Nori patekti į kavinę? Klok tris rublius. Arba geriau - penkis. Tuomet neteks laukti už durų. Tokias nerašytas taisykles prisimena klaipėdiečiai, sovietmečiu lankydavęsi miesto užeigose.

Miestiečiai džiazo nemėgo

Prisimindami žymiąsias Klaipėdos pasilinksminimo vietas vyresnieji uostamiesčio gyventojai stebisi, kiek nedaug jų išliko. Nors prieš dešimtmečius į kelis uostamiesčio restoranus patekdavo tik pinigų nestokoję jūreiviai ir "blatą" turėję lankytojai, prisiminimai apie laikus, kai apsilankymas kavinėse buvo prabangos požymis, ne vienam kelia tam tikrų sentimentų.

Užeigos "Inkaras" pavadinimas išliko iki šių dienų. Dabar čia - moderniu interjeru pasižyminti kavinė. O prieš kelis dešimtmečius tai buvo valgykla, darbą pradėdavusi anksti rytą. Pavadinimą įprasmino šalia įėjimo stovėjęs ir dabar čia esantis tikras laivo inkaras.

Pavadinimą išlaikė ir ypatingos egzotikos restoranas "Meridianas", įrengtas mokomajame burlaivyje. Prieš kelis dešimtmečius po remonto bandyta jį padaryti elitinį ir egzotišką. Čia būdavo parduodami tik brangiausi gėrimai, o muzikantai turėdavo groti džiazą. Tačiau tarybiniams žmonėms tai buvo neįprasta ir svetima, tad lankytojai į jį  nesiveržė. Padavėjai ir muzikantai neuždirbdavo arbatpinigių ir buvo paniurę.

Dabar "Meridianas" uždarytas. Tik Jūros šventės dienomis lankytojai mindo jo denį.

Vienas seniausių Klaipėdos restoranų - "Neptūnas" buvo laikomas solidžios publikos pasilinksminimo vieta. Pirmajame aukšte dienomis veikdavo valgykla, o antrajame - prabangus restoranas.

"16-osios divizijos" laikai

Valiutinių prostitučių, kurias miestiečiai vadindavo "16-ąja divizija", visada gausu būdavo ne tik "Neptūne", bet ir "Klaipėdos" restorane. Jis veikė dabartinio "Viktorijos" viešbučio pastate.

Dabar restorano čia nebėra, o pirmajame aukšte, kur anuomet būta drabužinės, iki vėlyvos nakties parduodami alkoholiniai gėrimai, o ši keista įstaiga vadinama kavine.

Gražiosios merginos buvo pamėgusios ir "Bilduką", kuris dabar vadinasi "Piteriu" bei "Vėtrungę", kur dabar yra kelios kavinės, bet tokio prabangaus ir daug klientų pritraukiančio restorano šis daugiaaukštis pastatas nebeturi.

Tik užsieniečius jūreivius bei aukšto rango tarybinius jūrininkus aptarnavusios laisvo elgesio merginos buvo savos kitiems miestiečiams sunkiai prieinamose pasilinksminimo vietose.

Prieš keletą dešimtmečių didžiausio "Bilduko" populiarumo laikais karjerą pradėjo balsingasis klaipėdietis Simonas Donskovas. Jis prisimena, kad jūreiviai restoranuose iš anksto telefonu užsisakydavo staliukus ir išsireikalaudavo, kad juos aptarnautų jų pažįstami padavėjai. Šie keisdavosi pamainomis, nes toks darbas ne pagal grafiką dažnai atnešdavo daugiau pelno nei padavėjas gaudavo algos už viso mėnesio darbą.

"16-osios divizijos" merginos buvo mums, muzikantams, draugiškos - jos pasistengdavo, kad klientas užsakytų kuo daugiau dainų, mielai bendraudavo, bet intymiau bendravo tik su klientais. Kartą mūsų uosto vartuose sudužo graikų laivas. Graikai ilgą laiką sėdėdavo mūsų restoranuose. Viena prostitutė išvertė ir padėjo išmokti teisingai tarti labai populiarios graikų dainos žodžius, - prisiminimais dalijosi S.Donskovas. - Pamenu, "Bilduke" administratoriumi dirbo toks Adolis. Jis vienas puikiai susitvarkydavo, nereikėdavo jokios apsaugos. Vos tik susimuša kas, Adolis prieina, pasako magišką frazę "kviesiu miliciją", ir muštynės baigiasi."

Vyrai mušdavosi garbingai

Vėliau Šilutės plente atsirado naktinis baras "Neringa". Tai buvo vieta, kur klientai plūdo "nusibaigti" uždarius visus kitus miesto restoranus. Čia savo programą rodydavo legendinė Nelė Paltinienė, o vėliau - ir grupė "Studija".

"Kiek pamenu, tualete buvo įsitaisęs žmogus be vienos rankos. Jis ten už nedidelį atlygį klientams valydavo batus. O kai vyrai norėdavo išsiaiškinti santykius, tas berankis reikiamu momentu užremdavo duris, bet dažniau iš naktinio baro muštis vyrai eidavo prie gretimo namo, kad milicijai neužkliūtų. Muštynės būdavo garbingos - tik vienas prieš vieną", - tikino S.Donskovas.

Netrukus penkiasdešimtmetį švęsiantis 4-ojo policijos komisariato viršininkas Nikolajus Akimovas prisimena, kad nebuvo kavinės ar restorano, kur galima buvo patekti laisvai. Visur durininkui tekdavo įbrukti tris rublius, o prabangesniuose restoranuose - ir stambesnę kupiūrą. Tiesa, pareigūnas tikino, kad jis linksmintis tada neturėjo laiko, o jei kur ir apsilankydavo, įeidavo ir be neoficialaus mokesčio.

