Klaipėda – tarp pokario skersvėjų: ką mena miesto istorija?

Klaipėda – vis dar svetima

Tuščias miestas buvo labai trumpai. Istorikai turi tikslius duomenis: 1946 m. į Klaipėdą atvyko 19 896 žmonės, o 1947-aisiais – 19 527 asmenys.

Mažiau nei per porą metų Klaipėdos gyventojų skaičius išaugo iki 46 712.

Miesto praeities žinovai tikina, kad, nepaisant itin greito augimo, Klaipėda trečiaisiais taikos metais dar nebuvo pasiekusi ikikarinio dydžio, kai joje gyveno per 50 tūkst. žmonių.

Daugelio mūsų žinios apie naujuosius klaipėdiečius yra ribotos. Klaipėdą laikantieji sava ir besidomintieji jos praeitimi jau gali sužinoti daug įdomių detalių apie gyvenimo čia virsmus ir permainas po karo.

Keturios Klaipėdos universiteto mokslininkės Sigita Kraniauskienė, Silva Pocytė, Ruth Leiserowitz ir Irena Šutinienė parengė monografiją "Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose".

Sovietmečiu pravardžiuoti fricais memelenderiai tarsi susitraukė, lietuvino savo vardus ir pavardes, buvo nekalbūs ir stengėsi su aplinkiniais mažai bendrauti.

Knyga plečia žinias apie daugybę pokario gyvenimo aspektų, nes joje gausu gyvų uostamiesčio gyventojų liudijimų.

Autorės apklausė bemaž 100 klaipėdiečių, didžioji jų dalis – atvykėliai iš svetur į Klaipėdą ir šį kraštą. Joje yra ir tikrųjų klaipėdiškių liudijimų apie patirtus išgyvenimus.

Daug čia pokariu atvykusių ar gimusių ir visą gyvenimą praleidusių lietuvių iki šiol tikrąja gimtine laiko Aukštaitiją, Dzūkiją ar Žemaitiją, daliai žmonių miestas ir dabar nėra savas.

Apie tai byloja faktas, kad jų valia būti palaidotiems ten, iš kur atvyko jų tėvai ir seneliai.

Atvyko ir ne savo noru

Priekaištaudami rusakalbiams kai kurie lietuviai iki šiol mėgsta sakyti, kad jų čia niekas nekvietė, ir tikinti, kad šie patys veržėsi čia apsigyventi ir išguiti vietos žmones.

Pasirodo, ne visi rusakalbiai į Klaipėdą atvyko savo noru. Dalis baltarusių, ukrainiečių ir rusų, karo metu išvežtų į Vokietiją, negalėjo grįžti namo, jais buvo apgyvendintos ištuštėjusios teritorijos – Klaipėda, Kaliningradas bei kraštai aplink šiuos miestus.

Likimai: 1953 m. pavasarį Klaipėdoje nusifotografavo likimo draugai, muzikos mokyklos mokiniai: (iš kairės) būsimasis chorvedys, Klaipėdos dainų švenčių dirigentas B.Skirsgilas, Rimas Savickas, tuo metu mokęsis groti obojumi, vėliau ilgus metus vadovavęs Klaipėdos ekskursijų biurui, fotografas Vytautas Garnelis ir būsimasis garsus Lietuvos dirigentas Juozas Domarkas. (B.Skirsgilo asmeninio archyvo nuotr.)

Kiti žmonės čia buvo atkelti iš smarkiai karo metu suniokotų Sovietų Sąjungos sričių, dar kiti vyko paliepus partijos ir valdžios organams.

Istorikių ir sociologių apklausti žmonės pasakojo apie siaubingas gyvenimo sąlygas gimtinėje.

Įsidėmėtina tai, kad rusakalbiai labiau stengdavosi patekti į Klaipėdą, o ne visiškai ištuštėjusį ir sugriautą Kaliningradą.

Pirmaisiais pokario metais žmonės rasdavo prie apgriuvusių pastatų lenteles, skelbiančias, kad namas išminuotas. Kai kurie naujakuriai rizikuodavo apsigyventi ir tokiomis lentelėmis nepažymėtuose namuose.

Dabar jau žilagalviai senoliai, pokariu tebebuvę vaikai, liudijo, kad girdėdavo tokiuose namuose sprogimus.

