Klaipėdietės kova už sūnaus likimą

Klaipėdietė Kristina Aršakuni patyrė romanisto plunksnos vertą gyvenimą, tačiau dabar jame – rudeniško liūdesio pilnas laikotarpis. Negailestinga diagnozė – autizmas – pribloškė tuomet vos trejų metukų sūnų ant rankų sūpavusią motiną.

Likimo paieškos Amerikoje

K.Aršakuni gyslomis teka tėvo armėno ir žemaitės mamos kraujas. Atrodytų, kad tai ir gelbsti klaipėdietei – moteriškas nuolankumas gyvenimo smūgiams padėjo išlaikyti tiesią nugarą ir nesuklupti, o žemaitiškas užsispyrimas neleido savyje numarinti vilties, kad kada nors gyvenime atsiras prošvaistė.

Beveik prieš du dešimtmečius likimas jaunutę klaipėdietę nubloškė į Jungtines Amerikos Valstijas.

"Mokėjau užsienio kalbą, darbo nebijojau ir išskridau jo ieškoti. Pirmiausia įsidarbinau kelte, panašiame į tuos, kurie kursuoja iš Klaipėdos į kitus uostus. Įgijusi patirties, gavau stiuardesės darbą jachtose", – apie vieną laimingiausių savo gyvenimo etapų kalbėjo moteris.

Klaipėdietei nusišypsojo laimė ir ji įsidarbino milijonierių jachtose.

"Kur tik man neteko plaukioti, – pusę pasaulio apkeliavau. Visa Karibų jūra, Bahamų salos, Viduržemio jūros visas baseinas aplankytas. Buvo puikūs laikai, įspūdžių kupinos dienos", – prisiminė moteris.

Avarijoje lūžo kaulai

Pasakiška idilė griuvo tuomet, kai moteris pateko į avariją. Į automobilį, kuriuo jis važiavo kaip keleivė, trenkėsi kita mašina.

"Visas sunkiasvorės mašinos smūgis teko keleivio pusei. Po avarijos mane ištraukė sumaitotą. Lūžo kaulai, aš net negalėjau vaikščioti. Prireikė pusmečio, kad pakilčiau iš lovos. Kai atsistojau ant kojų, mano darbo vieta jau buvo užimta", – apie prarastą darbą pasakojo K.Aršakuni.

Netikėtai moteris pasijuto nėščia. Nors su širdies draugu nebuvo sumainiusi aukso žiedų, tačiau Kristina džiūgavo, kad po širdimi plaka nauja gyvybė.

"Sūnus gimė su skysčių pilnais plaučiais. Jau pirmas keturias gyvenimo dienas jam teko praleisti inkubatoriuje, o vietoje motinos pieno jis gavo antibiotikų dozes", – prisiminė mama.
Tačiau netrukus berniukas ėmė stiprėti.

"Jei ne silpnokas imunitetas, didesnių bėdų neturėjome. Vaikas tikrai atrodė sveikas, jokių įtarimų apie sunkią ligą nebuvo", – sakė K.Aršakuni.

Lagamine tilpo visas gyvenimas

Tačiau tai nebuvo vienintelis smūgis K.Aršakuni gyvenime. Netrukus moteris, nešina lagaminais, su vaiku ant rankų, skausmo suspausta širdimi grįžo į Lietuvą.

"Na, tiesiog taip nutiko. Nebuvome susituokę. Grįžau be pinigų, neturėjau jokio pagrindo po kojomis", – pripažino moteris.
Įsikūrusi motinai priklausančio buto kambarėlyje, klaipėdietė, sukandusi dantis, mėgino rasti išeitį iš sudužusių vilčių labirinto.
"Aš ten nieko savo neturiu – net lovos ar stalo. Kompiuteris – tai vienintelis mano turtas", – kukliai tarstelėjo moteris.

Po skiepų – nepagydoma liga?

Juodbruvas, tamsiaakis Matas, pasak mamos, antrais savo gyvenimo metais buvo paskiepytas.

"Amerikoje jis gavo daugybės skiepų kombinacijas. Kai jam buvo treji, prasidėjo mūsų bėdos. Sūnus nustojo kalbėti, jis nyko akyse, įvyko tikra regresija. O juk berniukas dvejus metus puikiai augo, lavėjo, kalbėjo", – tikino K.Aršakuni.

Moteris įsitikinusi, kad dėl skiepų ir prasto imuniteto vaikas susirgo autizmu.

"Užsienyje rašoma apie tokius pastebėjimus, tokius vaikus auginančios mamos jau garsiai liudija, kad liga pasireiškia ne pirmais ar antrais gyvenimo metais, o po skiepų", – tvirtino klaipėdietė.

Lavina specialioje mokykloje

Berniukas jau ketvirtus metus gyvena vidinėje tyloje, jam dabar septyneri.

"Iš pažiūros jis atrodo įstabių akių, gražutis vaikas. Jo išorėje nėra jokių ligos požymių. Tačiau mes turime visą aibę sutrikimų. Mano sūnus nekalba, tačiau aš jį "skaitau". Mamos akys pamato viską", – kalbėjo K.Aršakuni.

Moteris tikino, kad dėl sūnaus ligos ji numynė visokiausių institucijų slenksčius – gydymo įstaigos, medikų konsultacijos, įvairūs raidos centrai.

Šiuo metu klaipėdietė sūnų leidžia į privačią mokyklėlę, skirtą specialiųjų poreikių vaikams.

"Lėtai, po truputį jis mokosi pačių pagrindinių gyvenimo dalykų. Kas augina autistus vaikus, žino, kokia tai bėda. Mano sūnus niekada nekalbėjo, o dabar jis jau ištaria "labas",– pasakojo mama.

