"Negalima užsisėdėti vienoje vietoje. Ir vanduo stovintis pasensta", – įsitikinęs beveik 76-erių klaipėdietis Algirdas Plungė. Jis yra uostamiesčio sportininkų namų, kitaip dar vadinamų Sporto muziejumi, siela, čia dirbo nuo pat jo įkūrimo pradžios. Vyras atmintimi nesiskundžia ir apie Klaipėdos sporto istoriją kalba tiksliomis datomis bei pavardėmis, pats yra iškiliausių įvykių liudininkas, dalyvis. Taip pat A.Plungė daug prisidėjo prie Klaipėdos lengvosios atletikos maniežo įrengimo, 13 metų jam vadovavo, teisėjavo lengvosios atletikos varžyboms.

Ėmėsi daryti tvarką

– Kada apsigyvenote Klaipėdoje?

– 1962-aisiais baigęs studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Gavau paskyrimą į Klaipėdos pedagoginę mokyklą, mano pirmoji darbovietė buvo dabartiniame Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete. Geras darbas, gražios mergaitės, bet ilgainiui ėmiau ieškoti įvairesnės veiklos.

– Įdomesnio darbo paieškos ilgai neužtruko. Pats pasisiūlėte vadovauti Klaipėdos lengvosios atletikos maniežui?

– Taip, 1975-aisiais. Su lengvąja atletika buvau gerai susipažinęs, pats daug metų sportavau, atstovavau barjerinio bėgimo rungčiai. Norėjau viena koja laisvesnio darbo, kad tuo pat metu galėčiau užsiimti mėgstama veikla – teisėjavimu varžyboms. Atsitiktinai sužinojau, kad Klaipėdoje statomas lengvosios atletikos maniežas. Nuėjau pas Sporto komiteto pirmininką Joną Kiseliovą, irgi lengvaatletį, ėmiau klausinėti apie naują objektą ir pasiūliau savo kandidatūrą. Jis iškart sutiko, matyt, pasirodžiau tinkamas.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Iškart supratau, kad nebuvo įsigilinta į patį maniežo projektą, detales, svarbiausia – kad atsirastų. Todėl iškart ėmiau įkalbinėti jį pakeisti. Jei pastatą būtų pastatę tokį, kokį žadėjo, dabar jis tikrai nedžiugintų. Projekto pokyčiams reikėjo papildomų pinigų, o bėda ta, kad objektas negalėjo kainuoti daugiau kaip milijoną rublių. Pats arenos planavimas buvo labai skurdus. Viso labo du bėgimo takeliai. Bet man pavyko įtikinti miesto valdžią papildomiems darbams išleisti dar 250 tūkst. rublių. Su projekto autoriumi iš Maskvos, taip pat sportininku, greitai atradome bendrą kalbą, ir projektas buvo pakeistas. Toks maniežas Klaipėdoje išdygo antras šalyje, pirmasis pastatytas Šiauliuose.

– Sportuoti atvykdavo žymūs sportininkai. Netgi turėjote garbės svečių knygą.

– Kadangi virėme vienoje Tarybų Sąjungoje, atvažiuodavo treniruotis rinktinių nariai – šuolininkai su kartimi, rutulio stūmikai, metikai, sprinteriai. Buvome užmezgę daug pažinčių, išties pavyko pritraukti aukšto rango sportininkų. Kadangi registruodavome maniežo rekordus, tai, manau, kad šiuo metu yra ir tokių rezultatų, kurių iki šiol nepavyko pagerinti net dabartiniams sportininkams.

Karo spąstuose

– O kaip pats susidomėjote sportu?

– Draugas dar paauglystėje pasiūlė nueiti į lengvosios atletikos treniruotę. Pabandžiau ir visai patiko. Labai aukštų rezultatų nebuvau pasiekęs, bet teko dalyvauti varžybose Taline, Švedijoje, Suomijoje, atstovavau Lietuvos rinktinei barjerinio bėgimo rungtyje. Apie išvažiavimą į užsienį tuo metu nebuvo nė minties. Pavydžiai žiūrėdavome į tuos, kurie nuvykdavo į Lenkiją. Tarybiniais laikais Lenkija atrodė didžiausias užsienis. Apskritai tuomet sportui buvo skiriamas didelis dėmesys. Nors viskas buvo paremta ideologija, tačiau valdžia skirdavo pakankamai lėšų, vyko patriotinis ir karinis auklėjimas – nuolat kalė į galvas, kad žmonės turi būti stiprūs, ginti didžiąją tėvynę. Daugelio siekiamybė buvo gauti aukščiausią – nusipelniusio sporto meistro ženkliuką, keli tokie yra ir Klaipėdos sportininkų namų kolekcijoje. Dabar žmonės – tinginiukai, mokyklinio amžiaus mergaičiukės geriau per pertrauką dūmelį patrauks negu pajudės.

