Kalėdos virto pačia didžiausia metų švente ne tikintiesiems, bet prekybininkams. Jų paskatinti vartotojai pasidavė besaikei pirkimo isterijai ir nebegali sustoti. Ekspertai teigia, jog tai – normalus reiškinys, esą dabar – toks laikmetis.

Akcija "Kalėdos"

Nė vienai šventei prekybininkai nepradeda ruoštis taip anksti ir taip kruopščiai, kaip Kalėdoms. Šventinės puošmenos ir tam skirtos prekės parduotuvėse atsiranda iškart po Vėlinių, lapkričio pradžioje. Ir beveik du mėnesius pirkėjai hipnotizuojami, kad jiems viso to reikia.

Realybė byloja, kad prekybininkų hipnozė veikia.

"Negaliu sakyti, kad tokiu būdu kažkas iš manęs pavagia Kalėdas. Aš turiu savo nuostatas. Dovanas pradedu pirkti vidury vasaros. Žinau, ko kas norėtų, o pinigų daug nėra, todėl išlaidas tenka protingai išdalyti", – neslėpė ekonomistė Aušra Maldeikienė.

Moteris įsitikinusi, ar žmogus pasiduoda prekybininkų vilionėms, priklauso nuo jo dvasinio nusistatymo.

"Kiekviena šventė yra labai aiškiai "sukabinta" su žmogaus dvasinėmis nuostatomis. Ir jei žmogaus tas dvasinis laukas yra tuščias, jį galima užpildyti ir žvangučiais prekybos centre. Todėl prieškalėdiniu laikotarpiu jam tam tikra prasme ant galvos užkrenta gyvenimas. O jei žmogus turi susikūręs savo pasaulį, tai tame pasaulyje jis gali pradėti švęsti tiesiog Kūčių vakarą", – mano A.Maldeikienė.

Vertėtų įprasminti dovanas

Pasak ekonomistės, šiuolaikinė visuomenė yra vartotojiška ir esą sunku ką nors pakeisti. Nors, pasak A.Maldeikienės, advento ar Kalėdų metas yra puiki proga tokiam vartotojui liautis pirkti ir pagalvoti, kokį gyvenimą jis gyvena – savo ar primestą prekybininkų.

"Prieškalėdinis laikotarpis – labai geras laikas pamąstyti apie šitą momentą. Tai yra labai geras laikas atsisakyti vartotojiškumo", – tvirtino A.Maldeikienė.

Ekonomistės teigimu, dovanos yra ne šiaip daiktas. Juk kai kurie žmonės Kalėdas suvokia tik kaip pirkimo–pardavimo momentą, bet dovanos yra kur kas daugiau, net buvimas kartu yra dovana.

"Daugelis senų žmonių laukia šventėms atvykstančių savo vaikų, juk ne viename mieste gyvena, juo labiau daugelis dabar yra emigravę. Taigi dovana yra jau pats vaikas, kuris atvažiuoja. Ir tai – labai gili dovana Kalėdoms, kai šeima vėl kartu. Manau, kad tas dovanas reikėtų kaip nors kitaip įprasminti", – mano A.Maldeikienė.

Vartotojai niekur nedings

Dabartiniame pasaulyje vyrauja vartotojiškos nuostatos. XXI amžius – ne viduramžiai, kai žmonės net per kasdienius pietus diskutuodavo sudėtingomis teologinėmis temomis, analizuodavo, kokį pamokslą koks kunigas sakė.

"Bet tai buvo anas pasaulis, kuris gyvavo prieš 600–700 metų. O mes su jumis gyvename prekybos centrų pasaulyje, jame mes turime išmokti gyventi, nesusitapatindami su tais centrais.

Tiesą sakant, vartotojiškos visuomenės nelabai baiminuosi. Tik vienas dalykas mane liūdina, kad jie nemoka ironiškai vertinti tų savo vartotojiškų silpnybių", – kalbėjo A.Maldeikienė.

Jau vien tai, kad žmogus ryžtųsi nevartoti per adventą, galėtų būti labai įdomi dovana sau, įsitikinusi ekonomistė.

"Mums reikia išmokti save apmąstyti, bet mokyklose vaikų to niekas nemoko ir visuomenės niekas nemoko, gaila. Galėtų tam būti skirtos tikybos pamokos", – samprotavo A.Maldeikienė.

