Kasdienybė – kuriant gyvybės stebuklą Pereiti į pagrindinį turinį

Kasdienybė – kuriant gyvybės stebuklą

2016-05-14 09:00

Jūrininkų ligoninės laboratorijos mikrobiologės ir Vaisingumo klinikos embriologės Sandros Grigalaitienės dėka ilgą laiką vaikų negalinčios susilaukti poros patiria naujos gyvybės atsiradimo džiaugsmą. Didelius stebuklus savo mažoje laboratorijoje daranti moteris – kukli, santūri ir nemėgstanti išsiskirti. Žemaičių šeimoje augusi plungiškė didžiuojasi savo tarme, labai mėgsta roką ir istorines knygas. Mėgstamam darbui net savaitgalių negailinti S.Grigalaitienė sakė neįsivaizduojanti savęs kitokiame amplua.

Optimistė: nuolat besišypsančią mikrobiologę S.Grigalaitienę mėgstamame darbe lydi muzika, o dažniausiai – rokas. Optimistė: nuolat besišypsančią mikrobiologę S.Grigalaitienę mėgstamame darbe lydi muzika, o dažniausiai – rokas.

Daugėja nevaisingų žmonių

– Darbuojatės keliose vietose. Kur šiandien jus galima rasti?

– Jūrininkų ligoninėje esu medicinos mikrobiologė, o privačioje klinikoje – embriologė. Tai visiškai skirtingos sritys. Laboratorijoje, talkinant laborantams ir sanitarei, dirbame su mikroorganizmais, bakterijomis, virusais, atliekame įvairius tyrimus. Paprastai tariant, jeigu pacientui po operacijos pradeda pūliuoti žaizda ir gydytojai jos negali užsiūti, veikiausiai ji buvo užkrėsta. Todėl mikrobiologai turi paimti ir ištirti vadinamąjį žaizdos tepinėlį. Ant specialių mitybinių terpių užauginame mikroorganizmą ir nustatome, kokiems antibakteriniams vaistams jis yra atsparus, tada pateikiame savo rekomendacijas gydytojams. Lygiai taip pat ir su šlapimo takų infekcijomis. Laboratorijoje mūsų nėra daug, komanda moteriška, labai gerai sutariame, viena kitoms padedame. Na, o vaisingumo klinikoje auginame embrionus. Vieninteliai Klaipėdoje darome visas pagalbinio apvaisinimo procedūras: nuo pacientės paruošimo iki operacijos atlikimo, tad moterims nebereikia važiuoti į sostinę ar kaimynines šalis.

– Vadinasi, jūsų dėka pasaulį išvysta nauja gyvybė?

– Prisidedu prie to. Tiesiog padedame šeimoms, kurioms sudėtinga susilaukti vaikučių.

– Kokias tendencijas šiandien įžvelgiate? Ar nevaisingų šeimų daugėja?

– Išties daug porų patiria šią problemą, todėl kreipiasi į mus. To priežastys būna labai įvairios. Pavyzdžiui, dažnai moterys kenčia dėl sutrikusios hormonų pusiausvyros arba vyras nesugeba apvaisinti partnerės. Būna ir taip, kad atlikus visus tyrimus nėra prie ko prikibti, rodos, abu partneriai – sveiki. Tačiau net po kelerių metų bandymų jiems nepavyksta turėti vaikų. Sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Kalbamės su žmonėmis, atliekame didesnes ar mažesnes procedūras, raginame neprarasti vilties.

– Visa tai atlaikyti emociškai nėra lengva. Galbūt iš dalies – pavyks susilaukti vaikų ar ne – priklauso nuo psichologinių dalykų, įsitikinimo?

– Kiek teko bendrauti su tokiais žmonėmis, įsiteigimas – labai svarbus faktorius. Tarkime, poros, negalinčios susilaukti vaikučių, kreipiasi pagalbos, mes joms padedame ir, jei viskas pavyksta sklandžiai, daugiau nebeturi tokių problemų. Gimsta antras ir trečias vaikelis. Būna ir taip, kad, atlikus visas įmanomas procedūras, moteris, deja, vis tiek nepastoja. Praradę viltį žmonės įsivaikina mažylį, sutelkia dėmesį į jį ir, įsivaizduokite, iškart susilaukia savojo. Vadinasi, tai iki galo nepaaiškinama ir tie psichologiniai dalykai labai veikia.

