Savivaldybėje – šviežias kraujas

– Iš kur esate kilęs?

– Esu iš Šilutės. Į Klaipėdą studijuoti politologijos atvykau 1993-iaisiais. Tada tik antrus metus veikė Klaipėdos universitetas. Tuo metu ten ateidavo lektoriai iš savivaldybės mums dėstyti kai kurių paskaitų. Jie ir pakvietė grupę studentų pabandyti pasidarbuoti savivaldybės administracijoje. Buvo 1997-ieji.

– Daug jūsų kolegų tada atėjo dirbti į savivaldybę?

– Pirmas buvo Gintaras Dovydaitis, jis dabar savivaldybėje yra Projektų valdymo poskyrio vedėjas. Paskui atėjau aš į Verslo, licencijų ir leidimų skyrių, vėliau – Skirmantas Buivydas, dabar dirbantis bendrovėje "Klaipėdos nafta", Investicijų skyriuje. Dar – Vilija Venckutė-Palaitienė, kuri dabar vadovauja savivaldybės Informavimo ir e. paslaugų skyriui. Aišku, pagrindine žvaigžde tapo Eligijus Masiulis, kuris tada tapo mero patarėju, bet labai trumpai, nes greitai buvo išrinktas į Seimą. Iš universiteto laikų mūsų kurso nemažai žmonių dirba savivaldybės administracijoje.

– Ar ne gaila, kad užgeso E.Masiulio, kaip politiko, žvaigždė?

– Žmogiškai liūdna, bet realybė yra tokia. Tiesa, dar ir dabar kai kas bando ieškoti kažkokių mano ir Eligijaus sąsajų. Bet dar tada, kai jis buvo susisiekimo ministras, o aš vadovavau viešajai įstaigai "Klaipėdos keleivinis transportas", mūsų požiūriai į problematiką nesutapo ir keliai išsiskyrė.

– Kokį įspūdį paliko pirmosios darbo dienos savivaldybėje?

– Tada, 1997-aisiais, savivaldybės koridoriai buvo pilni vyrų, kurie kažko laukė. Niekaip negalėjau suprasti, ką jie čia daro. Pasirodo, tada mikroautobusų vežėjų leidimai galiodavo tik tris mėnesius ir jie nuolat turėdavo ateiti jų pratęsti. Kas tokią schemą sugalvojo ir kam to reikėjo, sunku pasakyti.

– Kilo noras ką nors keisti?

– Žinoma, bet mes buvome tik jauni specialistai, tačiau aiškiai suvokėme, kad toks žmonių vaikymas po kabinetus yra netoleruotinas, kad reikia orientuotis į kokybišką paslaugą.

– Kaip į jus, vakarykščius studentus, žiūrėjo savivaldybės senbuviai?

– Ne paslaptis, kad tada savivaldybės administracijos darbuotojai buvo sovietinio raugo. Jų požiūris į miesto problemas mus šokiruodavo. Buvome idealistai, siekėme viską pagerinti. Ambicijos buvo aukštos ir vertybės kiek kitokios. Todėl mūsų susidūrimas su senąja nomenklatūra buvo neišvengiamas. Savivaldybėje tada dirbo per 600 žmonių ir buvo vos 8 kompiuteriai. Mes kaip tik ir užėmėme tas kompiuterizuotas vietas, be to, į savivaldybę pradėjo važiuoti delegacijos iš užsienio. Susitikimuose reikėjo susikalbėti su svečiais, reikėjo mokėti užsienio kalbų. O dauguma senbuvių mokėjo tik rusiškai, tad mums atsirado šansas.

Merą suprato ne visi

– Kai atėjote dirbti į savivaldybę, meras kaip tik buvo Eugenijus Gentvilas, kitoks, nei prieš tai buvę miesto vadovai. Kaip į jį žiūrėjo tie tarybinio raugo valdininkai?

– E.Gentvilo atėjimas buvo gaivaus oro gūsis. Jo požiūris į problemas buvo kitoks, nei vyravęs iki tol. Jis išsilavinęs žmogus, turintis nemenką politinę patirtį, ir bendravimas su darbuotojais buvo nuoširdesnis bei paprastesnis. Su meru dirbti nebuvo sudėtinga, bet jaunosios kartos žmonių savivaldybėje tada buvo nedaug. E.Gentvilas bandė tas reformas daryti ir jam gana neblogai sekėsi. Kaip tik tuo metu atsirado pirmoji viešoji savivaldybės komunikacija su žiniasklaida. Tai buvo pirmas meras, kuris palaikė jaunimą, duodavo nelengvų užduočių, skatino tobulėti ir augti. Tai suteikė pasitikėjimo.