Išslydo dvasinis pagrindas?

Klaipėdietė etnologė Valerija Jankūnaitė mano, kad kiekvienas laikmetis turi savo ypatumų. Kadaise nebuvo tiek daug daiktų, blizgučių ir niekas nieko nepirko.

"Anksčiau žmogui buvo daug nežinomų dalykų, jis priklausė nuo gamtos sąlygų, tikėjo gamtos galia, nes nuo to priklausė jo gyvenimas, sveikata, šeima ir viskas, kas yra aplinkui. Jis tikėjo, kad jei padarys ką nors gero, gamta atsilygins tuo pačiu. Manau, kad tai buvo pats svarbiausias tikėjimas", – neabejoja V.Jankūnaitė.

Dabar viskas nukreipta į vieną pusę – viskas tik pačiam žmogui, anksčiau kitaip pasaulis buvo sutvarkytas. Tada žmogus labai bijojo, tikėjo ir nieko neslėpė.

Anot etnologės, anksčiau vienoje troboje gyvendavo kelios kartos. Žmonės turėjo mokėti taikytis vieni prie kitų. Pasak V.Jankūnaitės, tada buvo nusistovėjusi tvarka, kai vaikai gyvenimo mokyklą išeidavo namuose.

"Jie stebėjo, kaip gyvena jų tėvai, tikėjo tais pačiais dalykais, mokėjo gaminti tuos pačius valgius ir tas tradicijas išsinešdavo į savo šeimas. Tai buvo jų gyvenimo mokykla. Jie tvirtai stovėjo ant žemės. Dabar viskas priešingai – mūsų vaikai mums vadovauja nuo pat mažumės, net Kūčių vakarą suskirsto, kas kur turi sėdėti. Paties pasaulio nebėra, nelieka jame vietos suaugusiam žmogui", – mano V.Jankūnaitė.

Dėl tokių susiformavusių nuostatų žmogus liko šiek tiek nestabilus ir lengvai stumdomas.

"Kažkas paskelbė nuolaidas ar akcijas, jis ir eina, kur kviečia. Juk tos vilionės – žmogaus išmėginimas. Ar jis susivilios tuo, ką jam siūlo, ar bus tvirtas, mokės susikaupti tam, jog turėtų ką pasakyti Kūčių vakarą, kad ne dovanas dovanotų, o širdį, kad mokėtų paguosti, išklausyti ir giliau suprasti savo artimuosius", – teigė V.Jankūnaitė.

Pasak etnologės, istorinės peripetijos mūsų žmonėms išmušė dvasinį pagrindą iš po kojų, iš pradžių – sovietmetis, po to, atkūrus nepriklausomybę, – emigracija.

"Mes nebežinome, kas geriau, Santa Klausas ar Nikolausas, o gal – Kalėdų Senis. Visi vaikšto raudonai apsirengę. Kas tai yra ir dėl ko?" – klausė V.Jankūnaitė.

Gyvenimas be melo

Pasak etnologės, svarbu ne pataikauti, o būti su vaikais ar artimaisiais.

V.Jankūnaitės įsitikinimu, jau nuo pat advento pradžios prasideda nesąmonės – vaikams perkami šokoladiniai kalendoriai net po kelis. Ryte vos atsibudusiam mažyliui brukamas šokoladas.

"Už ką? Jis turi žinoti, bet nežino. Juk per adventą toks geras paprotys būdavo Klaipėdos krašte: tam vaikui, kuris daugiausia gerų darbų padarė, leisdavo uždegti žvakę ant advento vainiko. Įsivaizduojate, vaikas kunigu pavirsdavo toms kelioms minutėms. Jeigu jau yra adventas, tai gal mes geriau tuos savo gerus darbus suskaičiuokime, o ne šokoladais vaišinkime", – patarė V.Jankūnaitė.

Šiandieniniai žmonės mato pasaulį visai kitaip, kitokie ir jų norai, nebėra nuoširdaus bendravimo. Tai – mūsų laikmečio pasekmės. Vartotojiškumas neišnyks, tiesiog žmogui reikia būti truputį kitokiam.

"Jeigu žmogus yra tvirtas, jis žino, kokį nori matyti savo šeimos žmogų, kokį nori matyti savo vaiką ir ne teoriškai tą jam pasakoja, o tiesiog pats taip gyvena", – įžvelgėV.Jankūnaitė.