– O būna, kad apskritai nepavyksta susilaukti?

– Taip, kai kurie važiuoja net į Rygą ar Vilnių, aplanko daugybę klinikų, atlieka net ir po penkias procedūras. Ir vis tiek nieko. Kai kurie net po dešimties bandymų nenuleidžia rankų. Pacientai, kurie nepasiduoda, dažniausiai pasiekia tikslą. Reikia nemažai kantrybės, vieniems pavyksta lengviau, kitiems – sunkiau. Beje, pastebiu, kad žmonės kompleksuoja dėl to, bijo pasisakyti ne tik aplinkiniams, bet ir šeimai. Reikia pripažinti – nevaisingumas, erekcijos sutrikimai yra liga, taip pat, kaip ir plaučių uždegimas.

Pati norėtų vaikų

– Ko gero, jūsų darbas reikalauja specifinių žinių, yra gana uždaras?

– Taip, kasdien sukuosi laboratorijoje, tik retais atvejais tenka bendrauti su žmonėmis. Visada norėjau tokios veiklos, gerai jaučiuosi, kai galiu tyliai ir ramiai, niekieno netrukdoma darbuotis.

– Iš kur atvykote į pajūrį?

– Atvažiavau iš Plungės, kur baigiau vidurinę mokyklą. Po mokyklos baigimo išvykau studijuoti į Vilnių, bet sostinės šurmulys širdžiai nebuvo mielas. Dar studijuodama Vilniaus universitete pradėjau darbuotis laboratorijoje, mat mokslinio darbo vadovė pasiūlė įgyti praktikos privačioje vaisingumo klinikoje, juolab kad panaši jau buvo įsikūrusi ir Klaipėdoje. Pamaniau, kodėl gi ne? Nors anuomet apie šią sritį nutuokiau nedaug, niekada nė neįsivaizdavau, kad teks dirbti su embrionais. Bet visai neblogai sekėsi, mokytis buvo įdomu, pradėjau stažuotis užsienio klinikose. Jau pirmame magistro kurse man pasiūlė darbą Klaipėdoje. Kurį laiką teko važinėti, o baigusi mokslus atsikrausčiau į pajūrį visam. Jau septinti metai čia sukuosi. Kadangi darbas privačioje medicinos klinikoje dažniausiai prasideda po pietų, pirmąją dienos dalį jau penktus metus darbuojuosi Jūrininkų ligoninėje.

– Kuris darbas pačiai mielesnis?

– Net nežinau. Abu jie – skirtingi ir kartu labai įdomūs. Galbūt prioritetą teikčiau embriologijai. Smagu matyti laimingas poras, kurios grįžta į kliniką jau su mažyliais, dėkoja. Tai labai motyvuoja.

– O pati ar turite savų vaikų?

– Kol kas ne. Bet, žinoma, noriu turėti. Mano vyras užsiima visiškai kitokia veikla nei mano – dirba statybų srityje. Bet dėl to šeimoje sunkumų nekyla.

– Kada susidomėjote gamtos mokslais?

– Dar mokykloje, dešimtoje klasėje, aiškiai supratau, kad siesiu savo ateitį ne su humanitariniais mokslais, o biologija, tyrimais ir panašiai.

– O ką veikiate laisvalaikiu, kaip atsipalaiduojate?

– Jei atvirai, to laisvalaikio lieka nedaug. Būna, kad reikia dirbti šeštadieniais, sekmadieniais, nes negali palikti likimo valiai augančių embrionų. Tenka juos stebėti, maitinti ir savaitgaliais. Mėgstu dviratį, gamtą, knygas. Dažniausiai skaitau istorines arba romanus. Istorija susidomėjau dar mokyklos suole, o, kalbant apie knygas, namie jų turiu nemažai sukaupusi. Matyt, šį polinkį paveldėjau iš šeimos, mano mama – bibliotekininkė.

Atrodo kaip kosmosas

– Turbūt naujai sutiktiems žmonėms tenka ilgai aiškinti apie savo veiklos specifiką?

– Iš tikrųjų aplinkiniams tai atrodo kaip kosmosas. Nors dažniausiai žmonės, su kuriais susiduriu, yra vienaip ar kitaip susiję su mano darbu. Bet nepažįstamiesiems išties kyla nemažai klausimų.

– Ko gero, pacientai į kliniką atvyksta iš viso Vakarų regiono?

