Klaipėdietis Marius Komovas jau nuo penktos klasės žinojo, kad užaugęs bus kūno kultūros mokytojas. Iš nors į Klaipėdą studijuoti atvažiavo ašarodamas ne iš džiaugsmo, būtent uostamiestyje išsipildė jo svajonė – 31-erių vyras jau devinti metai dirba "Verdenės" progimnazijoje. "Nebijau pasakyti, kad mokykla man – antrieji namai", – pašaukimu ugdyti vaikus neleido suabejoti pašnekovas.

Pavairuotų traukinį

– Sunku patikėti, kad 31-erių vyrukas dirba mokykloje mokytoju ir dar tuo labai džiaugiasi, spinduliuoja entuziazmu. Ar tai tikrai svajonių profesija?

– Įdomus reikalas ta pedagogika ir mano susidūrimas su ja. Mano mama – mokytoja, ji dirba su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Todėl tikrai nebijau nusišypsoti vaikui, moku su jais bendrauti. Pirmasis "rimtas" mano pedagoginis darbas buvo tuomet, kai man buvo gal 12 ar 13 metų. Kieme susirinkdavau visus "krupius" ir mokydavau juos žaisti futbolą, vesdavau treniruotes. Tačiau didžiausią įtaką tam, kad esu kūno kultūros mokytojas, man, matyt, padarė mano auklėtoja, kuri buvo ir mano kūno kultūros mokytoja.

Jauna mokytoja buvo uždeganti entuziazmu, idėjomis, tai mane ir įkvėpė sekti jos pėdomis. Aš ir šiandien labai myliu savo auklėtoją, kai tik grįžtu pas tėvus į Mažeikius, iš kur esu kilęs, visada ir ją aplankau.

–  Rankose turėdamas brandos atestatą nė nesudvejojote, kur studijuoti, kokią specialybę rinktis?

– Šiokių tokių svarstymų buvo gal 10 ar 11-oje klasėje. Mano tėvukas yra traukinio mašinistas. Man šis darbas taip pat atrodo įspūdingas, kai reikia suvaldyti tokį gigantą, kaip traukinys. Bet manęs technika netraukia ir tiek, nors traukinį turbūt ir dabar pavairuočiau. Kai baigiau 12-ą klasę, prašyme studijuoti įrašiau Šiaulių ir Klaipėdos universitetus.

Kai į Šiaulius neįstojau ir sužinojau, kad teks studijuoti Klaipėdoje, net apsiverkiau. Kažkaip Šiauliai labiau traukė, matyt, todėl, kad buvo arčiau namų. Tačiau uostamiestyje apsipratau per savaitę ir dabar nebenorėčiau gyventi niekur kitur.

"Nuskenavo" ir priėmė

– Jauni žmonės, baigę pedagogikos studijas, skundžiasi, jog sunku gauti darbą, nes esą visas vietas yra užėmę jau pagyvenę mokytojai. Pradėjote dirbti iškart po studijų. Kaip tai pavyko?

– Manau, kad tai – likimo dovana. Kai baigiau universitetą, tų pačių metų rugsėjo pirmosiomis dienomis paskambino mano praktikos vadovas Jonas Kuliešius ir pasakė, kad "Verdenės" progimnazija ieško kūno kultūros mokytojo. Pasičiupau bakalauro diplomą ir nulėkiau į mokyklą. Joje pirmosios sutiktos moters paklausiau, kur rasti mokytoją Veroniką. Manęs klausia, kodėl jos ieškau. Atsakau, kad dėl darbo atėjau. Ta moteris, kuri ir buvo mokytoja Veronika, paėmė mane už rankos, nusivedė pas direktorę. "Atsivedžiau berniuką", – tepasakė. Ji "nuskenavo" mane ir to užteko, kad gaučiau darbą.

– Jūs – ne tik kūno kultūros mokytojas, bet ir aštuntokų auklėtojas. Kaip sekasi šiame amplua?

– Ši aštuntokų laida bus mano antroji. Visi mano vaikai yra puikūs. Apskritai, manau, kad jų blogų nebūna, tokiais juos paverčia visuomenė, aplinka, kuri pirmiausia yra šeimoje. Aš iki šiol bendrauju su savo pirmaisiais auklėtiniais, kurie jau bus dvyliktokai. Turime tokią tradiciją – kasmet mokslo metų pradžios dieną, 15 valandą, susirinkti prie Šv. Kazimiero bažnyčios, kur auga pasodintas mūsų klasės ąžuoliukas. Niekada vaikams specialiai nerašau žinučių, kad priminčiau apie susitikimą, tačiau jie vis tiek ateina. Kaip tada džiaugiasi širdis.

