Pirma pastebi nagus

57-erių klaipėdiečio V.Ščanicyno sunku nepastebėti, daugybė uostamiesčio gyventojų prisimena jį matę ar net bendravę.

Vyras dažnai vilki stilingais, ryškiaspalviais rūbais, kalba labai garsiai, plačiai gestikuliuodamas rankomis.

Jis puikiai reiškia mintis tiek rusų, tiek lietuvių kalba, o pašnekovo dėmesį atkreipia tamsiai žaliai nulakuotais nagais.

Neretai klaipėdiečiai mato jį mūvintį ant visų pirštų po žiedą.

Žmonės klaipėdietį sutinka miesto autobusuose, dažną dieną didžiausio prekybos centro lankytojai šį vyrą mato čia vaikštinėjantį su pirkinių krepšeliu.

Tie, kas jau ne pirmus metus pažįsta Vladimirą, su juo puikiai sutaria ir žino, kad šiam žmogui reikia padėti.

V.Ščanicynas serga. Dėl ligos nevaldomai dreba vyro rankos. Liga progresuoja. Kuo toliau, tuo labiau dreba rankos, galva, jam vis sunkiau kalbėti.

Į šio vyro pagalbos prašymus jo nepažįstantieji reaguoja keistai.

"Neseniai parduotuvėje sumokėjau už pirkinius ir paprašiau jauną kasininką padėti man susidėti juos į maišelį. Vaikinas mane aprėkė sakydamas, kad jam nepriklauso tai daryti. Aš suprantu, kad jo darbas sekinantis, bet negaliu kiekvieną kartą aiškinti, jog mano rankos taip dreba, kad, bandydamas tai padaryti, tik išmėtysiu daiktus ir dar labiau užgaišinsiu tą patį pardavėją bei kitus pirkėjus", – vieną iš daugybės kasdien patiriamų epizodų pasakojo V.Ščanicynas.

Parduotuvėje jis dažniausiai sustoja prie lentynos, kurioje mato nusižiūrėtą prekę, ir laukia kokio nors pro šalį einančio žmogaus, kad galėtų paprašyti pagalbos.

Ne kiekvienas kalbinamas iškart supranta, ko prašomas, o ir reakcija į vyro žodžius būna nevienoda.

Nešiojasi šiaudelį ir šaukštą

Neseniai namuose norėdamas užsikaisti arbatos jis neišlaikė elektrinio virdulio, indas nukrito ir sudužo. Dar sunkiau jam pavalgyti.

V.Ščanicynas kišenėje visada nešiojasi platesnį, nei įprasta, šiaudelį, kad galėtų atsigerti. Pats jis negali nulaikyti puodelio su gėrimu, todėl turi jį pasidėti ant tvirto pagrindo arba prašyti, kad kas nors palaikytų.

Atsipjauti maisto, užsirišti batus, išsivalyti namus – visus šiuos darbus vyras atlieka pats, bet jam tai užtrunka keliskart ilgiau nei bet kuriam kitam žmogui.

Rūbus išsiskalbia skalbykle, kurią pirko išsimokėtinai.

Kiekvienas galime elgtis, kaip mums patinka, svarbu, kad kitiems nekenktume.

Sunkiau būna, kai reikia paskambinti telefonu ar ką nors parašyti. Kuo labiau susijaudina, tuo sunkiau suvaldo netramdomą galūnių judėjimą ir silpnumą.

Akivaizdu, kad pats nagų nusikirpti negali. Tokios paslaugos jis paprašo užsukęs į kirpyklą, kurios darbuotojas pažįsta jau daug metų.

Kaskart vien už nagų nukirpimą sumoka penkis eurus.

Kartą viename žurnale vyras pamatė dizainerių naujovę – ypatingą manikiūrą vyrams. Nuotraukoje dailiai nukirpti modelio nagai buvo nulakuoti juodai.

"Manikiūrininkė paklausė, gal ir aš noriu. Pagalvojau: o kodėl gi ne. Taip mano nagai tapo tamsiai žali. Ir kas čia tokio? Kiekvienas galime elgtis, kaip mums patinka, svarbu, kad kitiems nekenktume. Ir mano gydytojas taip sakė, nagai negali būti pretekstas nepadėti ar niekinti", – bandė aiškinti vyras.

