Iš Kauno – į Klaipėdą

Gintautas mokėsi Kaune, tuometėje Dailės vidurinėje mokykloje, kai 1972 m. gegužę susidegino Romas Kalanta.

Šis įvykis turėjo ypatingą poveikį ne tik kauniečiams, tapusiems šio išskirtinio įvykio – mažo laisvės blyksnio – liudininkais, bet ir daugumai šalies žmonių, nepamiršusių, kad Lietuva yra okupuota.

„Direktorius griežtai prisakė nebandyti eiti į Laisvės alėją. Tačiau mes, aišku, visi nuėjome. Žmonių buvo ypač daug, bet kai milicininkai pradėjo blokuoti minią, visi puolė bėgti kas kur. Sunkiai pamenu, kaip parbėgau į Žaliakalnį. Tiesiog pasisekė, kad saugumiečiai neužfiksavo ir išvengiau su jais susidūrimo“, – atsiminė G. Jonkus.

Tad laisvės kovotojų dvasia kūrėjui buvo pažįstama nuo ankstyvos jaunystės, kuri vėliau turės didelės įtakos jo kūriniams.

Pasak G. Jonkaus, su Klaipėda jį sieja labai šilti jausmai, nors, kaip pats teigia, turi dzūkų, žemaičių ir „skerslatvių“ (pusiau latvių, pusiau lietuvių) kraujo.

Juolab jo pavardė yra paplitusi nuo Latvijos iki Mažosios Lietuvos, todėl skulptoriui šis kraštas labai artimas.

Tad nestebina, kad skulptorius darbais įamžino žymius Klaipėdos krašto žmones ar uostamiesčio istorijos fragmentus – Liepų gatvėje yra paminklas Jurgiui Zauerveinui, kitoje gatvės pusėje – freska su metalo reljefu „Senoji Klaipėda“, Ferdinando aikštėje – Vitės priemiesčio maketas, paminklas „Kardo“ rinktinei Darbėnuose, kolona „Laisvei“ Kretingoje, paminklas Lietuvos jūrininkams Klaipėdoje ir kiti darbai.

„Kaune neužsilikau, mane traukė čia, nes čia ir giminės gyveno. Mamos kraštui, Dzūkijai, duoklę jau atidaviau. Alytuje stovi mano sukurtas paminklas Dainavos apygardos partizanams, dabar dirbu Klaipėdai ir kraštui“, – neslėpė G. Jonkus.

Beje, pernai birželį Juodkrantėje ant marių kranto atidengtas atminimo knechtas, skirtas tragiškai pasibaigusiam 1863-iųjų sukilimo epizodui, kai pražuvo į pagalbą sukilėliams iš Londono į Lietuvą keliavusi jūrų ekspedicija.

Jo vienas bendraautorių – skulptorius G. Jonkus.

Memorialas: G. Jonkus sukūrė kenotafą be žinios per uraganą Ramiajame vandenyne dingusio laivo „Linkuva“ įgulai pagerbti. / Vestos Jašinskaitės nuotr.

Ne tik akmuo ar metalas

G. Jonkus sukūrė ir kenotafą be žinios per uraganą Ramiajame vandenyne dingusio laivo „Linkuva“ įgulai pagerbti.

Šiemet vasarą šiai tragedijai sukaks 25 metai.

Kūrinys primena bangose skęstantį laivą, šalia yra simbolinis jūrlapis su jo dingimo vieta.

Kenotafas yra Klaipėdos skulptūrų parke.

Tai tapo vieta, kur įgulos artimieji ir žuvusiųjų kolegos kasmet po kelis kartus susirenka pagerbti tų, kurie negrįžo namo, nes jų kapu liko vandenynas.

G. Jonkus pripažįsta, jog suvokimas, kad šių žmonių likimas nežinomas, kad jų lemtis buvo kraupi ir tragiška, stipriai veikia emociškai, siekiant įamžinti tokią tragediją.

„Prieš rengdamasis bet kurios skulptūros kūrimui, atlieku labai didelį paruošiamąjį darbą, renku medžiagą apie kuriamą objektą. Dabar labai lengva, yra internetas, ten galima nesunkiai rasti informacijos. Turima papildoma informacija padeda rasti ir tam tikrų kūrybinių sprendimų. Esu už bet kurio kūrinio, ypač tų, kurie atvaizduoja asmenybes, individualizavimą“, – pabrėžė skulptorius, pridurdamas, jog pastaruoju metu daugybė kuriamų portretų yra labai panašūs ir sunku nusakyti, kokiai profesijai tie žmonės atstovavo.

G. Jonkaus darbai dedikuoti Česlovui Kontrimui, Algimantui Voščikui, Liudvikui Stulpinui, Žemaitei, Saliui Šemeriui, Povilui Plechavičiui, Antanui Merkiui, Sigitui Šileriui.

Asmenybė: G. Jonkus yra ir šviesaus atminimo kapitono S. Šilerio atminimo lentos autorius. / G. Jonkaus asmeninio archyvo nuotr.

Ir visuose juose nesunku atskirti, kas iš jų buvo jūrų kapitonas, rašytojas, tapytojas, aktorius, valstybininkas ar generolas.

Kiekvieną darbą, ar tai būtų memorialinė lenta, ar skulptūra, atlieka autorių grupė – architektas, dizaineris, skulptorius ir akmens ar metalo meistras.

Tad G. Jonkus yra šių kūrinių bendraautoris.

„Man buvo didelė garbė kurti generolo portretą, nes P. Plechavičius yra P. Plechavičius“, – pabrėžė skulptorius.

Paklaustas, kaip vertina Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko paminklinį biustą, skulptorius nedaugžodžiavo, tik pridūrė, kad labai jau reikėjo nemėgti šio asmens, kad sukurtum tokį jo atvaizdą.

