau, studijas teko nutraukti. Taip netrukus atsidūriau Jūreivystės mokykloje, nes tuo metu ten mokytis buvo pigiausia – nereikėjo rūbų, nes gavome uniformas, mums suteikė gyvenamąjį plotą, maitino. Taip ir tapau jūrininku. Tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad neapsirikau, dabar pasirinkčiau tą pačią specialybę.

Pirmoji kelionė – "Meridianu"

– Pirmą kartą į jūrą išplaukėte legendiniu, klaipėdiečiams gerai žinomu burlaiviu "Meridianas". Kokie prisiminimai iš tos kelionės?

– 1957 m. atlikau savo pirmąją praktiką "Meridiane" ir tie įspūdžiai neišblėsta iki šiol. Buvo tikrai be galo įdomu, žinoma, gal kiek ir baugu plaukti buriniu laivu, tačiau tas jausmas neužmirštamas. Kaip šiandien prisimenu visą tą šešių mėnesių kelionę. Įdomiausia, kad vidury jūros jautėsi visiška ramybė, štilis – neburzgė jokie varikliai, tik burės vėjyje plevėsavo. Plaukiojome netoliese – Baltijos jūroje, Rygos įlankoje. Man taip pat labai pasisekė, kad laive nebuvau paprastas praktikantas – aš buvau atsakingas už trečiąjį "Meridiano" stiebą, o tai labai svarbios pareigos. Pamenu, jog po šios praktikos supratau pasirinkęs teisingą kelią. Man be galo patiko ir tikrai jaučiau, kad būti jūrininku – mano pašaukimas. Juk mokydamasis niekada nežinai, ar esi tinkamas būti jūrininku, nes kol nesusiduri su tuo realybėje, viskas kitaip atrodo. Pavyzdžiui, keli mano kurso draugai suprato, jog toks darbas ne jiems, tad po praktikos iškart metė studijas.

– Ar dabar, kai einate pro "Meridianą", suvirpa širdis?

– Žinoma. Kaskart užplūsta prisiminimai, nostalgija tiems laikams. Kiekvieną kartą eidamas pro šalį pažiūriu į savo kajutę – ji dar išlikusi, yra pačioje laivo nosyje. Tačiau taip pat mane apima ir liūdesys, nes šio burlaivio nuoširdžiai gaila. Nors tuomet, kai "Meridianą" turėjo supjaustyti, atsirado geras žmogus, kuris jį nupirko. Manau, nereikėjo iš šio burlaivio daryti restorano. "Meridianas" turėtų būti tarsi jūrinio miesto veidas, paminklas. Manau, jis turėtų priklausyti miestui, o ne privačiam asmeniui. Mūsų miesto valdžia galėtų ten įrengti Turizmo ir informacijos centrą arba smulkių klaipėdietiškų suvenyrų parduotuvėlę. Tikiu, atsiras daug žmonių, kurie šiai mano nuomonei oponuos, tačiau tikrai labai gaila mano pirmojo laivo.

– Po studijų prasidėjo reisai dideliais krovininiais laivais, kas labiausiai iš jų įsiminė?

– Plaukiojau dvidešimt metų, tad būta visko, kiekvienas reisas buvo savotiškai įdomus. Žinoma, labiausiai atmintyje įstrigo išgyventos audros, taip pat vietiniai žmonės, ypač ties Afrikos, Pietų Amerikos krantais. Kone kiekvienąkart įplaukę į uostą ir išmetę inkarą sulaukdavome jų – vietiniai mažomis juodomis valtelėmis priplaukdavo prie mūsų ir prašydavo, kad ką nors išmestumėme. Labiausiai jie mėgdavo kondensuotą pieną ir muilą – visada šių daiktų stengdavomės su savimi turėti. Tačiau prašytojai nebuvo išrankūs, jiems viskas tiko, bet ką galėdavome duoti. Išmesdavome į vandenį kokį daiktą, vietinis tik šmurkšt iš valtelės iššokdavo į jūrą, pagaudavo jį, išnerdavo, iškeldavo laimikį į viršų ir įvairiais ženklais mums rodydavo, koks jis patenkintas. Taip pat jie greitai iššniukštinėdavo, kada laive pietų, vakarienės metas, ir atplaukdavę primygtinai reikalaudavo maisto, tad išmesdavome jiems kokios nors košės. Gaila tų žmonių – suvalgę košę, jie užsigerdavo purvinu jūros vandeniu. Nuo tokio užteršto vandens bet kuris iš mūsų jau būtų miręs, o jie ten pripratę prie tokių sąlygų. Dar labai gerai pamenu, kaip jie iš įgulos narių batus vogdavo. Jei laive dirbančios moterys išeidavo į krantą, dažniausiai jos sugrįždavo be batelių. Būdavo, eini pro šalį ir netikėtai vienas juodaodis meta tau į veidą kokį nors skorpioną, tu išsigąsti, užsidengi akis, antras iškart pribėga, pakelia tave, o trečias nuauna batus. Štai taip grupėmis jie ir vogdavo. Atmintyje daug panašių prisiminimų.

