Solidžiausio Lietuvos teatro apdovanojimo Auksinio scenos kryžiaus laureatė klaipėdietė choreografė Agnija Šeiko juokauja, jog nešti šį aukso kryžių nelengva. "Tokie apdovanojimai – svarbūs. Ir, žinoma, įpareigoja. Kita vertus, juk dirbame ne dėl apdovanojimų. Kartais žymiai daugiau džiaugsmo patiri nuvežęs spektaklį į kokį nors miestuką ir išvydęs vaikų reakciją", – teigė pretendentė į Metų klaipėdietės titulą.

Apie darbą

Pirmuosius klasikinio, charakterinio bei šiuolaikinio šokio pagrindus Agnija įgijo šokdama uostamiesčio vaikų ansamblyje "Junga".

"Vaikystėje svajojau būti balerina, stojau į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, tačiau tuo metu buvo labai didelis konkursas. Dabar net džiaugiuosi, kad neįstojau, nes pati kūno konstitucija diktavo kitą kelią. Be to, šiuolaikinis šokis suteikia daugiau raiškos galimybių ir laisvės", – įsitikinusi kūrėja.

Agnija prisiminė, kad pasirinkusi choreografijos studijas Klaipėdos universitete (KU) sulaukė nevienareikšmiškų reakcijų.

"Daugelis buvo nustebę, kad su tokiu geru vidurkiu stoju į choreografiją. Esą tai neperspektyvu, nieko neuždirbsi. Pas mus vis dar gajus požiūris, kad šokėjams smegenų nereikia. Tačiau šiandien nebeužtenka gebėti pagal muziką gražiai sudėlioti judesius, šokis gvildena labai gilias temas. Ypač choreografai turi turėti daug žinių, patirties, erudicijos, intelekto", – įsitikinusi pašnekovė.

A.Šeiko ne tik kuria choreografiją operoms, dramos spektakliams, miuziklams, bet ir pati vaidina spektakliuose "Veronika", "Paikos mergaitės maldos", "Dievų namai".

Vis dėlto Agnija pripažino, jog šiandien ji yra labiau ne scenoje, o šalia jos. Kūrėjos kelias nuosekliai krypo į choreografiją, o jį užtvirtino studijos Olandijoje, Roterdamo šokio akademijoje.

A.Šeiko taip pat dirba KU Choreografijos katedroje, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Turku meno akademijoje Suomijoje, vadovauja šokio teatrui "Padi Dapi Fish", menininkų grupei "Žuvies akis".

Visa ši įvairialypė veikla Agnijai yra ne darbas, o veikiau jos gyvenimo būdas, malonumas, hobis. "Mano gyvenime nėra rutinos, kiekviena diena – vis kitokia. Galbūt kartais užgriūva per daug darbų, jaučiu nuovargį, bet tai jau kiti dalykai", – teigė pašnekovė.

Klaipėdą ir Lietuvą garsinanti talentinga kūrėja 2010 m. nominuota, o praėjusiais metais ir apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, 2012-aisiais kaip Metų choreografė pelnė "Padėkos kaukę".

Apie šeimą

Agnijos šeima – sutuoktinis Arūnas ir, kaip juokauja moteris, du jos "platininiai kryžiai" – sūnus Jokūbas bei dukra Unė. "Be abejo, labai svarbus žmogus mano gyvenime – mano mama. Būtent jai turiu būti dėkinga už tai, kuo šiandien esu", – tvirtino moteris.

Choreografė pripažino, jog pati ne vienus metus sąmoningai atidėdavo motinystę. "Nenorėjau užkrauti ant vaikų atsakomybės, kad per juos kažko nesuspėjau, nesugebėjau pasiekti. Meno žmogui būti vienam, be šeimos, daug paprasčiau. Tad jei šalia kūrybinio kelio pasirenki ir šeiminį gyvenimą, turi daug ką aukoti, žinoma, sykiu gauni ir neįkainojamos patirties", – tikino moteris.