Dėl būsto – kovos

Vienos baltarusių šeimos narė pasakojo, kad 6-ojo dešimtmečio pradžioje Klaipėdoje jau būta nemažos konkurencijos dėl būstų.

Kelis mėnesius penki žmonės gyveno 12 kvadratinių metrų kambaryje, kol žuvų perdirbimo įmonėje dirbęs šeimos galva gavo orderį kambariui barake Žvejybos uosto rajone.

Mokslininkių pašnekovė prisiminė, kaip atėję su daiktais jie rado užrakintas paskirto kambario duris.

Tėvas išlaužė spyną ir į vidų sugužėjusi šeima pamatė kambaryje susigūžusią jaunų lietuvių porą. Moteris buvo nėščia, jie kambarį užėmė neteisėtai.

Dvi savaites svetimi vieni kitiems žmonės gyveno aštuonių kvadratinių metrų kambaryje, baltarusiai nesiryžo išvaryti į lauką mažylio besilaukiančios poros.

Panašių ir dar šiurpesnių istorijų buvo daugybė.

Žmonės kūrėsi laivuose, malūne, kai kuriuose buvusiuose belaisvių stovyklos pastatuose, stogų ir langų neturinčiuose namuose, labiau primenančiuose griuvėsius.

6-ojo dešimtmečio pradžioje tokio apgriuvusio, gyventi visiškai netinkamo namo rūsyje glaudėsi kelios šeimos su mažučiais vaikais.

Vieną dieną perdangos neišlaikė griuvėsių svorio ir įlūžo pražudydamos šešis ar septynis suaugusiuosius, vaikai per stebuklą liko gyvi.

Į nelaimės vietą atskubėję žmonės tada vykdomojo komiteto pirmininkui rėžė į akis, kad tas prabangiai gyvenąs bene aštuonių kambarių bute, o šeimos su vaikais priverstos rizikuoti gyvybėmis.

Skirtingos gyvenimo spalvos

Iš tolimų Sovietų Sąjungos kraštų atvykę rusakalbiai, neslėpdami pasididžiavimo, minėjo atvykę atstatyti miesto ir įmonių, jų kalbose būta nemažai ideologinių ir šeimų susijungimo svarbos akcentų.

Mat daugelis atvykdavo kviečiami giminaičių arba patys gimines kviesdavosi atvažiuoti.

Iš Žemaitijos ir kitų Lietuvos vietų atvykę vietiniai minėjo sunkią buitį, nelengvą pragyvenimą, tačiau, kita vertus, daugelis jų čia pasislėpė nuo įvairiausių grėsmių ar net išgelbėjo savo gyvybes.

Liudijimas: knygoje yra ir šalies Prezidento tėvo Antano Nausėdos (dešinėje) liudijimas, jis dalyvavo veikalo pristatyme. (Vytauto Petriko nuotr.)

Tikrieji klaipėdiškiai buvo be galo prislėgti. Pirmiausia jiems siaubingai atrodė griuvėsiuose skendintis gimtasis miestas.

Sunkiausia jiems buvo priimti faktą, kad mieste nebebuvo ankstesnės tvarkos, žmonių, viskas pasikeitė, jie patys tapo ne tik mažuma, bet ir dažnai nesuprasta, nekenčiama naujosios Klaipėdos visuomenės dalimi.

Glaudėsi pas savus

Vienas knygos autorių pašnekovų – netrukus 83-uosius švęsiantis Klaipėdos muzikos bendruomenei gerai žinomas choro dirigentas ir pedagogas Bronislovas Skirsgilas.

Jis iš gimtųjų Barstyčių (Skuodo raj.) į Klaipėdą atvyko 1952 m. Paskui vienturtį sūnų netrukus čia atvyko ir jo tėvai, miestelyje vertęsi siuvėjo amatu.

Jie į Klaipėdą bėgo nuo kolektyvizacijos. Tai buvo metas, kai privatus verslas ar net amatas buvo draudžiamas.

Pora nenorėjo tapti kolūkiečiais, pardavė namą ir greitai persikėlė į uostamiestį.

Jaunam muzikos technikumo mokiniui padėjo iš to paties kaimo kilusi moteris. Ji rado paaugliui vietą prisiglausti gretimo namo palėpėje.

