Sadamas prieš Paksą

Dienos komentaras

Sadamas prieš Paksą

Pagaliau atsirado žmogus, kuris sugebėjo išstumti Rolandą Paksą iš pirmųjų laikraščio puslapių. Pirmą kartą per pusantro mėnesio ten - išsižiojęs, susenęs ir purvinas Sadamas Huseinas.

Dar viena propagandos auka. Amerikietiškos, beje. Tos pačios, kuri talkino Mečiui Laurinkui, rašančiam pažymą apie prezidentūros ryšius su tarptautine ir Rusijos mafija. Tas svarbiausias - įžangines pastraipas. Tas, kuriose Lietuva pavaizduota tik šiek tiek šviesesnėmis spalvomis nei Irakas: čia - tarptautinės kontrabandos kryžkelė, miestų gatvėse knibžda teroristų tiekėjai, o visų siūlų galai veda į Prezidento rūmus.

Kaip matyti, didieji niekuomet nepersistengia. Jų “strekozos” - universalios. Tereikia įrašyti reikiamos šalies pavadinimą bei nepageidautinų veikėjų pavardes.

R.Paksui turėtų būti labai apmaudu. Jis jiems - “Vilniaus penketuką”, remiantį žygį prieš Sadamą, jie jam - pažymą apie ryšius su tarptautine mafija. Jis jiems - tarpininkavimą Tbilisyje, jie jam - vizito atšaukimą.

Ironiška, tačiau kai R.Paksas niekam nieko dorai nepaaiškinęs išlėkė į Gruziją, jis patarnavo amerikiečiams, kuriems Gruzija svarbi, nes per jos teritoriją eina jiems svarbūs naftotiekiai iš Juodosios jūros, į kurią Amerika sumerkė daug dolerių. R.Paksas kabino gruzinams “makaronus” apie amerikiečių draugystės dolerinius kompresus ir tuo labai pykino rusus. Rizikavo, turint galvoje jo biografiją. O Vašingtonas R.Pakso vis dėlto negynė. Toks jis, tas Vašingtonas. Jis neturi draugų - tik interesus.

Šiandien jis mušasi į krūtinę kaip gibonas ir rėkia: “We’v got him!” (mes jį pagavome - Sadamą). Ir kadangi nugalėtojai neteisiami, labai retas ima krapštyti pakaušį klausdamas, o už ką? Juk visa tai, kuo iki Irako karo buvo kemšamos mūsų galvos, nepasitvirtino. Bakteriologinio ir cheminio ginklo Irake nerasta. “Alkaidą” Sadamas rėmė tik žodžiais. Taip, jis nedemokratiškas, jo sūnūs - palaidūnai. Bet tokių galima rasti ir tarp Vašingtono draugų - pavyzdžiui, Kuveite ar Arabijoje.

Amerikonai tiesiog užgrobė teritoriją, kurioje - antri pagal dydį pasaulio naftos ištekliai. Šiandien, kai jų rankose tos šalies rinktas “monarchas”, beliko jį viešai nugalabyti.

Irako netgi nereikėjo “subombarduoti iki viduramžių”, kaip prieš invaziją žadėjo JAV generolai. Paaiškėjo, kad viduramžiai ten jau buvo. Na, dar keli tūkstančiai surūdijusių tankų. Dar ten buvo keli milijonai nuskurdusių ir labai įsižeidusių musulmonų (visai kaip mūsų “runkeliai”), kurie partizaniškai ir primityviai sugebėjo keliskart įspirti jankiams į užpakalį. Už tai išvaduotojai į jų minias tiesiog šaudė. Kovinėmis kulkomis.

Lietuviai (elitas), priešingai, po tais amerikoniškais užpakaliais linkę pasikloti patys ar patiesti bet kurį savo pilietį. Tarkime, tą, kurį Amerikos ambasada teikėsi įtarti pasikėsinimu papirkti jų pareigūną. Dabar vyrukui gresia amerikoniškas teismas Amerikoje. Lietuva svarsto jo išdavimo klausimą.

Labiau nusižeminti tikriausiai būtų sunku. Tačiau tokia jau tų mūsų “strateginių interesų” - transatlantinės integracijos kaina, kurią mes sumokame bukai pritardami viskam, ką daro Vašingtonas. R.Paksui, kuris tikėjosi per tą pritarimą įgyti didįjį brolį kovoje dėl valdžios, šiandien turi būti kartu burnoje.