– Gimėte neramiais laikais. Vaikystė turbūt nebuvo lengva?

– Gimiau ir mokyklą baigiau Panevėžyje. Iš tiesų pokario laikai buvo labai sunkūs. Karą prisimenu tik atskirais epizodais. Sudaužyti tankai grioviuose, lėktuvų susišaudymai, daugybė vokiečių belaisvių viela aptvertose teritorijose... Iš savo namų, kurie vėliau buvo susprogdinti, patraukėme į kaimą, turėjome išsikasę slėptuvę. Vėliau prasidėjo kolektyvizacija, trėmimai. Kažkas užmatė, kad tėvukas yra išvežamųjų sąrašuose, todėl gyvenome įtampoje. Abu tėvai dirbo kaimo pradinės mokyklos mokytojais, o manęs, penkiamečio, nebuvo kur palikti, tai sėdėjau klasėje kartu su mokiniais. Žiūriu, kad jau ir skaityti, ir rašyti moku. Dar turėjau du brolius ir seserį. Laimei, į Sibirą pas baltąsias meškas neteko išvažiuoti nė vienam.

– Kokios įsimintiniausios varžybos, kurioms teko teisėjauti?

– Daug jų buvo. Apmaudu, kad į 1980 m. Maskvoje vykusias olimpines žaidynes nuvažiuoti taip ir nepavyko. Nors į vykstančiųjų sąrašą buvo įrašyta mano pavardė ir jau lyginau kostiumą. Bet žinomam veikėjui, Lietuvos valdininkui, irgi prisireikė, tai mane išbraukė. Teko teisėjauti stambiausiose Tarybų Sąjungos varžybose, ilgainiui įgijau pasitikėjimą, tad kviesdavo ir asmeniškai. Manau, kad buvau objektyvus. Dėl to kildavo ir konfliktų. Pavyzdžiui, Europos taurės varžybose susiginčijome su vokiečiu kūjo metiku. Sportininko kūjo trosas po metimo pailgėjo ir įgavo pranašumą prieš kitus dalyvius, todėl neleidau rungtis. Jis nesutiko, rašė protestą, bet aš argumentuotai pagrindžiau savo nuomonę ir likau teisus.

– Turėjote ir daug kitų veiklų.

– Atėjus 1990-iesiems ir tapus laisviems, teko viską keisti. Reikėjo, kad miesto Sporto komiteto pirmininkas būtų ne komunistas. Tai surado mane, įkalbinėjo pakeisti tuometį Klaipėdos miesto valdybos Sporto skyriaus viršininką partinį veikėją Aleksandrą Ponimatkiną. Sutikau, bet padirbęs dvejus metus išėjau savo noru. Pirmos kadencijos miesto taryba paskendo euforijoje, esą dabar mes kitokie, turime viską daryti kitaip, kaip Vakaruose. Buvo norima uždaryti sporto mokyklas, o vietoje jų įkurti klubus. Man nepatiko, nes buvau raginamas daryti kažką nauja, sugriaunant sena. Valdininkai visko išmanyti negali, apie sportą turi kalbėti tos srities specialistai, kaip ir apie meną arba švietimą.

Muziejus be bobučių

– Kokia yra Sporto muziejaus įkūrimo istorija?

– Klaipėdos sportininkų namuose-muziejuje sukuosi nuo pat jo įkūrimo, 2007-ųjų gruodžio. Pačią idėją, kad miestui reikalingas Sporto muziejus, gerai suprato Jonas Kiseliovas – ilgai dirbęs Sporto komiteto pirmininku. Jis pradėjo rinkti eksponatus labai mažoje patalpėlėje Teatro gatvėje. Dirbdamas tuomečio Sporto skyriaus viršininku svarsčiau, kad ten eksponatams per mažai vietos, norėjosi išplėsti muziejų. Tuo metu 1991-aisiais pirmą kartą Lietuvoje vyko pasaulio lietuvių sporto žaidynės, o Klaipėdoje – keturios sporto šakos. Tai yra futbolas, tenisas, galiūnų sportas ir sportiniai šokiai. Didelis įvykis šaliai, todėl norėjau padaryti taip, kad ekspozicija būtų matoma kuo daugiau žmonių. Susitariau su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi dėl didesnių patalpų, ir visi archyvai, medžiaga, eksponatai buvo perkelti. Tačiau per laiką, pasikeitus vadovams, muziejus sunyko – kažkas nukeliavo į rūsį, kažką užliejo, kažkas dingo. Todėl jaučiau savotišką skolą atgaivinti muziejų. Suremontavo dalį patalpų S.Daukanto gatvėje esančiame pastate, kur anksčiau buvo miesto pirtis. Dalį išsaugotų eksponatų pavyko surasti. Nenorėjau, kad tai būtų tik muziejus su eksponatais ir bobutėmis ant "taburetės", o gyvas organizmas, vyktų renginiai, seminarai, konferencijos, pasitarimai, sportininkų pagerbimai, jubiliatų sveikinimai. Manau, tokia tradicija yra prasminga. Juk dabartinė karta nė nežino apie tuos vyresniuosius, kurie nepagrįstai užmirštami. Dabar jaunuoliai važiuoja ant paklotų bėgių, daugybė žmonių dirbo, kad jie turėtų dabartines sąlygas, sporto bazę, galų gale iš kartos į kartą perduodamą metodiką.