– Lyginant tada, prieš 20 metų, kai pirmąkart atėjote į savivaldybę, ir dabar, ar bent kiek sumažėjo to biurokratizmo?

– Bent jau leidimai vežėjams dabar išduodami nebe kas tris mėnesius, o yra neterminuoti. Ir apskritai juos galima susitvarkyti internetu. Kokybinis paslaugų šuolis – nemenkas. Tačiau gali būti dar geriau. Savivaldybė pasirengusi dar daugiau paslaugų kelti į internetinę erdvę, kad neišėjus iš namų galima būtų susitvarkyti ir gauti savivaldybės administracijos leidimus.

Svarbus ne rezultatas, o procesas?

– Vis dėlto kai kurie darbai mieste nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi. Ką ketinate daryti?

Mano tikslas – kuo efektyvesnis savivaldybės administracijos darbas.

– Vienas pagrindinių mano tikslų, kuriuos ateidamas į šias pareigas deklaravau, yra tai, kad turime atsisakyti tam tikrų biurokratinių grandžių, kur vienas skyrius teikia vienos formos dokumentą, kitas – kitos, ir galiausiai paaiškėja, kad tos pažymos neatitinka reikalavimų ar prieštarauja viena kitai. Visa tai reikia įvertinti iš naujo. Pastebėjau, kad administracijoje bijoma atsakomybės. Padalinių vadovai, kurie iš esmės turėtų priimti sprendimus, jų nepriiminėja ir dėl ramybės atiduoda juos spręsti administracijos direktoriui, kai iš esmės patys išspręstų kur kas sparčiau. Mano tikslas – kuo efektyvesnis savivaldybės administracijos darbas. Didžiausia šitos institucijos problema, kad ji nėra orientuota į rezultatą, bet į procesą. Visi tiek koncentruojasi į derinimus-suderinimus, kad nebesusigaudo, dėl ko visa tai daro. Norėčiau šiuos įpročius pakeisti.

– Ar visi darbai ligi šiol tvarkant miestą buvo racionalūs?

– Daugiausia klausimų kelia naujos mokyklos statyba šiaurinėje miesto dalyje. Mokykla planuojama tokioje teritorijoje, kurioje yra daugybė požeminių komunikacijų. O mokyklai vieta jau yra patvirtinta, paruoštas techninis projektas ir dabar atliekamas rangos darbų pirkimas. Tik klausimas, ar už tuos pinigus, kurie suplanuoti, realu tokią mokyklą pastatyti? Birželio 4 d. bus plėšiami vokai, tada ir pamatysime. Bet yra finansinės ribos, jeigu tos ribos bus viršytos, teks vėl kreiptis į tarybą, ar už tiek statysime, ar ieškosime kitos vietos, kur būtų pigiau. Nors politinis sprendimas priimtas mokyklą statyti būtent šitoje vietoje. Nebuvo įvertinta, kad prieš tai reikės iškelti požemines komunikacijas, o žmonėms lūkesčiai suteikti.

– Kas dar užkliuvo, be šios mokyklos?

– Nenoriu per daug skųstis, bet sėkmingesni projektai yra tik Futbolo mokyklos statyba. Ją galbūt pavyks pastatyti laiku, nes rangovas rimtas, darbus nusiteikęs atlikti greičiau, nei planuota. O visi kiti projektai, pradedant įvažomis į miestą, yra probleminiai. Pavyzdžiui, dėl Baltijos prospekto kol kas nėra jokio sprendimo, tik žodinis pažadas. Ir dabar jau akivaizdu, kad tai bus žymiai brangiau, nei planuota. Labai daug projektų sukrenta vienu metu ir tai yra nemenkas iššūkis. Be to, nėra sudėlioti prioritetai, kurie jų yra svarbiausi miestui.

Pirmaeilė užduotis

– Kas šiuo metu svarbiausia miestui?

– Pirmiausia – įvaža į Klaipėdos miestą. Dabar čia žmonės prastovi spūstyse, sugaišta laiką ir nepadaro savo darbų. Prioriteto prasme, tai pats svarbiausias projektas. Tai reikėtų padaryti kuo greičiau. Tiesą sakant, ir visos kitos įvažos į miestą yra problemiškos.