Elitas linksminosi atskirai

Klaipėdiečiai jūreiviai, vos išlipę iš laivo, sėsdavo į taksi ir dažniausiai užsukdavo į Minijos gatvėje ant kampo veikusią kavinę "Jūra", kurią klaipėdiečiai vadindavo "Ržavaja vilka". Dabar čia - "Parketo namai".

Buvusioje Pergalės aikštėje, kurią dabar vadiname Lietuvininkų, pietiniame kampe buvo restoranas "Jūratė". Čia žmonės plūstelėdavo po šokių lauko aikštelėje prie Karininkų namų, kuriuose dabar - Klaipėdos koncertų salė. Šis restoranas garsėjo puikia virtuve, todėl čia pietauti eidavo partijos ir komjaunimo komitetų funkcionieriai. Buvusioje "Jūratėje" dabar "Danske" banko skyrius.

Miesto turtuolių - prekybos, statybų, mėsos kombinato bei gydymo įstaigų darbuotojai mėgo Liepų gatvėje buvusį restoraną "Palanga". Dabar čia santechnikos ir glazūruotų plytelių parduotuvė.

Garbius svečius iš ministerijų vietos funkcionieriai mėgo vaišinti dideliame restorane "Regata", plūduriavusiame Danės upėje. Čia dažnai lankydavosi ir miesto teisininkų grietinėlė. 1993 metais apleistą restoraną nuskandino smarki audra. Ilgokai pusiau nuskendęs kėpsojęs upėje priešais Dramos teatrą, vėliau jis buvo nutemptas į pietinį uosto pakraštį prie karinės flotilės.

Alaus - į "Putą"

Alaus ir pigesnių užeigų mėgėjai dažnai užsukdavo į viešbučio "Baltija" pastato pirmajame aukšte įrengtą alaus barą "Puta" Herkaus Manto ir J.Janonio gatvių sankryžoje. Padavėjos žinojo nuolatinių klientų meniu. Dažnas lankytojas imdavo tradicinį vieno rublio rinkinį: du bokalai alaus ir porcija keptos duonos.

Dabar legendinės "Putos" vietoje interjero salonas "Madam W".

Pakeliui iš Senosios turgavietės į miesto centrą užsukus į pirmąją gatvelę kairėn kadaise būta pigios aludės, kur būdavo geriama stovint prie aukštų stalų. Čia reikėdavo pirkti žetoną, o jį įmetus į aparatą, pribėgdavo alaus arba išlįsdavo metalinė lėkštė žirnių užkandos.

Tarybiniais laikais aludžių buvo labai nedaug, todėl jų lankytojai nesirinkdavo vietų ir net nepažįstami drąsiai sėsdavo prie vieno stalo.

Tiesa, buvo kalbama, kad Klaipėdoje yra daugiausiai alaus barų, lyginant su kitais miestais. Daugelis prisimena vien miesto centre buvusius "Bangpūtį", "Šikšnosparnį", "Žvejų barą", vadinamąją "Europą" ir kitas legendines alaus užeigas. Eidami į jas lankytojai išeinančiųjų klausinėdavo ne tik ar yra vietų užstalėje, bet ir ar patiekiamas surūgęs ar nesurūgęs alus. Gaižus šis gėrimas anuomet nebūdavo jokia retenybė.

Paprastai į Klaipėdos aludes užsukdavo tik vyrai, moterų tokiose vietose tuomet beveik nebūdavo. Poros dažniausiai lankydavosi "Bangpūčio" antrajame aukšte, kur įėjimas žmogui oficialiai kainavo tris rublius, už kuriuos jis gaudavo alaus, rinkinį ir kepsnį. Tačiau lankymąsi "Bangpūtyje" anuomet daug kas laikė pernelyg brangiu.

Laukdavo laisvų stiklinių

Klaipėdoje būta ir nemažai lengviau prieinamų pramogų.

Prisiminę eiles prie statinių su užrašu "Gira" arba "Kvas", vyresni klaipėdiečiai vienas per kitą skuba pasakoti anuomet patirtus nuotykius. Kaip susuko pilvą nuo parūgusios giros. Kiek trepsėta už nugaros savo eilės sulaukusiam pirkėjui, nes dažniau pritrūkdavo ne giros, o taros. Už briaunotą stiklinę gėrimo, kurio skonio dabar nebeatkuria nė vienas gamintojas, tuomet klaipėdiečiai mokėjo tris kapeikas, už bokalą - šiek tiek daugiau.

Gatvėje iš statinių būdavo pilstomas ir "Žigulinis" alus, kurio bokalo kainą dabar jau mažai kas bepamena. Vyrai teigia mokėję 18 kapeikų, vėliau kaina pakilo iki 21 kapeikos.

Gazuoto vandens aparatai už kapeiką įpildavo nesaldinto, o už tris - sirupu paskaninto vandens. Buvo laikas, kai stiklinės prie aparato būdavo pritvirtintos grandinėle, o kai kurie miestiečiai higienos sumetimais nešiodavosi savo stiklinėlę. Kartais vandens žmonės įsipildavo į popierinį indelį nuo suvalgytų ledų.

Poilsio parke prie paviljono driekdavosi ilgiausios eilės lankytojų. Vaikai čia pavargdavo labiau nei nuo supimosi karuselėse bei kitų pramogų.

Joninėms parke būdavo organizuojamos dabar sunkiai beįsivaizduojamos linksmybės - laimės šulinys, kuriame galima buvo sužvejoti tais laikais nemenką deficitinį daiktą - butelį vadinamojo šampano.

Mieste buvo ir keli mediniai kioskai, kuriuose be avalynės ar laikrodžių taisymo paslaugų galima buvo pasivaišinti pieno kokteiliais ar lėkštute ledų.