Klaipėdietis apsisprendė: pandemija – metas grįžti į gimtinę

COVID-19 grėsmė ne vieną klaipėdietį uždarė namuose. Baigėsi kelionės, darbo stalas atsidūrė svetainėje ar virtuvėje, o pokalbiai su draugais – internete. Tačiau kai kuriems suvaržymai atvėrė naujų galimybių. Daugiau nei dešimtmetį Londone studijavęs ir dirbęs klaipėdietis Andrejus per pandemiją apsisprendė – dabar tinkamiausias metas grįžti į Klaipėdą.

Vaikystės miestas

„Pasiilgau Klaipėdos dydžių ir gamtos. Draugams ir kolegoms pasakojau, kaip rudenį su šeima persikeldavome į Kuršių neriją grybauti – patys grybus valydavomės ir galiausiai valgydavome. Jiems tai skambėjo kaip visiška egzotika, už kurią mokami pinigai. Man tai vaikystės prisiminimas. Labai trūko tokių patirčių. Ypač Smiltynės. Pabuvęs Europoje supratau, kad švaraus smėlio paplūdimį su šilta jūra nedaug kur rasi. Dabar jaučiuosi grįžęs dešimtį metų atgal“, – juokėsi į Klaipėdą sugrįžęs Andrejus.

Prieš dvylika metų išvykęs studijuoti, jis pradėjo dirbti, kad galėtų sumokėti už mokslus.

Pastaruoju metu jis dirbo su startuolių centru. Įmonė plėtėsi, skirtingose šalyse atidarinėjo milžiniškus pastatus, skirtus biurams. Andrejus nuomodavo patalpas ir padėdavo įmonėms organizuoti renginius.

Pabuvęs Europoje supratau, kad švaraus smėlio paplūdimį su šilta jūra nedaug kur rasi. Dabar jaučiuosi grįžęs dešimtį metų atgal.

Tačiau prasidėjusi COVID-19 pandemija viską sustabdė.

„Baigėsi renginiai. Man buvo pavykę pasirašyti sutartį su amerikiečių kompanija „Amazon“. Jie jau kvietėsi Londono žurnalistus, žadėdami pristatyti naują serialą savo internetinės televizijos žiūrovams. Buvo sutarta dėl trijų renginių. Labai jų laukiau. Bet jie taip ir neįvyko“, – prisiminė Andrejus.

Vienas po kito atšaukiami renginiai pakeitė įprastą rutiną.

„Beliko dirbti su sąskaitomis ir žiūrėti, kam ką reikia grąžinti“, – teigė Andrejus.

Kai Jungtinėje Karalystėje pandemija įsibėgėjo, Vokietija kurį laiką geriau valdė padėtį. Andrejui  buvo pasiūlyta vykti į Berlyną. Čia buvo atidaromas naujas biurų pastatas.

„Didžiausias, moderniausias ir gražiausias mūsų kompanijos pastatas „Eisberg“. Didžiulis šešių aukštų pastatas prie Šprė upės turi istoriją – jame buvo sandėliuojamas ledas“, – pasakojo Andrejus.

Tačiau atidarymą teko nukelti. Nors ir vėliau, koronavirusas ir griežtėjantys suvaržymai pasiekė ir Vokietiją.

„Aš turbūt pavargau laukti verslo atsigavimo. Niekada neplanavau likti Berlyne. Užuot grįžęs į Londoną, galiausiai nusprendžiau grįžti į Lietuvą“, – neslėpė Andrejus.

Apsisprendė: daug metų mokėjęs didžiules nuomas Londone ir Berlyne Andrejus grįžo į Klaipėdą su katinu ir savo knygomis. (Asmeninio Andrejaus archyvo nuotr.)

I.Šimonytė – patikimesnė

Sprendimą atsisveikinti su Didžiąja Britanija paskatino ir politika. Jungtinė Karalystė pernai oficialiai išstojo iš Europos Sąjungos.

