Ar dar būna tokių žmonių? Po pokalbio su Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties bendruomenės slaugytoju bei medicinos felčeriu Sauliumi Bunkumi toptelėjo mintis.

Medikas pastebimai jaudinosi, o vėliau prisipažino esąs jautrus žmogus. Po beveik 30 metų darbo greitojoje pagalboje, kur tenka susidurti su mirtimi, būti iškoneveiktam girtuoklio ar benamio? Pasirodo, sunkus ir atsakingas darbas ne visada atbukina ir užaugina storą odą.

Paskutinėmis praėjusių metų dienomis S.Bunkui buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas. Dažniausiai šiuo apdovanojimu pagerbiami gydymo įstaigų vadovai.

Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties vyriausiasis gydytojas Rimvydas Juodviršis maloniai nustebo, kai tarp apdovanotųjų pagaliau pateko ir bendruomenės slaugytojas.

"Saulius dirba be priekaištų. Jei visi tokie būtų, lengviau dirbtume", – sakė R.Juodviršis.

Vietoj svajonės – žmona

– Ar gautas apdovanojimas – svarbus įvykis gyvenime?

– Buvau sujaudintas tokio aukšto įvertinimo. Tam įtakos turėjo mūsų administracijos, kolegų nuomonė. Nors išrinko mane, bet tokių kaip aš – daug. Šis apdovanojimas man moralinė dovana, o kartu įpareigojimas toliau dirbti sąžiningai ir dorai.

– Greitosios pagalbos stotyje dirbate keletą dešimtmečių. Kaip taip ilgai užsibuvote, kai daugelis pabėga, neatlaikę sunkaus darbo arba mažo užmokesčio?

– Baigęs Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą, 1978 metais atėjau dirbti į senąją Klaipėdos greitosios pagalbos stotį. Po trejų metų išplaukiau į jūrą. Po septynerių metų vėl grįžau į greitąją pagalbą.

Nepabėgau, nes mėgstu pasirinktą darbą ir su malonumu į jį einu. Patinka kolektyvas. Nesiblaškiau. Dėl uždarbio... Anksčiau pavaduodavau susirgusius kolegas, pasiimdavau papildomus budėjimus.

– Svajojote apie darbą greitojoje ar gyvenimas taip susiklostė?

– Svajojau būti vidaus ligų gydytoju. Pritrūko pasitikėjimo, tad dokumentus padaviau į medicinos mokyklą, nutariau tapti felčeriu. Pats esu iš Telšių, siuntimą dirbti į Klaipėdą gavome trise: mudu su žmona ir viena grupės drauge. Žmona Laimutė greitojoje pagalboje dirbo iki 1993 metų, paskui išėjo į Klaipėdos jūrininkų ligoninę.

Felčeris tapo dantų gydytoju

– O į jūrą išplaukėte ieškodamas romantikos?

– Gyvenimas privertė. Susituokėme sulaukę 20-ies. Tuoj po vestuvių mirė žmonos tėvai, buvo gimusi dukra. Šeimai reikėjo pinigų. Plaukiojau aštuonerius metus, penkerius iš jų išplūduriavau jūroje. Savaitę ar dvi pabūdavau namuose, paskui penkiems mėnesiams išplaukdavau. Pasiilgdavau šeimos, vaikų.

Bet medalis turi dvi puses. Dirbau didžiuliame žvejybos traleryje. Žuvis dažniausiai gaudydavome Atlanto vandenyne, tad apkeliavau beveik visus žemynus.

– Kokios pagalbos jūreiviams prireikdavo laive?

– Pasitaikydavo traumų, atvirų lūžių. Tekdavo "nurašyti" jūreivius dėl pilvo skausmų, skrandžio opų. Netoliese plaukiojo bazės, kur prireikus gydytojai konsultuodavo ir gydydavo jūreivius arba operuodavo apendicitą.

Man teko gydyti ir jūreivių dantis, net traukti. Prieš išplaukiant į jūrą, krante to mokydavomės pas stomatologus.

Pakrikštijo gimdyvių brigada

– Ar pasikeitė greitosios pagalbos pacientai per tuos kelis dešimtmečius?

