Dalis jūrininkų protestuos

Dar buvo siūlymų atlikti viešą akciją – jūrininko uniformą, kaip relikviją, perduoti Lietuvos jūrų muziejui. Taip būtų akcentuota, kad jūrininkas, kaip specialistas, Lietuvai nebereikalingas.  

Šios ir kitos protesto idėjos buvo iškeltos bendrame asociacijos „Jūros veteranai“, Lietuvos jūrų kapitonų asociacijos, kitų Klaipėdos jūrinių organizacijų susitikime.

Pradžioje planuota apsiriboti visiems prieinama protesto forma. Jūros šventės parade jūrinių organizacijų atstovai planavo žygiuoti prie vėliavų prisirišę juodus kaspinus. Taip pat planuota nešti lentelę su užrašu lietuvių ir anglų kalbomis „SOS Lietuvai – jūrinei valstybei“.

Prieš prasidedant Jūros šventei jos organizatoriai paprašė, kad nebūtų žygiuojama su juodais kaspinais ant vėliavų.

„Kadangi mums uždraudė žygiuoti su juodomis vėliavomis, nusprendėme boikotuoti eiseną. Prie mūsų pridės Jūrininkų sąjunga ir kitos mums prijaučiančių žmonių organizacijos“, –  teigė V.Petrulis. Jis tikino, kad jūrininkai įgyvendins idėją žygiuoti su juodomis vėliavomis, tik ne šiemet ir ne Klaipėdoje.

V.Petrulis jau tarsi pradėjo protestą liepos 14 d., kai Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje perskaitė viešą kreipimąsi. Tuomet jis miesto mero prašė, kad palaikytų protestuojančius jūrininkus. Teigta, kad „kiekvienais metais prieš Jūros šventę valstybės institucijos dovanojančios po nutarimą, kaip jūrininkus ir Lietuvą, kaip jūrų valstybę, sunaikinti. Pernai tai buvo „Lietuvos jūrų laivininkystės“ bankrotas, šiemet – Lietuvos saugios laivybos administracijos uždarymas“.

Jūrininkai ir miestui turi pretenzijų. „Atidengtas paminklas nieko bendro su jūrine dvasia neturinčiam motociklininkui, tarsi Klaipėda būtų baikerių miestas. Norėjome paminklą buvusiam laivynui pastatyti, tačiau vietos mieste jam neatsirado“, – pastebėjo V.Petrulis.

Naujas naikinimo etapas

Lietuvos jūrų kapitonų asociacijos pirmininkas jūrų kapitonas Juozas Liepuonius mano, kad Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo nebuvo ir nėra jūrinės politikos. Tai atrodo keistai žvelgiant į prieškario Lietuvos laikotarpį, kai jūrinė idėja gyvavo. Tuomet vyko ne draskymas, kaip dabar, o buvo kuriamos ir diegiamos valstybei naudingos jūrinės idėjos. Taip gimė lietuviškas jūrų laivynas, uostai, jūrinė žiniasklaida, kultūra. Dabar visa tai nyksta.

„Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo puiki situacija. Kaip palikimą gavome galingą žvejybos ir prekybos laivyną. Bet jo neišsaugojome. Mažėja laivynas, sparčiai nyksta ir jūrininkai. Neturime jūrinio mentaliteto, kaip švedai, danai, norvegai, olandai, anglai“, – svarstė J.Liepuonius.

Jo teigimu, Lietuvos nelaimė ta, kad jos sostinė nėra prie jūros. Valdžioje esantys politikai nesuvokia, kad laivynas, jūrinis verslas kelia valstybės prestižą, atneša garantuotas pajamas. Mąstoma savo kiemo kategorijomis. Bet kuriam politikui vasarą maloniau atvykti į Palangą, Nidą nei pasidomėti jūriniais reikalais. 