Tokio vaiko priežiūra mamai atima visas jėgas. Nuo mažumės Matas prastai miega. Kartais Kristinos diena prasideda trečią nakties, kai berniukas pabunda ir tenka juo užsiimti, nė sekundės nepaleidžiant iš akių.

Apie delfinus tik svajoja

Paklausta, ko labiausiai reikėtų ir kokios paramos ji tikėtųsi, K.Aršakuni atsidūsta.

"Didžiausia mano svajonė – su sūnumi turėti savą kampą. Kad naktį pakirdus berniukui, nereikėtų bijoti, kad jis ką nors pažadins. Ramybės norėtųsi. Tačiau suprantu, kad tai daugelio žmonių didžiulė svajonė", – kalbėjo mama.

K.Aršakuni laukia eilės gauti socialinį būstą. Darbo paieškos su sunkiai sergančiu vaiku moteriai taip pat nesiseka.

"Pamaininis darbas neišgelbės, o tarnautojos pareigos man nepasiekiamos. Juk nebūtų kam prižiūrėti sūnaus. Tačiau galėčiau vertėjauti, puikiai rašau ir skaitau angliškai", – tikino moteris.

Kol kas šeima sunkiai verčiasi. K.Aršakuni prisipažino, kad taupoma visokiausių dalykų sąskaita, kad tik pavyktų sumokėti už sūnaus mokslą ir jo lavinimą.

"Sunkią dalią išgyvenančios šeimos žino, kad valstybė tokius vaikus auginantiems tėvams gali pasiūlyti tik nuolaidą bilietėliui autobuse. Specialiam tokių vaikų lavinimui ir terapijai valstybė neskiria nė cento. Delfinų terapija mums yra nepasiekiama svajonė. Juk tai kainuoja 2 tūkst. litų", – atsiduso klaipėdietė.
Kiek pigiau kainuojanti žirgų terapija – taip pat neįkandama.

"Čia nėra ta liga, kai išgėręs tabletę, gali pasveikti. Tai yra neurologinė būsena, iš kurios išsikapanosi arba ne. Didžiausia problema tai, kad vaikas nesuvokia kalbos. Jam gali pasakyti vienu žodžiu, ko iš jo nori. Sakinių jis nesupranta", – prisipažino moteris.

K.Aršakuni prisiminė, kaip prieš kurį laiką medikų komisija buvo panorusi konstatuoti, kad Matas yra sveikas.

"Gydytojai pareiškė, kad vaikas laksto, atrodo sveikas ir neverta jo pripažinti neįgaliu. Laimė, mano vaikas iš ramiųjų, nesižaloja, kitų neskriaudžia, o kiti vaikai juk būna agresyvūs. Gerai, jog pavyko įrodyti ir pirmą kartą per ketverius metus sūnui buvo pripažinta sunki neįgalumo grupė", – kalbėjo K.Aršakuni.

Vaiko lavinimui – įkeisti namai

Tokiam vaikui pasaulį įsileisti į save padeda specialūs žaidimai.

"Geriausiai tinka lavinamieji žaidimai su garsu. Klausydamasis muzikinės videomedžiagos jis išmoko skaityti. Tai buvo didžiulė pažanga. Jo smegenys veikia per garsą. Stengiuosi palaikyti jo susidomėjimą kompiuteriu, tačiau tokie žaidimai – labai brangūs", – tikino moteris.

Autizmo gydymui skirta speciali ABA programa daugeliui tėvų yra lyg miražas.

"Mėnesio užsiėmimai kainuoja 3,5 tūkst. litų. Tiek atsieina tik specialistų darbas, o dar reikia pirkti knygas ir kitą mokomąją medžiagą. Tai beprotiški pinigai. Yra tėvų, kurie namus užstato, ima paskolas, o aš to tikrai negaliu duoti savo vaikui", – apgailestavo K.Aršakuni.

Lietuvoje ši programa valstybės nėra apmokama, JAV tai finansuojama iš sveikatos draudimo fondo.

Taupi mama pasakojo, kad jos išdidumas nenukenčia, kai iš kaimynų ar draugų ji gauna vaikui rūbelių.

"Esu dėkinga už bet kokią pagalbą. Aš suprantu, kad tokių kaip aš yra daugybė. Visiems dabar sunku", – pridūrė klaipėdietė.
Tačiau moteris nenuleidžia rankų, K.Aršakuni, nors ir turėdama namuose ligoniuką, sugeba pati savanoriauti ir padėti kitiems vargstantiems. Klaipėdietė niekada neatsisako, kai jos prašoma vertėjauti kitų skaudžių likimų istorijose.

"Gera daryti gera"

Šiuo straipsniu dienraštis "Klaipėda" pradeda naują projektą "Gera daryti gera". Yra žmonių, kuriems sunkiau nei kitiems. Norime prisidėti prie skurdo mažinimo, ligų prevencijos, socialinių problemų, padėdami išspręsti konkrečias savo skaitytojų bėdas. Projektas dienraščio puslapiuose pristato atvejį – šeimą, vaiką, kuriam/iems reikia pagalbos. Visoms situacijoms ieškome rėmėjų, įmonių, kurios nori ir gali padėti bei suteikti paramą taip prisidėdamos prie visuomenės gerovės.

Visą rugsėjo mėnesį mūsų skaitytojai buvo raginami atsiųsti savo istorijas. Apie kai kuriuos atvejus padėjo sužinoti Klaipėdos socialinės paramos centras. Šiandien pristatome istoriją, kurios globėju pasiryžo tapti pirmasis projekto partneris "Piniginė Lt". Kitame straipsnyje papasakosime šios istorijos tęsinį ir pristatysime, kaip projektas padėjo Kristinai, kokia pagalba jai buvo suteikta.