– Tarybiniais laikais žmonės nebuvo tokie pikti. Dabar daugiau nepatenkintų, priekaištaujančių, kad per ilgai važiuojame ar ką nors ne taip darome. Bet sulaukiame ir gerų žodžių. "Jei ne jūs, liktume be medicininės pagalbos", – ir taip pasako. Yra taktiškų žmonių. Jie vėliau atsiprašo, kad be reikalo iškvietė.

Piktų daugiau būna tarp neblaivių. Jie ir šiurkštesnį žodį pasako. Kartais tenka važiuoti į šeimyninius konfliktus, kur ne tiek medikų pagalbos reikia, kiek tarpininko ar ramintojo.

– O kaip pacientai reaguoja, kai atvažiuoja slaugytojas?

– Kartais pacientė, iškvietusi greitąją pagalbą dėl moteriškų ligų, nustemba. Bet vėliau priduria: "Gal dar ir geriau". Klaipėda nėra didelė, tad žmonės žino ir apie greitojoje pagalboje dirbančius vyrus. Esame geranoriški.

Ar sulaukiame moterų dėmesio? Atliekame savo pareigą, viską priimame rimtai. Nors kartais sulaukiame ir komplimentų.

– Kas labiausiai įsirėžė į atmintį per darbo praktiką?

– Priėmiau gal 15 gimdymų: ir namuose, ir greitosios automobilyje. Visi buvo sėkmingi. Per vieną parą, paskutinę dieną prieš atostogas, priėmiau net du gimdymus. Paskui kolegos net traukė per dantį. Mus vadino "gimdyvių" brigada.

Sunervina tik politika

– Kurie iškvietimai būna slogiausi ar sunkiausi?

– Avarijos kelia blogas emocijas. Atvažiuoji, o žmogui jau nieko negali padėti. Didesnė atsakomybė tenka, kai iškviečiama pas sąmonės netekusį pacientą ar sutrikus kvėpavimui. Ypatingi iškvietimai pas ištiktus infarkto ar insulto. Stengiamės suteikti pagalbą pagal turimas žinias.

Mūsų darbe sunkiausia atsakomybė. Per parą būna įvairių stresinių išgyvenimų, sunkių iškvietimų. Bet stengiamės save nugalėti ir tinkamai suteikti pagalbą.

– Kuo jums patrauklus slaugytojo darbas?

– Yra pareiga padėti žmogui.

– Susidaro įspūdis, kad esate labai ramus žmogus. Ar kas nors išveda iš pusiausvyros?

– Kolektyve pasitaiko gyvenimiškų pasvarstymų, nuomonių nesutapimo. Kartais pasiginčijame ir balsą pakeliame. Bet ne dėl darbo, o politikos. Rimtų konfliktų nebūna. Jei įžeidžiame vienas kitą, vėliau atsiprašome.

Sunkumai sutvirtino santuoką

– Kaip atsipalaiduojate po visų stresų?

– Per ilgus darbo metus pripranti. Po paros budėjimo stengiuosi namuose dar kelias valandas pamiegoti. Darbas nėra kasdienis, tad per tris laisvas dienas atsigauname.

Grįžus po budėjimo norisi su vaikais pabendrauti – kartu su mumis dar gyvena suaugę sūnus ir duktė. Sūnus Marijus plaukia į jūrą, mokosi kolegijoje. Taps šturmanu. Dabar dirba jūreiviu kelte "Vilnius". Vyresnė dukra Lina – kirpėja.

Dabar tėvui vaikais taip rūpintis nebereikia. Pamiegu, padarau įvairius buitinius darbus ir laukiu iš darbo grįžtančios žmonos. Ar su vakariene? Būna. Man nesunku ne tik valgyti paruošti, bet ir kitus buities darbus padaryti.

Turime sodą, nors ir tolokai nuo Klaipėdos. Jis mums kaip sanatorija. Nebeauginame daržovių, tik vaismedžius.

– Su žmona esate susituokę daugiau nei tris dešimtmečius. Kokia ilgos santuokos paslaptis?

– Tarybiniais laikais psichologiškai kitaip buvome paruošti. Vertinome draugystę, jausmus, merginas. Gal santuoką sutvirtino ankstyva žmonos tėvų netektis bei užgriuvę sunkumai, vaikelio gimimas. Gyvenime buvo visko, bet išsispręsdavo. Santuoka susiklostė sėkmingai, nes vienas kitą gerbiame ir mylime.