„Skulptūroje, kaip bet kuriame dailės kūrinyje, turi būti įkūnyta vidinė dvasia, simbolis ir tai turi būti išreikšta minimaliomis vaizdavimo priemonėmis. Svarbiausia kūrinyje yra mintis, idėja, tinkamai įvilkta į formą. Skulptūra turi gyventi savo vidumi, ji turi būti šilta, artima žmogui“, – įrašyta G. Jonkaus darbus pristatančiame kataloge.

Įvykis: sausio 15-osios – Klaipėdos krašto dienos proga Skulptūrų parke bus atidengtas paminklas J. Budriui ir jo žmonai. Jo bendraautoris yra skulptorius G. Jonkus. / Vestos Jašinskaitės nuotr.

DI paradoksai

G. Jonkus, be skulptūrų, kuria ir mažosios architektūros elementus, kurių taip pat gausu Klaipėdoje.

Paklaustas, kaip mano, ar kada nors kūrėjus pakeis robotai, dirbtinis intelektas (DI), skulptorius teigia, kad tokie bandymai jau vyksta, tačiau rezultatai nebūtinai patinka užsakovui.

Man buvo didelė garbė kurti generolo portretą, nes P. Plechavičius yra P. Plechavičius.

G. Jonkus papasakojo neseną istoriją, kaip vienos parapijos klebonas užsakė Kinijoje marmurinę Dievo Motinos skulptūrą, kuri buvo pagaminta be žmogaus prisilietimo.

„Atvažiavo jis pas mus ir sako: vyrai, padėkite, aš negaliu ne tik jos niekam rodyti, negaliu net atidengti. Mums buvo labai smalsu, kas ten tokio baisaus. Pats aš tos skulptūros taip ir nemačiau. Nuvyko meistras, pakoregavo, kaip pasakojo, Veneros veidą, smakrą. Pasirodo, šventoji buvo sumodeliuota pagal tai, ką gamintojai rado internete, suprogramavo ir su robotais nušlifavo. Natūralu, kad užsakovas pasigedo gyvasties“, – kalbėjo skulptorius.

Skulptoriaus teigimu, DI negali atstoti gyvo kūrėjo, kuris į savo darbus įdeda emocijas, nuotaikas, simpatijas.

Tuo žmogaus sukurti darbai ir skiriasi nuo robotų „kūrybos“.

Herojui: G. Jonkus prisidėjo ir prie memorialinės lentos generolui P. Plechavičiui, kuri puošia pastato sieną Skuode, sukūrimo. / G. Jonkaus asmeninio archyvo nuotr.

Skulptoriaus autoportretas

Klaipėdoje Skulptūrų parke, priešais Tautinių kultūrų centrą, stovi rausvo granito dviratininko su maža mergyte už jo nugaros siluetas.

Tai – irgi G. Jonkaus darbas.

Paties autoriaus teigimu, tai yra jo autoportretas.

„Taip, tai yra savotiškas mano autoportretas. Kai kūriau šią skulptūrą, mano žmona laukėsi kūdikio. Nežinojome, kad bus dukra. Tiesiog dviratininkui už nugaros pavaizdavau mažą mergytę. Išpranašavau, kad susilauksime dukrytės. Taip ir įvyko“, – kalbėjo G. Jonkus.

Granitinio dviratininko dviratis turėjo bronzinius ratus ir vairą.

Metalo karštinės laikotarpiu, 2005-aisiais, vandalai šią skulptūrą suniokojo.

„Tuomet vietoj Tautinių kultūrų centro čia dar buvo kavinė. Jos sargas kitą dieną man papasakojo, kad išvakarėse atvažiavo kažkokie veikėjai, pririšo virves prie dviračio ratų ir žiguliuku juos išrovė. Suskaldė pjedestalą. Teko viską atstatyti. Bronzą pakeičiau juodu metalu, tad dabar niekas nebevagia“, – pasakojo skulptorius.

Filosofui: po kolegos skulptoriaus Remigijaus Midvikio mirties pagal jo paliktus eskizus G. Jonkus sukūrė išskirtinį filosofo Vydūno biustą, kuris puošia skverą Tauragėje. / G. Jonkaus asmeninio archyvo nuotr.

Atidengs paminklą Budriams

Buvusiose Klaipėdos kapinėse, dabar Skulptūrų parke, be dviratininko („Į kelionę“), yra dar dvi G. Jonkaus skulptūros – „Suolelis dviem“ ir „Linkuvai“.

„Džiaugiuosi, kad nė vienas mano darbas nėra pastatytas ant kapo. Kai skulptūroms ruošė pamatus, pats dalyvavau. Nerado jokių kaulų. Dėl to esu ramus“, – teigė G. Jonkus.

Skulptoriaus manymu, senosiose miesto kapinėse įrengti Skulptūrų parką nebuvo pats blogiausias sprendimas – juk čia galėjo pastatyti ir atrakcionus ar įrengti stadioną.

Klaipėdos krašto dienos proga čia bus atidengtas dar vienas G. Jonkaus darbas – paminklas, skirtas 1923 m. Klaipėdos karinės operacijos vadui Jonui Budriui ir jo žmonai Reginai Kašubaitei-Budrienei pagerbti.

„Kuriant šį paminklą, kūrybos buvo mažai. Buvo aiškios nuorodos, kad jis būtų panašus į skulptoriaus Jono Muloko paminklą, kuris yra Čikagos lietuvių kapinėse Jungtinėse Valstijose. Bet kuriuo atveju, paminklas šioje vietoje (šalia stelos „Už laisvę žuvusiems“) labai tinka“, – pripažino G. Jonkus.