– Štai grįšite po ketverių metų, kadencijai pasibaigus atgal į "Klaipėdos keleivinį transportą", o po miestą jau tramvajai važinės, kaip spręsite autobusų perteklių?

– Ne taip greitai Maskva statosi, ne taip greitai. Tikiuosi, kad šiuo klausimu dar bus rimta diskusija. Tramvajų reikšmė miestui jau ne tokia, kaip buvo XIX amžiuje. Tačiau norėčiau išsamių pokalbių visomis "karštomis" temomis – Atgimimo aikštės, Danės skvero atnaujinimo klausimais. Turime galiausiai susitvarkyti, nes šiuolaikiniam miestui toks vaizdas netinka. Jei po 4–5 metų mes vėl turėsime tą patį, bus negerai. Reikia apsispręsti, ko norime. O oponentų visada buvo ir bus. Vieni norės gyventi, kaip XIX a., kiti – kaip XX a., dar kiti norės, kad niekas nesikeistų, bet jei yra priimti tarybos sprendimai, administracija turėtų vieną kartą tai padaryti.

– Taip bent iš šono atrodo, kad politiku būti lengviau, nei užsiimti tuo, ką darote dabar. Kodėl nėjote į politiką?

– Niekada nėjau į politiką. Studijavau politikos mokslus ir puikiai skiriu, kur yra politinio sprendimo priėmimas ir kur yra jo įgyvendinimas. Mano manymu, Klaipėdoje priimama gerų politinių sprendimų, bet problema – juos įgyvendinti. Todėl politikai kartais griebiasi savivaldybės administracijos darbo, o administracija (kadangi ne visada sugeba juos įgyvendinti) imasi politikuoti, kad nebūtų priimami tie sprendimai, kurie jai nėra priimtini.

Išmintingas tėčio patarimas

– Neniškis gana žinoma pavardė, iš kur jūsų giminės šaknys?

– Neniškis skamba kaip Rokiškis, Skapiškis. Mūsų giminių šaknys – Aukštaitijoje, nuo Anykščių.

Politika – karšta geležis, prisiliesi – nudegsi.

– Teko skaityti prieš 80 metų išleisto "Lietuvos aido" numerį, kuriame paminėtas toks Steponas Neniškis, kilęs iš Svėdasų, kuris tapo caro Nikolajaus II laikrodininku, o po Spalio revoliucijos emigravo net į Šanchajų ir net vadovavo ten lietuvių bendruomenei. Ar tai galėtų būti jūsų giminaitis?

– Visai įmanoma. Kaip sakydavo mano senelis, Svėdasuose, Anykščių ar Rokiškio apylinkėse, kur mesi kepurę, pataikysi ant Neniškio sodybos. Giminės koncentracija ten prieš gerą šimtmetį buvo didelė, tačiau pokariu jie visi išblaškyti. Kažkas išvyko į Vakarų Europą, kažkas – į Ameriką. Turime vieną giminaitę, kuri dabar iš Venesuelos į Lietuvą norėtų grįžti. Kiti liko Lietuvoje, kažką išvežė į Sibirą. Žinau, kad Neniškiai tada buvo aktyvūs visuomeninėje veikloje, yra buvę knygnešių, dar vienas Neniškis, senelio brolis, iškart po karo buvo vienas Raudonojo Kryžiaus ligoninės įkūrėjų Klaipėdoje. Giminėje yra ir gydytojų, muzikantų, projektuotojų, architektų, bet politikų nėra. Mano senelis, tėčio tėtis, buvo agronomas, per Antrąjį pasaulinį karą dirbo vokiečių administracijoje ir už tai buvo ištremtas su šeima. Bet vaikus – mano tėtį su dviem jo sesutėmis pavyko iškelti iš traukinio, juos užaugino seneliai Lietuvoje. Mano tėčiui nuo tada stipriai įsirėžė į sąmonę mintis, kurią ir man nuolat kartojo: "Politika – karšta geležis, prisiliesi – nudegsi."

Vizitinė kortelė

Gimė 1974 m. gruodžio 29 d. Šilutėje.

Mokėsi Šilutės 3-iojoje vidurinėje, dabar M.Jankaus mokykla.

Klaipėdos universitete baigė politologijos specialybę.

1997 m. pradėjo dirbti Klaipėdos savivaldybės administracijoje.

Nuo 2003 m. vadovavo viešajai įstaigai "Klaipėdos keleivinis transportas".

Nuo šių metų gegužės 23 d. paskirtas Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriumi.

Žmona Jurgita dirba Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centre.