Vilioja ir jūra, ir krantas

– Kai baigėte plaukti į jūrą, ką veikėte krante?

– Po dvidešimties metų, praleistų jūroje, krante ėmiau dirbti įvairiose jūrinėse bendrovėse. Būdamas 42-ejų tapau žvejų kolūkio "Baltija" pirmininku, vėliau buvau prekybos uosto generalinis direktorius, dirbau konsulu Kaliningrade. Po to darbavausi daugelyje kitų jūrinių kompanijų, bankuose, o prieš išeidamas į pensiją ėjau Saugios laivybos administracijos direktoriaus pareigas. Dabar Jūreivystės mokykloje dėstytojauju.

– Kur geriau – krante ar jūroje?

– Kai esi jūroje, beprotiškai traukia sugrįžti, o kai užsibūni krante, tiesiog svajoji ir lauki, kada gi vėl išplauksi. Sunku pasakyti, kur geriau. Turbūt gerai ir ten, ir ten. Įžvelgiu ir pliusų, ir minusų tiek krante, tiek jūroje. Krante dirbti gerai jau vien dėl to, kad nuolat esi su šeima. Tačiau po ilgų metų, atiduotų plaukiojimui, ne visi jūrininkai sugeba čia dirbti – vieni krante nebeprisitaiko, kiti suserga, treti ima vartoti alkoholį. Reikia būti ypač stipriam, kad galėtum prisitaikyti visur. Jūra užburia taip, tad gyventi be jos sunku.

– Papasakokite apie savo šeimą. Galbūt turite pasekėjų, pasirinkusių tokį pat jūrininko kelią?

– Turiu nuostabią žmoną, kuriai reikėtų įteikti medalį už visus tuos metus, kuriuos ji iškentėjo gyvendama su manimi, taip pat dukrą ir sūnų. Jie man padovanojo tris anūkus ir anūkę. Sūnus taip pat baigė Jūreivystės mokyklą, tačiau jis pasirinko mechaniko profesiją ir dabar dirba krante inžinieriumi. Vyriausiasis anūkas, kuriam dabar septyniolika, abejoju, ar pasirinks jūrininko kelią, jo pomėgiai visai kiti. Kiti du dar labai jauni, tad kol kas sunku nuspėti, kuo jie norėtų būti ateityje. O 22-ejų anūkė studijuoja uosto vadybą, tad tai irgi susiję su jūra. Dažnai su ja padiskutuojame jūrinėmis temomis. Žinoma, labai norėčiau, kad bent vienas iš jauniausiųjų anūkų būtų jūrininkas. Kaip bus, taip.

Leidžiasi į spontaniškas keliones

– Kokie jūsų pomėgiai?

– Labai gaila, bet aš neturiu kokių nors ypatingų pomėgių. Pomėgis būtų siūti batus, daryti kubilus... Na, o aš kažko ypatingo nedarau. Laisvalaikiu skaitau knygas, bet koks čia pomėgis – skaitymas juk yra tinginystė. Labai mėgstu svajoti, keliauti. Dažniausiai su žmona keliaujame ekspromtu, kai niekas nesuplanuota, nežinome, kur vyksime, kur nakvosime. Taip neseniai apkeliavome Daniją. Taip pat rašau noveles, kartais užplūsta toks noras rašyti, kad sėdu ir surašau visus savo prisiminimus apie nuotykius, išgyventus jūroje. Žinoma, jose tik vienas procentas tiesos.

– Net dažnas jaunas žmogus nesiryžta į svečią šalį vykti ekspromtu, ar jums nebūna baugu? Kur dar norėtumėte nukeliauti?

– Ir man, ir mano žmonai toks keliavimo būdas artimas širdžiai, nes taip pamatai kur kas daugiau, nei keliaudamas su kelionių agentūra, susipažįsti su įvairiais žmonėmis. Manau, jog taip drąsiai keliauju dėl to, kad turiu patirties – plaukiojimas po įvairias pasaulio šalis išties suteikia labai daug pasitikėjimo savimi. Aš beveik visur buvęs – neteko man lankytis tik Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Artimiausioje ateityje norėčiau nuvykti į Portugaliją, Liuksemburgą, Lichtenšteiną. Tikiuosi, dar suspėsiu tai įgyvendinti.