Labiausiai Vladimiras domisi ezoterika, tad kiekvienas žiedas ant jo pirštų – savotišką prasmę turintis ženklas.

Vladimiras Ščanicynas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vienišas, bet turi giminių

V.Ščanicynas pasakojo jaunystėje gyvenęs sostinėje. Baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą, dirbo statybose, gaudavo nemažą algą, turėjo žmoną, jiedviem gimė dukra ir sūnus, bet jau kelis dešimtmečius ryšiai su buvusia šeima nutrūkę.

Vyriškio sesuo gyvena Panevėžyje, su ja kartais klaipėdietis susiskambina. Uostamiestyje gyvenantis brolis su Vladimiru nebendrauja, santykiai su juo taip pat nutrūko labai seniai.

Vienišas vyras daug metų laukė galimybės apsigyventi socialiniame būste. Galiausiai gavo mažytį vieno kambario butuką, iš kurio lango atsiveria nuostabi miesto panorama. Bet per dešimtmetį nušiuro būsto sienos, reikėtų kosmetinio remonto.

"Turiu tapetų, spintoje guli užuolaidos. Viena bėda – rankos neklauso, pats negaliu nei išsiklijuoti, nei pasikabinti, o pinigų darbininkams pasisamdyti neturiu. Būčiau dėkingas, jei kas kokį fotelį, stalą ne išmestų, o man atiduotų. Dar ir spintos didesnės norėčiau, kad drabužių nereikėtų sverti ant džiovyklės", – savo kasdienius sunkumus vardijo V.Ščanicynas.

Palydėti negali

Gydytojai šiam klaipėdiečiui yra nustatę 20 procentų darbingumą. Medicininiuose dokumentuose pažymima, kad, be viso kito, pacientui dažnai skauda galvą, silpsta atmintis.

Jau kelerius metus V.Ščanicynas lankosi pas Kauno gydytojus, kurie neseniai nusprendė išimties tvarka jam nemokamai atlikti galvos smegenų operaciją.

Po to rankos turėtų nustoti drebėti. Tai yra vienintelė vyro viltis susigrąžinti galimybę dirbti, gauti algą pragyvenimui ir sumokėti skolas.

Nemenka bėda, kad kelionėje į Kauną vyras neturi palydovo, bet ir jos žmogus nebesureikšmina.

Klaipėdos socialinių paslaugų centro "Danė" vieno padalinių vadovė Ilmara Noreikienė patikino, kad V.Ščanicynui teikiamos socialinės paslaugos, bet už Klaipėdos ribų jų centro darbuotojai suteikti nebegali.

"Čia pat Klaipėdoje neįgalius žmones mūsų darbuotojai pas gydytojus palydi, mes jiems padedame pildyti dokumentus, jeigu yra toks poreikis. Išvažiuoti už miesto galimybės neturime. Tokiu atveju turėtume nuo darbo "nuimti" vieną darbuotoją, apmokėti jam kelionę. Net jei gera valia išleisčiau žmogų iš darbo, gali visko atsitikti. O jei tas darbuotojas kažkur Kaune slystelėtų ir išsinarintų ranką ar koją? Be to, vienos dienos darbo valandų autobusu nuvažiuoti ir grįžti neužtektų, kas centro darbuotojui apmokėtų kelionę ir viršvalandžius? Mes esame savivaldybės finansuojama įstaiga ir dirbame pagal tas normas, kurias mums skiria", – paaiškino I.Noreikienė.

Įstaigos padalinio vadovė svarstė – visada būtina įvertinti, kiek tokia paslauga reikalinga ir pats žmogus jos nori.

Sulaukė pagiežingų komentarų

Vieną vėlų vasario vakarą klaipėdiečių dažnai lankomoje "Facebook" paskyroje Vladimiras parašė, kad jam reikalinga pagalba. Kas jam atsitiko, vyras nepaminėjo.