„Iki pat „Brexito“ daugiau nei metus vyko intensyvūs debatai. Jie sekindavo. Man labiausiai patiko vieno italo atsakymas, kai po referendumo jo paklausė: „Ką jums pakeitė „Brexitas“? Italas atsakė: „Iš esmės nieko – ir toliau galiu gyventi Anglijoje.“ Bet „Brexitas“ nužudė bendrijos dvasią. Nebeliko kosmopolitiškumo. Per visą kampaniją jis buvo gerokai „apdaužytas“. Pats balsavimas dėl išstojimo buvo „vos vos“ – sprendimas priimtas tik kelių procentų skirtumu. Bet prieš ir po vyko labai bjauri diskusija“, – prisiminė Andrejus.

Jis mano, kad Lietuvos politinė atmosfera per tą laiką priešingai – gerėjo.

„Nustebino Seimo rinkimai. Kažkaip lietuviai pradėjo balsuoti už kitokius žmones. Aišku, pasidalijimas yra, bet atsirado įvairovės. Labai šiuolaikiški, normalūs klausimai gvildenami civilizuotai. Atsirado europietiškas lygis. Palyginu Lietuvos premjerę Ingridą Šimonytę su britų Borisu Johnsonu ir džiaugiuosi I.Šimonyte – nes britų premjeru negali pasitikėti“, – juokėsi Andrejus.

Grįžo: Adomas sakė liūdėjęs kaskart, kai tekdavo vėl skristi į Daniją. (Laisvės Pauliukevičiūtės nuotr.)

Uostamiestis atvėrė erdves

Klaipėdiečiui pro akis neprasprūdo, kad keičiasi ne tik politika, bet ir jo gimtasis miestas.

„Matyti, kad Klaipėda vystosi atsižvelgiant į žmogaus poreikius. Labai patinka jūros ir marių atvėrimas. Dar prieš man išvykstant buvo tvarkoma piliavietė, dabar ji jau gražiai sutvarkyta. Patinka, kad galiu matyti keltus būdamas mieste. Aš manau, kad Klaipėda turi daug potencialo ir, jei nesustos, bus labai gražus miestas“, – vylėsi Andrejus.

Jis sakė pakankamai patyręs gyvenimo didmiesčiuose ir kol kas nesigaili sprendimo grįžti.

„Ilgus metus mokėjau didžiules nuomas. Aš manau, kad koronavirusas gyvenimo būdą pakeis ilgam. Dideli miestai tiesiog mirė. Bet grįžau ir dėl šeimos. Nemačiau jos dvylika metų. Artimieji tapo daug svarbesni ypač per pandemiją. Pradėjau galvoti – o jei kas atsitiktų? Kaip jausčiausi šitiek metų pragyvenęs toli nuo jų?“ – neslėpė Andrejus.

Grįžtančiųjų – vis daugiau

Andrejus – ne vienintelis pastaruoju metu nusprendęs grįžti namo.

Migracijos departamentas skaičiuoja, kad per pirmuosius pandemijos metus iš užsienio į Klaipėdą grįžo daugiau nei 1,2 tūkst. Lietuvos piliečių. Dar apie pusė tūkstančio – į Klaipėdos rajoną.

Statistikai pastebi, kad pernai pirmą kartą per porą dešimtmečių į šalį grįžo daugiau piliečių nei išvyko. Daugiausiai iš Jungtinės Karalystės – beveik 10 tūkstančių. Tačiau grįžo ir kitur dirbę ar studijavę lietuviai. Ir ne tik klaipėdiečiai.

Šešerius metus Danijoje dirbusiam Adomui COVID-19 pandemijos metu taip pat pasitaikė proga grįžti į gimtąją šalį.

„Atrodo, kad grįžau po vasaros atostogų. Lyg ir niekas nepasikeitė. Šiaip niekada ir neturėjau tikslo išvykti visam laikui. Brandinau mintį – gal atsiras proga dirbti nuotoliniu būdu“, – pasakojo Adomas.