Į replikas nereaguoja

– Viešojoje erdvėje vyrauja nuomonė, jog mokykla mokytojams – tarsi pragaras. Vaikai mokytojų negerbia, neklauso, juos keikia, net smurtauja. Ar tai tiesa?

– Nesutinku su tuo. Aišku, su vaikais nėra lengva, gaila, kad nemažai jų išties negerbia suaugusiųjų. Tačiau vaikus reikia stengtis sudominti ir tada jie atsilygins tuo pačiu. Pats namie kuriu įvairius pratimus, bandau juos, kad vaikams galėčiau parodyti per kūno kultūros pamokas, kad jie norėtų sportuoti. Mokykloje tikrai negalima dirbti tik nuo skambučio iki skambučio.

Reikia, budžiu ir diskotekose, nors už tai gal ir nemokamas atlyginimas. Bet kaip galima vaikus palikti be prisiminimų apie mokyklos diskotekas?! Aš tikrai nebijau pasakyti, kad mokykla man yra antrieji namai. Tiesiog labai myliu savo darbą, bendravimą su vaikais. Drąsiai sakau, jog esu mokytojas, nors esu girdėjęs replikų: "Pedofilas". Taip gali sakyti tik tie žmonės, kurie nieko nesupranta, todėl būtų visiška nesąmonė į tai reaguoti. Tačiau pykteliu, kai išgirstu, jog mokytojas – ne vyriška profesija. Palaukite, – tikrai ne kiekvienas vyras išdrįstų ir sugebėtų atsistoti prieš vaikus.

– Tai mokslo metų pradžia jums tikrai yra šventė?

– Taip, nuoširdžiai. Dar nėra taip buvę, kad nelaukčiau Rugsėjo 1-osios ir tikiuosi, kad toks laikas neateis.

Išvadino idiotu

– Atrodytų, kad esate radęs stebuklingą receptą, kaip bendrauti su vaikais. Koks jis?

– Su vaikais reikia mokėti ir pajuokauti, ir pabendrauti, ir pašėlti, tačiau reikia aiškiai žinoti, kad esi jų mokytojas, turi rodyti pavyzdį. Vaikais reikia pasitikėti, nes jie yra geri, tačiau reikia ir tikrinti. Vadovaudamasis tokia taisykle, nebijau savo auklėtinių vežtis į ekskursijas, net į žygius su nakvyne. Vaikai žino, kad yra taisyklės, kurių privalo laikytis, o jei jas pažeis, niekur nebevažiuosime. Be to, aš juos kiauriai permatau, nes pats mokykloje tikrai nebuvau pavyzdingas mokinys.

– Tai mokykloje buvote ne tarp moksliukų, o tarp patrakėlių?

– Tikrai nebuvau pirmūnas, buvau labai judrus berniukas.

– Ir iš pamokų bėgdavote?

– Žinoma.

– Ir mokyklos langai dužo?

– Tik vieną kartą ir tik vienas langas. Visko buvo, bet niekada nežemindavau mokytojų, suaugusiųjų, todėl dabar apmaudu, kad vaikams nieko nereiškia gerokai už save vyresnį žmogų pasiųsti "ant trijų raidžių". Viena nemaloniausių patirčių iš darbo mokykloje – ant sienos atsiradęs didžiulis užrašas "Komovas idiotas". Tokio "įvertinimo" nusipelniau už tai, kad mokiniui už kūno kultūrą trimestre išvedžiau devynetą, o ne dešimtuką.

– Išsiaiškinote, kas tai padarė?

– Taip. Ir nubaudžiau ne kažkaip kitaip, o taip, jog tas vaikas žino, jog aš žinau, kad jis tai padarė. Dabar žaizdos jau užgijo, bet tąkart tikrai buvo skaudu. Manau, kad tas vaikas irgi daugiau taip nebedarytų.

– Ar grąžintumėte fizines bausmes į mokyklą?

– Ne, nes tai nieko neišspręstų. Kaip elgsiesi su vaikais, taip jie elgsis su tavimi. Vieną mėnesį turėjau atlikti praktiką mokydamas antrokus. Kai baigėsi praktikos laikas, vaikai sustojo atsisveikinti – kas piešinį padovanojo, kas eilėraštį padeklamavo. Atsistojo vienas berniukas, padavė gėlę ir nuoširdžiai išrėžė: "Linkiu jums uždirbti tūkstantį litų". Dėl tokių akimirkų ir dirbu mokykloje.

Uždirba lyg užsienyje

– O kas mokytojui yra karjera, kokių aukštumų esate nusiteikęs siekti?