– Ir dabar susitikimai muziejuje tebevyksta?

– Kai kurios tradicijos prigesusios. Dabar susirenka didieji veteranai, bendraamžiai ir bendraminčiai, kuriems tai yra svarbu, kurie seka sporto naujienas. Gaila, kad senų įvykių liudininkų, galinčių perduoti vertingą žinią, kasmet mažėja. Užtat visus juos gaudžiau kaip auksines žuveles. Per tą laiką, kurį dirbau, esu apklausęs ir "ištardęs" labai daug, visi jie sėdi archyve, o tų žmonių tarp gyvųjų jau nebėra. Pavyzdžiui, architektas, sportininkas ir sporto darbuotojas Petras Lapė, iš jo gauta daug informacijos nuo pat 1945-ųjų. Arba iš baidarininkės rankų 1938-aisiais vykusios olimpiados paimtas aukso medalis. Fotografuotis ji nenorėjo, bet įrašiau balsą. Esu sukaupęs daug medžiagos, daug laiko praleista bibliotekose. Alkoholis man nerūpėjo, užtat ir gyvenu taip ilgai.

Atkasė aukso medalį

– Gal pats ką nors rašote?

– Mane ragina. Medžiagos sukaupta nemažai, žiūrėsime, kiek ilgai gyvensime. Nors dar esu visai jaunas.

– Kuriuo savo eksponatu labiausiai didžiuojatės?

– Muziejuje yra daug įdomybių. 1989 m. trys lietuvių burlaiviai plaukė per Atlantą. Tarp jų – klaipėdiečių jachta "Lietuva". Reikia nepamiršti, kad dar buvome Tarybų Sąjungos sudėtyje, todėl visi registracijos numeriai nelietuviški, bet mūsiškiai turėjo drąsos išsikelti trispalvę. Ir ta vėliava dabar kabo muziejuje. Grįžęs kapitonas Steponas Kudzevičius padovanojo. Iš Klaipėdos uosto jie plaukė į Niujorką. 1988-ieji buvo sėkmingiausi Klaipėdos sportininkams olimpinių žaidynių požiūriu. Iš Pietų Korėjos į Klaipėdą parvežti trys olimpiniai aukso medaliai. Dviratininkas Gintautas Umaras treke laimi individualias ir komandines rungtynes, toje pačioje komandoje buvo ir klaipėdietis Artūras Kasputis. Jų važiavimas Seule – nuo starto iki apdovanojimo buvo nufilmuotas. Taip pat klaipėdietė baidarininkė, kuri 1938-aisiais nugalėjo pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje – kartu su savo porininke pelnė aukso medalį. Atėjus karui, pokariui, turintieji nepriklausomos Lietuvos atributiką irgi galėjo išvažiuoti pas baltąsias meškas. Todėl sportininkė laimėjimą užkasė į žemę. Pasikeitus sistemai, jis buvo atkastas ir dabar guli muziejuje. Taip pat olimpinės ugnies deglas, kurį nešė vienintelis klaipėdietis Kazimieras Budrys, yra pas mus. Kai kurie nenori skirtis su laimėjimu, bet įtikinėju – jeigu jis gulės po lova ar spintoje, niekas nežinos apie tave. Juk apibūdindamas daiktą kalbi apie konkretų žmogų.

– Buvo kalbama apie muziejaus iškeldinimą į kitas patalpas.

– Atsinaujinti reikia, bet sąlygos turėtų būti geresnės nei buvo prieš tai. Kol kas tokio varianto nėra. Dabar aš savo pareigas perleidžiu jaunesniam kolegai Algirdui Vaicekauskui, aktyviam visuomenininkui, Klaipėdos miesto krepšinio federacijos pirmininkui.

Vizitinė kortelė

Gimė 1940 m. vasario 28 d. Alytuje.

Baigė Panevėžio "Žemynos" vidurinę mokyklą.

Mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute.

Vedęs, turi dvi dukras, šešis anūkus.