Dirba per atstumą

Informacinių technologijų bakalauro ir taikomosios statistikos magistro laipsnį turintis vyras emigraciją prieš keletą metų pasirinko dėl geresnių karjeros perspektyvų. Jis dirba vaistų klinikinių tyrimų srityje.

„Šiuo metu gyvenu Lietuvoje, bet dirbu vienoje didžiausių pasaulio farmacijos kompanijų Vokietijoje. Iš mokslininkų sužinau, kokių duomenų jiems reikia tyrimams. Pagal tai kuriu sistemas gydytojams: kokius pacientų duomenis jiems fiksuoti – pulsą, spaudimą ar panašiai. Šiuos duomenis aš apdoroju ir paruošiu statistinei analizei. Pagal tai jau sprendžiama, ar vaistas tinkamas, ar ne“, – paaiškino Adomas.

Dirbti jis pradėjo dar Lietuvoje, tačiau dėl darbdavių gimtinėje nesisekė.

„Lietuviškose įmonėse turiu karčios patirties. Nepatiko darbo santykiai, atmosfera, intrigos. Pasigedau pagarbos darbuotojams, nebuvo siekiama bendro tikslo. Danijoje – viskas priešingai“, – pasakojo Adomas.

Jautėsi vienišas

Gyvenimu emigracijoje lietuvis nesiskundė, tačiau vienatvę pakelti nebuvo lengva.

„Nelaukdavau savaitgalio. Kitomis dienomis veiklos turėjau – yra darbas, sporto klubai. O savaitgaliais nebuvo, ką veikti. Aš pats gana uždaras žmogus. Danai irgi garsėja uždarumu, tad susirasti draugų nepasisekė. Jaučiausi svetimas“, – pripažino Adomas.

Jis teigė niekada neplanavęs palikti Lietuvos visam laikui – net ir gyvendamas užsienyje nuolat grįždavo namo.

„Lietuvoje – draugai, pažįstami, šeima. Didelis pliusas, kad Danija nėra toli ir skrydžiai nebrangūs, todėl dažnai pirmyn atgal skraidydavau. Bet man jau 41 metai – norisi pagalvoti ir apie šeimą. Darbas, gyvenimo kokybė Danijoje man patiko. Bet asmeninį gyvenimą susitvarkyti sunkiai sekėsi. Jaučiausi gana vienišas. Nors esu intravertas ir dėl to didelės problemos iš pradžių nebuvo. Bet pamačiau, kad ilgai taip gyventi nesugebėsiu“, – prisipažino Adomas.

Namuose – pigiau

Nors finansai nebuvo svarbiausi priimant sprendimą, Adomas pripažįsta, kad Lietuvoje gaunant užsienietišką atlyginimą jis gali sau leisti gerokai daugiau.

„Danijoje labai brangu viskas, kas susiję su aptarnavimu, – kirpyklos, automobilio remonto ir net dantisto paslaugos kainuoja tris keturis kartus daugiau. Danijos parduotuvėse kainos irgi didesnės, tačiau skirtumas nuo Lietuvos ne toks ir didelis“, – tikino Adomas.

Karantino įvesti suvaržymai nebuvo pagrindinė priežastis grįžti į Lietuvą, tačiau apsispręsti padėjo.

„Darbdaviai pradėjo daug laisviau žiūrėti į nuotolinį darbą. Tiesą pasakius, prieš pirmąjį karantiną jau buvau susitaręs dėl tokio paties darbo Šveicarijoje. Viskas tiko, bet prasidėjo apribojimai. Tuomet įvyko permainų mano asmeniniame gyvenime. Taip sutapo, kad ir mano dabartinė draugė gyveno užsienyje, ir aš gyvenau užsienyje. Ir ji norėjo grįžti – ir aš norėjau grįžti. Pasitaikė naujas darbo pasiūlymas, ir viskas puikiai sukrito“, – džiaugėsi Adomas.