Menininkės vyro profesija neturi nieko bendra su menais – jis dirba vienoje uostamiesčio nekilnojamojo turto agentūroje, tačiau kūrėja tikino visada jautusi mylimojo palaikymą ir supratimą.

"Neretai mūsų pažįstami juokauja, jog būtent Arūnas turėtų būti menininkas, nes yra meniškos prigimties. Jis, beje, yra šokęs ir mano pirmuosiuose projektuose", – pasakojo pašnekovė.

Apie pomėgius

Agnija neneigė, jog su jos veikla glaudžiai susijęs ir laisvalaikis. "Mano aistra – kelionės. Per savo darbą nemažai ir pakeliauju. O keliaudama stengiuosi išnaudoti galimybę pamatyti įdomius spektaklius, – šypsojosi pašnekovė. – Menininkui būtina tarptautinė aplinka, tai suteikia galimybę plėsti savo akiratį ir pasitikrinti."

Dar viena Agnijos meilė – kinas. "Jei galėčiau, turbūt aplankyčiau visus kino festivalius. Kita vertus, gal tai nėra toks aistringas pomėgis, jei jam vis neatsiranda laiko", – juokavo kūrėja.

Giruliuose įsikūrusi šeima taip pat daug laiko praleidžia gamtoje – mėgaujasi šalia esančio miško, jūros malonumais.

Apie Klaipėdą

Iš uostamiesčio kilusi Agnija prisipažino su nerimu ir širdgėla stebinti, kaip keičiasi jos mylimas vaikystės miestas – akis bado ištuštėjusios gatvės, apšiurę pastatai.

"Pamenu tą saldų jausmą, kai anksčiau grįždavai namo į Klaipėdą. Arba pasisakydavai esąs iš Klaipėdos. Tada miestas išties turėjo daug šarmo, kitoniškumo. Ta laisvė, apie kurią visi šnekėdavo, buvo tikra. Dabar man atrodo, kad liko tik pseudo "Klaipėda laisvu stiliumi". Miestas prarado tą specifiškumą ir labai bijau, ar ne per vėlu jį susigrąžinti. Intelektualioji masė Klaipėdoje sparčiai mažėja. Žmonės nesiveržia čia studijuoti arba po studijų nebelieka uostamiestyje", – nelinksmomis įžvalgomis dalijosi pašnekovė.

Menininkė prisipažino neretai savęs klausianti, kodėl ji vis dar čia. "Turbūt pirmiausia dėl žmonių, kurie yra aplinkui. Visa širdimi stengiuosi prisidėti, kad mano miestas būtų kitoks. Kviečiame į spektaklius, įvairius renginius, štai ir kovą vyks teatro festivalis, kuris bus nemokamas – norisi išjudinti žmones, parodyti, kad ir Klaipėdoje gyva teatrinė kultūra", – kalbėjo kūrėja.

Gyvenimo credo

Agnija prisipažino, jog bene svarbiausia jos gyvenimo siekiamybė – laisvė. "Kalbu ne apie tą pseudolaisvę, kai elgiamės, kaip norime, o apie vidinę laisvę, kai tau niekas negali primesti savo mąstymo, kai nuolat gali pasinerti į tą ieškojimų būseną. Mes visada esame tarsi kelionėje, atrandame naujus dalykus ir išgyvename naujas patirtis. Ir tai leidžia nesustabarėti", – įsitikinusi kūrėja.

Apie Metų klaipėdietę

Agnijos akimis, Metų klaipėdietė – jau savaime sveikintina iniciatyva. "Kuo daugiau dėmesio moterims, tuo geriau", – šypsojosi pašnekovė, vis dėlto prisipažinusi, kad į konkursą žiūri kaip į žaidimą.

"Nuoširdžiai nustebau, kai sužinojau, kad patekau į Metų klaipėdietės finalinį septynetuką. Žinoma, smagu. Nors žinau tik kai kurias septynetuko moteris, kiekvienos jų veikla yra vienodai svari, jei žmonės už jas balsavo", – pridūrė pretendentė į Metų klaipėdietės titulą.