Atjauta žmonėms uostamiestyje pagarsėjęs klaipėdietis Michailas Andrijanovas suskubo skambinti nurodytu telefono numeriu, tačiau pagalbos prašęs vyras neatsiliepė.

Tik kitos dienos popietę V.Ščanicynas pakėlė ragelį, mat pusdienį praleidžia ligoninės padalinyje.

Tada ir paaiškėjo, kad šiam žmogui nereikėjo nei medikų, nei policininkų. Jis tiesiog norėjo pasidalyti savo bėda dėl sudužusio virdulio.

"Geras žmogus Miša atvežė man virdulį ir padovanojo mikrobanginę krosnelę. Jau kur kas geriau", – atviravo neįgalus vyras.

Kai M.Andrijanovas socialinio tinklalapio paskyroje papasakojo apie šį klaipėdietį, buvo nustebintas plūstelėjusios komentatorių liejamo purvo bangos.

"Rankos dreba, o nagai lakuoti!" – piktinosi viena moteris. Dar kitiems užkliuvo Vladimiro apsirengimo stilius.

Michailas Andrijanovas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Taupo net centus

Klausiamas apie pinigus V.Ščanicynas susigraudina. Praėjusią savaitę jis vėl užstatė lombarde savo telefoną. Kai susiruošia važiuoti į Kauną, jam kaskart tenka taip pasielgti. Gavęs pašalpą telefoną jis išperka.

Dėl ligos ir būtinybės gydytis užaugo porą tūkstančių eurų siekianti skola. Jai padengti iš menkos neįgaliojo išmokos antstolis išskaičiuoja apie 60 eurų.

Vyras netiki, jog iki gyvenimo galo pats sugebės išmokėti skolą ir tikina, kad nieko nekaltinantis dėl savo padėties.

Keisti žmonės yra mūsų visų lakmuso popierėlis.

Priešingai, jis džiaugiasi gerai sugyvenantis su daugybe žmonių, gaunantis pagalbą socialinių paslaugų centre "Danė" bei ligoninėje Bangų gatvėje, sutariantis su pardavėjomis, kirpėjomis.

Gera pažįstama Natalija parūpina Vladimirui rūbų, atidavė nešiojamąjį kompiuterį, kuris padėjo vyrui kelerius metus bendrauti su pasauliu.

Kuklią gaunamų pinigų sumą V.Ščanicynas kaip galėdamas taupo. Vien dėl to neturi televizoriaus, o maisto produktus renkasi iš besibaigiančio galiojimo produktų konteinerio.

"Pripratau prie patyčių"

"Aš pripratau prie patyčių, bet jos mane vis dar žeidžia. Gerai perprantu žmones ir kai kuriems į bjaurius žodžius sugebu atsikirsti, bet kai kurių tenka pasisaugoti", – atviravo klaipėdietis.

Vaikystėje Vladimiras bendravo su pagyvenusia moterimi, kuri buvo savotiška aiškiaregė. Ji daug ko išmokė pirmuosius ligos požymius jau jautusį berniuką.

Nuo tada V.Ščanicynas kartoja, kad visi žmonės aplinkui yra jo mokytojai, ir stengiasi elgtis pagarbiai, bet ir pats norėtų tokio pat požiūrio į save.

Ne vienam varguoliui laisva valia padedantis M.Andrijanovas ragino savo "Facebook" draugus ir pašnekovus prisiminti, kad pirmas įspūdis – ne visada teisingas.

"Kokiame amžiuje gyvename? Ar jums tikrai svarbu, kas tam žmogui lakuoja nagus? Kodėl nepasidomite, kaip jis atsigeria vandens, užsisega sagas? Kodėl, jei pagalbos prašantis neatitinka mūsų susikurto neįgalaus asmens įsivaizdavimo, mes skubame sakyti: "Pats pasirinko tokį gyvenimą"? Keisti žmonės yra mūsų visų lakmuso popierėlis", – savo socialinio tinklo paskyroje teigia M.Andrijanovas.

Klaipėdoje yra žmonių, kurie imasi padėti nelaukdami pagyrų ar dėkingumo. Ko gero, geriau pažinę V.Ščanicyną jie nepaliks bėdoje ir šio žmogaus.