Artimuosius nudžiugino Adomo sprendimas grįžti į Lietuvą. Tačiau čia gyvenantys draugai stebėjosi.

„Teko išklausyti komentarų – ko tau čia reikia, ar  jau taip blogai Danijoje? Bet aš niekada neplanavau išvažiuoti visam gyvenimui. Čia mano tėvynė, namai. Neabejojau, kad Lietuvoje galima gyventi gerai. Reikia tik stengtis ir dirbti. Danija buvo tik investicija į karjerą“, – sako Adomas.

Atlyginimai auga

Ekonomistai sutinka, kad Lietuvoje galima ne tik dirbti, bet ir ne ką mažiau uždirbti. Tiesa. uostamiestis algomis nelabai vilioja – vidutinis darbo užmokestis čia vis dar trigubai mažesnis, palyginus su Skandinavija. Tačiau skirtumas mažėja.

„Klaipėda praėjusiais metais peržengė psichologinę ribą – vidutinis atlyginimas į rankas viršijo tūkstantį eurų“, – teigė banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Palyginus su kitomis šalimis, atrodome dar geriau – vidutiniškai uždirbame apie du – pusantro karto mažiau. Nors vilniečiai statistiškai uždirba daugiau, ekonomistas tvirtino, kad regionuose trūksta kvalifikuotų darbuotojų, todėl kai kurie specialistai Klaipėdoje gali uždirbti net daugiau nei Vilniuje.

„Kai įstojome į Europos Sąjungą, vidutinis darbo užmokestis į rankas Lietuvoje buvo beveik septynis kartus mažesnis nei Jungtinėje Karalystėje. Grubiai skaičiuojant, britas per tris dienas uždirbdavo tiek, kiek lietuvis per visą mėnesį. Dabar lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu mūsų atlyginimai skiriasi nebe kartais, o tik procentais“, – tikino Ž.Mauricas.

Kad rinktųsi Klaipėdą

Ekonomistas sako, kad pandemija tikrai pagerino migracijos statistiką.

„Planavusius grįžti į Lietuvą pandemija paskatino tai padaryti būtent dabar. Kai kam nutrūko darbiniai santykiai, kiti gali dirbti nuotoliniu būdu. Kam dirbti nuotoliniu būdu gyvenant kažkur Londone ar Paryžiuje, kai galima tai daryti iš Lietuvos?“ – įžvelgė ekonomistas.

Ar grįžtančių emigrantų šiemet nesumažės, ekonomistas prognozuoti nedrįsta. Tačiau uostamiestis turi nemažai potencialo pritraukti dar daugiau gyventojų.

Ekonomisto nuomone svarbu neapleisti trijų sričių: pramonės, paslaugų sektoriaus ir investicijų į gyvenimo kokybę.

„Kad dirbantys iš namų sąmoningai rinktųsi gyventi Klaipėdoje. Kad miestas turėtų savo sielą ir galėtum pasakyti: „Vau, aš esu klaipėdietis!“ Kaip dabar yra Kaune. Jei atvirai, Kaune dabar net smagiau nei Vilniuje – ten barai ir laisvalaikio pramogos labiau sukoncentruotos į centrą“, – teigė Ž.Mauricas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

klaipėdietė

klaipėdietė portretas
Šaunuolis sugrįžusiam linkiu sėkmės savęs realizacijai Klaipėdoje, kadangi ir taip mažai beliko jaunimo su puikiu išsilavinimu, gebančiu dar ir gimtinėje save realizuoti naujomis mintimis ir jaunatviška energija. Sėkmės, sėkmės .

Budelis

Budelis portretas
Lietuvoje būtų nuostabu gyventi, jeigu aplinkui nebūtų raudonųjų fašistų, dergiančių ant viso pasaulio.

stiprokai

stiprokai portretas
sojos pavartojęs
VISI KOMENTARAI 16
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių