Klaipėdietė rašytoja ir fondo "SOS vaikai" vadovė Virginija Kairienė užaugino du savo sūnus ir dar 16 globotinių. Moters įsitikinimu, šeimos tvirtovė ir vaikų tvirtybės atspara yra mama, tačiau ne visoms motinoms šią misiją pavyksta įgyvendinti.

Patyrė našlaitės dalią

– Iš kur esate kilusi?

– Esu iš Kvėdarnos miestelio Šilalės rajone. Ten mano tėveliai turėjo namą. Šeimoje buvo vyresni brolis ir sesuo, aš buvau jauniausia. Mano mama mirė, kai man buvo septyneri. Gyvenau su pamote, teko paragauti našlaitės dalios. Turėjau pamotę, kuri mane išmokė darbštumo ir sąžiningumo, bet ji neatstojo man tikros mamos. Mano brolis ir sesuo išvyko į vaikų namus, pamotė įkalbėjo, kad jiems ten bus geriau nei namie. Kai man sukako 18 metų, sugebėjau juos susirasti. Ir mūsų artimi ryšiai labai sutvirtėjo.

– Ar todėl, kad pati augote be mamos ir ryžotės globoti likimo nuskriaustus vaikus?

– Anksti supratau, jog reikia padėti vaikams, kad jie turėtų gyvenimo svajonę ir tikslą. Mano sesė po studijų universitete nusprendė steigti vaikų sodybą. Ji apleistus vaikus ėmė į šeimyną ir auklėjo. Stebėjau kurį laiką jos veiklą iš šalies ir galvojau, jog esu per daug jautri, kad galėčiau tiems vaikams padėti. Buvo toks atvejis, kai nuvažiavau į svečius pas sesę, nakvojau vaikų sodyboje ir ryte prabudusi išgirdau dainuojančią mažą mergaitę. Man buvo labai keista, nes kai mano vaikai atsibusdavo ryte, paprastai verkdavo. Atėjau į jos kambarį ir pamačiau, kad lovytėje guli "pelėdžiukė" didelėmis akimis ir taip gražiai dainuoja. Supratau, kad galima sukurti tokią aplinką, kad mažieji našlaičiai jaustųsi kaip namie.

– Kokia buvo sodybos "SOS vaikai" pradžia?

– Esu inžinierė, 20 metų dirbau Bandomojoje laivų remonto įmonėje pagal profesiją. Bet Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ėmiausi kitos veiklos. Man labai rūpėjo likimo nuskriausti vaikai. Ir nors globos namų Klaipėdoje tuo metu buvo pakankamai, daug mažylių elgetaudavo prie parduotuvių. Tada mes steigėme sodybą "SOS vaikai" ir kvietėme juos labdaringų pietų. Aprengdavome švariais rūbeliais, senuosius sukraudavome į ryšulį ir liepdavome parnešti namo mamoms. Dauguma jų pasidomėdavo, iš kur vaikai gavo tuos rūbus. Mamos, sužinojusios, kad vaikas aprengtas, pamaitintas, labai dažnai pas mus ateidavo pasikalbėti. Vienos būdavo asocialios, kitos – ne. Rašiau projektus, gaudavome lėšų, mokėme jas motinystės įgūdžių. Po tų mokymų šių mamų pas mus nebeliko, jos nebeateina, nes susitvarkė savo gyvenimą. Tai ir yra pats svarbiausias dalykas, kad galime šeimai padėti. Aš pati išauginau 16 svetimų vaikų, kuriuos globojau nuo 2–3 metų iki pilnametystės. Jiems neblogai sekasi. Šiandien jie atsiveda ir savo vaikelius pas mus pasisvečiuoti.

Sulaukė pasekėjų

– Kaip, išgirdę apie jūsų siekį padėti našlaičiams ir apleistiems vaikams, reagavo jūsų pačios šeima?

– Turiu du suaugusius sūnus, abu jie inžinieriai, turi savo šeimas. Vyresnysis turi dvi dukras, o jaunesnysis – 4 sūnelius. Mano nuostata yra ta, kad globėjai, kurie ketina globoti svetimą vaiką, jau turėtų būti užauginę savo vaikus. Aš į šeimą pasiėmiau globotinių, kai mano sūnums buvo 16–18 metų. Jie jau turėjo šeimos gyvenimo pagrindus. Labai džiaugiuosi, kad mano sūnūs ir marčios padeda man. Jie geranoriškai žiūri į tuos vaikus. Mano vyras taip pat labai padeda. Mes esame viena didelė šeima.

– Kas buvo jūsų pirmasis globotinis?

– Tai buvo mergaitė, kurios mama mirė, kai jai tebuvo dveji metukai. Mažylė augo su tėvu ir močiute. Močiutė ją atvedė pas mane. Tiesa, tėvas dirbo sodyboje "SOS vaikai" viešuosius darbus ir stebėjo, kokios sąlygos pas mus yra jo vaikui, koks mano pačios santykis su globotiniais. Jis be baimės pas mus paliko savo dukrą. Dabar ta mergaitė jau suaugusi, pati augina du sūnus ir dar globoja savo jaunesnę sesutę. Labai džiaugiuosi, kad yra pasekėjų, kurie tęsia mano darbą.

– Ar kiti globotiniai irgi nepamiršta jūsų?

– Pamenu, Seime man įteikė "Gerumo žvaigždę", tada prie manęs priėjo moteris ir paklausė: "Teta Virginija, ar manęs neatsimenate? Gyvenau pas jus vieną vasarą. Tada į Klaipėdą iš provincijos atvažiavau atsisveikinti su jūra ir gyvenimu. Tačiau susitikimas su jumis mane taip paveikė, kad susitelkiau – šiandien esu baigusi socialinius mokslus universitete ir pati globoju penkis vaikus".

Skausmą guldė eilėraščiuose

– Pas jus juk pakliūdavo sudėtingų likimų, sunkaus būdo vaikų, kaip pavykdavo su jais rasti bendrą kalbą?

– Ne visada pavykdavo. Papasakosiu kraupų atvejį. Pas mus buvo berniukas, kurio dėdė savo mamai, vaiko senelei, išdūrė akis, nes ji nedavė pinigų degtinei. Štai su kokių šeimų vaikais mes dirbame. Šis jaunuolis pas mus pakliuvo 14 metų, turėjo psichikos problemų. Dėjome labai dideles pastangas, bandžiau jį įkalbėti mokytis profesinėje mokykloje, kad įsigytų apdailininko specialybę. Pradžioje jis dar važinėjo į mokslus Radviliškio profesinėje mokykloje, bet paskui, kai sukako 18 metų, kažkas šovė į galvą, kad toliau nebesimokys. Pamenu, nupirkdavau bilietą į traukinį, duodavau pinigų, įdėdavau maisto, o jis išlipdavo Giruliuose ir valkataudavo. Tas jaunuolis pakliuvo į kalėjimą. Bet visai neseniai buvo atėjęs pas mane su rožių puokšte ir vis dūsavo, kodėl tada manęs neklausė.

– Kurio jūsų globotinio istorija labiausiai suspaudė širdį?

– Įsigilinus kiekvieno vaiko istorija yra tragedija. Pamenu, vieną berniuką radau bendrabučio koridoriuje. Jis jau sirgo tuberkulioze. Pasiėmiau pas save, išsikviečiau pediatrę. Ji, apžiūrėjusi vaiką, skubiai liepė vežti į ligoninę, nes įtarimai buvo labai rimti. Tas berniukas gulėjo ligoninėje, paskui sanatorijoje, ir pasveiko. Šis vaikas buvo labai gabus, piešė, baigė menų gimnaziją. Esu išleidusi savo poezijos knygą su jo iliustracijomis. Dabar vaikinas dirba Anglijoje ir taupo pinigus, kad toliau galėtų studijuoti dailę.

– Kodėl tiek daug tokių apleistų vaikų Lietuvoje?

– Nuo mamos stiprybės tiek daug priklauso šeimoje, vaikų laimė – ypač. O pagrindinė priežastis ta, kad palūžusioms šeimoms praktiškai neteikiama pagalba. Ateina žmonės pas valdininkus ištikti bėdos ir patiria didžiausią pažeminimą. Visai kitaip yra, kai jie ateina pas mus į sodybą. Pagal viešuosius darbus pasistengiame įdarbinti tas mamas, kurioms daugybę metų nepavyko rasti darbo. Jos padirba kelis mėnesius, atsigauna, sutvirtėja ir jau gali vėl ieškoti darbo savarankiškai. Dėkoja mums, kad padėjome vėl pasijusti žmonėmis. Visur reikia žmoniškumo. O valdininkai vaiko juos nuo vienų prie kitų, visa jų veikla apsiriboja kažkokiomis funkcijomis. Širdies nebėra. Mamos neatlaiko, iš čia ir kyla visos bėdos.

– Jūs esate dar ir rašytoja, išleidote ne vieną poezijos knygą, taip pat apybraižą. Kada pajutote potraukį rašyti?

– Kai mirė mama, dar nelankiau mokyklos, o jau kūriau pasakas. Vyresnė sesuo jas užrašydavo ir penketus gaudavo už mano kūrybą. Buvo tas polinkis nuo vaikystės. Mano rašinius klasės auklėtoja taisydavo paskiausiai, nes sakiniai būdavo labai ilgi, sudėtingi. Mokykloje buvo pradžia. Eilėraščius rašiau net tada, kai studijavau tiksliuosius mokslus. Į kiekvieną žodį stengiuosi įdėti prasmę. Eilėraščiuose suguldytas skausmas ir viltis.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1949 m. balandžio 12 d. Kvėdarnoje, Šilalės raj.

Baigė Kvėdarnos vidurinę mokyklą.

Studijavo Kauno politechnikos institute, įgijo inžinierės technologės specialybę.

Po studijų įsidarbino Klaipėdos bandomojoje laivų remonto įmonėje, kur dirbo pagal specialybę 20 metų.

Klaipėdos kolegijoje baigė anglų kalbos studijas ir mokytojavo vienoje uostamiesčio pagrindinėje mokykloje.

1994 m. įsteigė sodybą "SOS vaikai", kurioje per 20 metų užaugino ir į gyvenimą išleido 16 globotinių.

Baigė gidų kursus ir jau keletą dešimtmečių laisvalaikiu dirba gide, veda ekskursijas.

Rašo poeziją.

1990 m. išleido poezijos knygą "Žemės šiluma".

1992 m. – eilėraščių knygą vaikams "Dyglė devynspyglė".

2005 m. – eilėraščių knygą "Atvirumo akimirka".

2007 m. – eilėraščių rinkinį vaikams "Jūros balti pinigėliai".

Knygos "Žemaitijos rašytojų bendrija Lietuvos tūkstantmečiui" bendraautorė ir sudarytoja.

2010 m. lietuvių ir rusų kalbomis išleido eilėraščių knygą "Kelionės laike".

2011 m. pasirodė romanas "Kaip pakeisti motinėlę".

Vyras – Alfonsas, sūnūs – Simonas ir Mindaugas.