– Žinoma, iš aplinkinių miestų – Tauragės, Šiaulių, net Kaliningrado. Pati operacija trunka kelias valandas, dar tą pačią dieną, kai atsigauna po narkozės, moteris iškeliauja namo. Tik pasiruošimas procedūrai vyksta ilgiau, kelias dienas. Iki tol tenka kelis kartus apsilankyti pas gydytoją, gerti specialius vaistus. Vėliau, po operacijos auginami embrionai, jie įsodinami į gimdą ir laukiama rezultatų, kurie paaiškėja tik po poros savaičių.

– Koks pacienčių amžius?

– Labai įvairuoja. Nuo 25 iki 45 metų.

– Ar negalėjimas turėti vaikų – paveldimas?

– Ne. Kreipiasi žmonės ir iš gausių šeimų, kurių broliai, seserys turi vaikų.

– Ar žalingi įpročiai turi daug įtakos vaisingumui?

– Turi, bet daugiau vyrams. Pavyzdžiui, rūkymas, labai intensyvus sportas, steroidų vartojimas, karštos pirtys, prasta mityba, stresas. Moters vaisingumą lemia ir aplinka, bet daugiausia – fiziologija. Būna ir taip, kad partneriai tiesiog fiziologiškai nesutampa.

– Ko gero, dirbtinis apvaisinimas nėra pigus?

– Tikrai brangus, dar priklauso nuo pačios procedūros sudėtingumo, nuo kiekvieno individualaus atvejo. Į tai įeina ir konsultacijos, hormoniniai vaistai. Tikrai ne kiekviena pora tai gali sau leisti. Todėl žmonės tikisi, kad bus priimtas nevaisingumo įstatymas, galbūt valdžia susiprotės ir pradės kompensuoti nors dalį vaistų ar pačios procedūros kainos. Nes dabar absoliučiai viskas yra mokama. Ateityje dirbtinis apvaisinimas galėtų būti atliekamas ir valstybinėse įstaigose.

AC/DC gerbėja

– Nemagėjo pasilikti Vilniuje?

– Klaipėdoje viskas arti. Netoli yra mano šeima, mėgstamas ir įdomus darbas. Pats miestas man labai patinka. Vilnius su savo spūstimis per šešerius metus pabodo.

– Kokios muzikos klausote?

– Labiausiai mėgstu klasikinį roką: grupes AC/DC, "Nickelback", "The Stone Roses". Bet paklausau ir popso, patinka atlikėjos Adelės užburiantis vokalas. Ligoninėje klausome radijo, lengviau dirbti su muzika.

– Galbūt paauglystėje priklausėte kuriai nors subkultūrai?

– Ne, nemėgstu dėmesio ar išsiskirti, esu ramaus būdo. Mokykloje būdavau tarsi nematoma. Nors mano tėvai labai liberalių pažiūrų, be jokių išankstinių įsitikinimų. Jie visus priima ir su visais sutaria, todėl būtų mane palaikę. Tiesiog pačiai to nereikėjo. Augau plungiškių, tikrų žemaičių šeimoje. Net mano vyras iš tų kraštų, tad namuose bendraujame tik tarmiškai. Neįsivaizduoju, kaip būtų galima kitaip.

– O kritikos dėl savo žemaitiškos tarmės nesulaukiate?

– Iš tikrųjų man tas pats. Pirmus metus apsigyvenusi Vilniuje kalbėjau tik žemaitiškai. Jei nesuprantate – ką padarysi. Pamenu, net vienam dėstytojui atėjusi taisytis pažymio išrėžiau, kad esu ne lietuvė, o žemaitė. Kaip paaiškėjo, jis irgi. Todėl tik smagiai iš to pasijuokėme. Retai kuris iš mūsų išmoksta kalbėti visiškai taisyklingai, akcentas vis tiek lieka. Man asmeniškai atrodo, kad žemaičių tarmė nedaug skiriasi nuo literatūrinės kalbos, žinoma, yra tam tikrų specifinių žodžių, kurie skamba visiškai kitaip, bet juk ir mūsų bendrinė kalba nuolat keičiasi.

Vizitinė kortelė

Gimė 1986 m. sausio 8 d. Plungėje.

Mokėsi Plungės senamiesčio vidurinėje mokykloje.

Vilniaus universitete baigė Gamtos mokslų fakulteto molekulinės biologijos bakalauro ir mikrobiologijos magistro studijas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra