M. Tarachovskaja: įkvėpti reikia laimę, o iškvėpti – meilę („Metų klaipėdietės“ rinkimai)

Apie darbą

Darbas man reiškia labai daug. Juk dirbdamas žmogus turi galimybę išreikšti save, kurti, pagaliau – džiaugtis gyvenimu. Karantiną priėmiau kaip Dievo skirtą išbandymą. Nors dabar tas darbas tapo labai sudėtingas, labai pavargome dirbti nuotoliniu būdu. Juk mokykla be vaikų – ne mokykla. Kai prasidėjo pirmasis karantinas, vylėmės, kad tai tik laikina, ir greitai viskas baigsis, bet pandemija jau trunka daugiau nei metus. Dėl to labai liūdna.

Apie šeimą

Už šeimą nėra nieko brangiau. Dėl šeimos galėčiau atsisakyti visko, ką turiu, kad tik visi būtų sveiki. Nieko labiau šiuo metu ir nenoriu. Be šeimos manęs pačios tarsi nebūtų, esu tuo tikra. Praėjusį rugsėjį palaidojau tėtį, man tai buvo didelė asmeninė tragedija. Tėtis mano gyvenime buvo labai svarbus, tai buvo nuostabus žmogus. O mūsų šeima didelė – per 20 žmonių – trys sūnūs, dvi marčios, keturi anūkai. Marčių tėvai irgi tapo mūsų šeimos dalimi.

Ankstesniuose konkursuose aš labai aktyviai balsuodavau už įvairias kandidates. Tai – prestižinis dalykas. Niekada neįsivaizdavau, kad galiu į šį konkursą pakliūti. Ir staiga pati atsidūriau viso to epicentre.

Apie pomėgius

Mano pomėgis – rašyti pjeses. Pasirašinėju Asios Kotliar slapyvardžiu. Kūryba, ypač dabar, tapo mano pačios dalimi. Mane dramaturgija taip įtraukė, kad pati negaliu atsistebėti, ar ilgai dar turėsiu šitą Dievo dovaną. Pabaigusi kiekvieną savo kūrinį dėkoju Aukščiausiajam už man suteiktą laimę. Per metus parašiau tris knygas ir pradėjau dar vieną. Dabar toks produktyvus periodas. Trys dalykai svarbiausi mano gyvenime – šeima, mokykla ir rašymas. Dar yra teatras, kuriame vaidinu. Tačiau ten buvo visko – ir nusivylimų, ir net apsisprendimo daugiau nebekurti pjesių.

Apie Klaipėdą

Nors gimiau Ukrainoje, tačiau Klaipėdoje gyvenu nuo mažumės. Jei manęs kas nors paklaustų, kur norėčiau Lietuvoje gyventi, atsakyčiau, kad tik Klaipėdoje. Dievinu mūsų miestą. Labai patinka jūra. Ir kaskart, kai tik vaikštome su vyru jūros pakrante, vis pagalvoju, kaip iš viso galima gyventi kažkur Vilniuje ir nematyti viso šito grožio. Klaipėdoje yra kažkoks ypatingas mikroklimatas, gal dėl to, kad tai yra uostamiestis, daugiatautis miestas. Čia žmonės kitokie, čia nejaučiu kažkokio pykčio ar agresijos. O gal su tuo tiesiog nesusiduriu.

Gyvenimo kredo

Mano gyvenimo kredo – teisingas kvėpavimas. Įkvėpti reikia laimę, o iškvėpti – meilę. Ir tai – labai paprasta.

Apie Metų klaipėdietę

Ankstesniuose konkursuose aš labai aktyviai balsuodavau už įvairias kandidates. Tai – prestižinis dalykas. Niekada neįsivaizdavau, kad galiu į šį konkursą pakliūti. Ir staiga pati atsidūriau viso to epicentre. Buvau labai sutrikusi. O paskui apsidžiaugiau, kai pamačiau, kas atsitiko. Šis konkursas šiemet labai suvienijo Klaipėdos rusakalbius, net nesutariančius tarpusavyje. Neliko partinių principų, religinės ar tautinės prieštaros. Jie visi susivienijo, kad balsuotų. Esu sužavėta tuo. Ir jei „Metų klaipėdietė“ gali suvienyti rusakalbę bendruomenę, tai yra nuostabu. Man nėra labai svarbu, kaip konkursas pasibaigs, nes vien patekti į jį yra didelis laimėjimas. Labai gera, kai supranti, kad tai, ką darai, kažkam reikalinga. O tai labai reikšminga kuriančiam žmogui.