– Man mokytojo karjera yra pats darbas. Šiais metais susiklostė taip, kad nemažai draugų buvo priversti keisti darbą ar jo neteko. Supratau, kad savo darbą reikia labai branginti. Tai ir darau. Man būtų pats baisiausias dalykas išvažiuoti dirbti į užsienį.

– Kodėl?

– Esu nepagydomas patriotas, todėl ir mokykloje per valstybines šventes visada organizuoju įvairias akcijas. Gal meilė Lietuvai tokia didelė todėl, kad puikiai prisimenu tą lemtingąją sausio 13-ąją. Kai pabudau naktį, mama verkė, buvo baisu, o paskui ėjome prie Mažeikių pašto. Myliu Lietuvą ir nenoriu jos palikti. Turbūt todėl man čia ir sekasi, galiu drąsiai pasakyti, kad čia uždirbu tiek, kiek emigrantai negali uždirbti užsienyje. Net pikta būna, kai jie parvažiuoja atostogų, parsiveža tuos savo tikrai kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus ir mus, gyvenančius Lietuvoje, vadina vergais. Pažiūrėkite į save!

– Kai visi skundžiasi mažais atlyginimais, gana drąsus jūsų pareiškimas, kad uždirbate daugiau nei emigrantai.

– Bet uždirbu sąžiningai, o veiklos turiu per akis. Esu ne tik "Verdenės" progimnazijos kūno kultūros mokytojas ir aštuntokų auklėtojas, bet ir Futbolo mokyklos treneris bei Klaipėdos universiteto futbolo komandos vadovas. Bėgu, lekiu, bet visur suspėju.

Iš lovos – abiem kojomis

– Ir šeima nepriekaištauja?

– Mano žmona Judita – Klaipėdos muzikinio teatro solistė. Ji pati turi labai daug veiklos, todėl ir mane puikiai supranta. Labai džiaugiuosi, kad mus suvedė likimas, kad žiūrime ta pačia kryptimi.

– Kaip judu su Judita susipažinote?

– Studentų bendrabutyje. Ji į Klaipėdą studijuoti Menų fakultete atvyko metais vėliau nei aš. Likimas lėmė, kad ji atsikraustė gyventi į tą patį bendrabutį. Kai pirmą kartą ją pamačiau, atsisukau dar pasižiūrėti, kai praėjo ir pasakiau: "Va, šita tai graži". Paskui pro langą sekiodavau akimis, kada ir kur ji išeina, kada grįžta. Pradėjome bendrauti, draugauti, o maždaug po metų susituokėme. Šeima esame jau septinti metai. Man šeima – vertybė, kurią saugau, branginu. Po darbo man geriausia būti su žmona ir sūnumi Jorintu, kuriam šešeri, su jais pasivaikščioti prie jūros, pasivažinėti dviračiais, o ne eiti linksmintis su draugais.

– Bet dalį laiko iš šeimos "pavagia" ir futbolas.

– Niekada profesionaliai nesportavau, Mažeikiuose trumpai lankiau treniruotes ir tiek. Klaipėdoje netikėtai patekau į garsaus trenerio Šenderio Giršovičiaus, kuris treniravo uostamiesčio komandą "Rodavitas", žaidusią Lietuvos futbolo I lygoje, rankas. Paskui žaidžiau Kretingos, Šilutės komandose, o dabar pabėgioju už legendinius "Plikius", kurių gretose buvau ir 2009 metais, kai Lietuvos futbolo federacijos taurės varžybose nugalėjome net Vilniaus "Žalgirį". Žaidžiu savo malonumui.

– Jūsų entuziazmas ir optimizmas – neįtikėtini. Kiekvieną rytą prabundate galvodamas, kad ši diena bus nuostabi?

– Turiu prietarą, kurio laikausi. Iš lovos kiekvieną rytą išlipu abiem kojomis ir tada negaliu skųstis, kad išlipau ne ta, todėl nuotaika bloga. Būna visokių dienų, ne tik saulė šviečia, tačiau iš klaidų pasimokai, jas pamiršti ir keliauji tolyn. Atvirai pasakysiu – esu labai laimingas žmogus.

Vizitinė kortelė
Gimė 1982 m. liepos 3 d. Mažeikiuose.
2000-aisiais įstojo į Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetą studijuoti kūno kultūros ir sporto pedagogikos.
Nuo 2005 m. rugsėjo dirba "Verdenės" progimnazijoje kūno kultūros mokytoju, turi metodininko laipsnį.
Vedęs. Su žmona Judita augina sūnų Jorintą.