"Pasistačiau lovelę, miegoti turėjau kur, ir viskas buvo gerai, nors tai buvo būstas be langų, užtat visiškai šalia mokyklos, kuri tada veikė kitoje gatvės pusėje. Ten vėliau įsikūrė medicinos seserų mokykla", – apie savo gyvenimo Klaipėdoje pradžią pasakojo B.Skirsgilas.

Kai atvažiavo ir vaikino tėvai, juos savo bute priglaudė kiti barstytiškiai, gyvenę tada naujosiomis statybomis vadinamame kvartale, dabar – Mokyklos gatvės rajone.

Prisimindamas pokario Klaipėdą vyras tikino, kad gyvenimas nebuvo turtingas, bet iš to paties krašto atvykę žmonės laikėsi vieni kitų, padėdavo, kartu kęsdavo vargus ir švęsdavo šventes.

"Aukštaičių gatvėje, kitoje pusėje nuo mūsų namo, viename bute gyveno dvi rusės. Pamenu, kad jų langai buvo išdaužyti, ir žmonės kažkodėl sakydavo, kad jos – girtuoklės. Name, kuriame gyveno mano mokslo draugas Juozas Domarkas, taip pat gyveno rusų šeima. Kaimynai dažnai girdėdavo sutuoktinius barantis. Žmona vis priekaištaudavo vyrui, kad jis tarnaująs "labasams", tai yra draugaująs su lietuviais", – prisiminė B.Skirsgilas.

Klaipėdiškiai susitraukė

Drauge su juo muzikos mokykloje mokėsi keli tikrieji klaipėdiškiai: Armin Schmit, Jurgis Pipiras.

Viena knygos autorių S.Pocytė yra tikra klaipėdiškė, jos protėviai nuo seno gyveno Agluonėnuose.

Silva Pocytė / Vytauto Petriko nuotr.

"Ne vienas pašnekovas pasakojo, kad sovietmečiu pravardžiuoti fricais memelenderiai tarsi susitraukė, lietuvino savo vardus ir pavardes, buvo nekalbūs ir stengėsi su aplinkiniais mažai bendrauti", – teigė S.Pocytė.

Vietos gyventojų pasakojimai jai – ypač jautrūs. Daugybė klaipėdiškių, priverstų bėgti iš savo namų pačioje karo pabaigoje, vėliau grįžo ir rado juos užimtus svetimųjų.

Prisiglaudę netoliese jie matė, kaip kitataučiai ar iš kitų Lietuvos kampelių atkakę žmonės netausoja jų išpuoselėtų namų.

Kelis dešimtmečius kentusi kalbinę, kultūrinę ir religinę priespaudą didesnioji vietos gyventojų dalis pasinaudojo jiems suteikta proga ir 6-ojo dešimtmečio pabaigoje išvyko į Vokietiją, kur buvo priversti išgyventi dar vieną gyvenimo perversmą.

Ikikarinė istorija – svetima

Klaipėda yra ypatingo likimo miestas. Nors čia nėra ryškios tautinės neapykantos, vieni kitus skirtingų šaknų turintys žmonės vis dar sunkiai supranta.

Mokslininkės padarė išvadą, kad dalis Klaipėdos gyventojų, tarp jų – dauguma rusakalbių, savo tapatybę suvokia jos nesiedami su ikisovietine krašto ir miesto istorija bei atmintimi.

Jiems istorija siejasi tik su jų šeimų atmintimi, o dalis – tik su ideologiniu sovietmečio pasakojimu apie krašto atstatymą.

Prieš rinkimus politikai mėgsta kartoti, kad miestas yra ne pastatai, o jo žmonės.

Istorijos skersvėjų į Klaipėdą atnešti vieni į kitus nepanašūs ir iki šiol dažnai vieni kitų nesuprantantys gyventojai vis dar atspindi prieš septynis dešimtmečius mūsų mieste vykusių įvykių aidus.

Praeities žaizdos ir įvykiai dar veikia šių dienų klaipėdiečių gyvenimą.

Religines ar tautines šventes švenčia ar istorinius įvykius vis dar atskirai mini skirtingi miesto gyventojai. Skirtingi žmonės lankosi kultūros renginiuose, rengiamuose vietos ir užsienio artistų.

Panašu, kad tik istorijos žinojimas gali pagimdyti meilę miestui, kuriame gimė ir užaugo tokie skirtingi, nesulyginamą šeimų praeitį atmintyje saugantys žmonės.