„Dabar prasidėjo tarsi naujas Lietuvos kaip jūrinės valstybės naikinimo etapas. Po „Lietuvos jūrų laivininkystės“ bankroto seka jūrinės administracijos naikinimas. Jau girdisi kalbų, kad nebeliks ir Jūrininkų centro bei misijos, nes pastatą, kur tai vykdavo, rengiamasi parduoti. Nemokšiškai bandoma atkurti Šventosios uostą. Kas toliau? Tokiais tempais galima ateiti ir prie Klaipėdos uosto, jūrinių kompanijų naikinimo. Nebenustebintų tai, jei kam nors kiltų idėja sunaikinti uosto kompanijas vien dėl to, kad kažkam prireikė krantinių ar išėjimo prie vandens“, – svarstė J.Liepuonius. 

Juo labiau, kad buvo siūlymų Klaipėdoje pasilikti kelis kilometrus krantinių konteineriams krauti, o visą kitą krovą likviduoti.

J.Liepuonius teigė, kad kapitonai Jūros šventės protesto nepalaikė, nors su mintimis apie jūrinės valstybės naikinimą sutinkantys. Jūros šventė esanti skirta žmonėms, o ne protestams – savo požiūrį galima pareikšti ir kitokiomis formomis, mano jis.  

Nepagarba jūrinėms idėjoms

Kas kaltas dėl to, kad naikinami kertiniai jūrinės valstybės simboliai?

Dažnai girdime pasakymus, jog kaltas Vilnius, ne toje vietoje Lietuvos sostinė ir panašiai. Vilniuje esantys asmenys, neva, nesuvokiantys jūrinės specifikos, nesuprantantys jūrininkų ir jų reikalų.

J.Liepuonius mano, kad Lietuvai trūksta jūrinių idėjų generatorių, kokiu kažkada buvo Vaclovas Stankevičius pirmoje buvimo Seime kadencijoje. Nebėra žmonių, kurie taip stipriai stengtųsi dėl jūrininkų, kaip tai darė V.Stankevičius. Kitaip tariant, nėra Lietuvoje jūrinės politikos, nėra asmenybių, vienybės jūrinėje bendruomenėje, jei tokia iš viso yra.

Pačioje Klaipėdoje verda intrigos. Geras pavyzdys yra ne tik susiskaldžiusi, bet tiesiog susipjovusi tarpusavyje žvejų bendruomenė. Dėl to ministerijose ir Seime į Klaipėdos žvejus niekas rimtai nebežiūri.

Didžiulė nepagarba jūriniam verslui, idėjoms, jūrinei strategijai buvo parodyta tvirtinant Klaipėdos miesto bendrojo plano koncepcijas. Nubrėžta aiški takoskyra tarp uosto ir miesto ateities perspektyvų.

Susisiekimo ministras Rokas Masiulis prieš porą mėnesių lankydamasis Klaipėdoje aiškiai pasakė, jei miestas prieštaraus ir nesutiks dėl išorinio uosto, ko gero, nieko ir nevyks. Tai tik parodo, kad nuolat dėl jūrinės politikos stokos keikiamam Vilniui svarbu yra tai, kaip klaipėdiečiai sugeba susitarti tarpusavyje.

Apie tai, kad dėl jūrinių reikalų dažnai nesusitariama Klaipėdoje akcentavo ir jūrų kapitonas J.Liepuonius. Jūrų kapitonų asociacija mieste pasigenda didesnės pagarbos jūrininkams. Pavyzdys – pirmojo Klaipėdos uosto kapitono Liudviko Stulpino paminklo statyba. Mieste jam vietos neatsirado.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus suformulavo naują klausimą dėl jūrinės valstybės. Klaipėdoje nuolat keliamas retorinis klausimas – ar Lietuva jūrų valstybė? Žvelgiant iš Vilniaus viskas atrodo kiek kitaip. Anot A.Vaitkaus, iškeliamas toks teiginys ir klausimas:  Lietuva – jūrų valstybė, o Klaipėda?