Pirmąjį birželio sekmadienį minimos Tėvo dienos proga klaipėdietis Stasys Šarpnickas tikrai nestokos sveikinimų. Dvi dukteris ir du sūnus „užgyvenęs“ vyras savo atžalas laiko didžiausiu gyvenimo turtu. Vienas vaikus apsiėmęs auginti klaipėdietis nelaiko tai žygdarbiu, nors istorijos apie savo atžalas vengiančius išlaikyti vyriškius, nuo tėviškų pareigų sprunkančius net į užsienį, tapo kasdienybe. Mažakalbis, santūrus, tačiau atvirai apie savo gyvenimo peripetijas pasakojęs pašnekovas kuklinosi: „Nesu koks nors išskirtinis atvejis, Tiesiog, kol tėvai gyvi, vaikai negali gyventi globos namuose“.

Vizitinė kortelė

Gimė 1956 m. gruodžio 20 dieną Klaipėdoje.

Uostamiestyje įgijo staliaus baldžiaus specialybę, dirbo įvairiose įmonėse Lietuvoje, užsienyje.

Pastaruoju metu darbuojasi statybose.

1998 m. persikėlė į Tauragę, 2007-aisiais sugrįžo į gimtąjį miestą.

Išsiskyręs su savo vaikų motina apsiėmė vienas auginti tris jųdviejų vaikus.

Pražūtingi velnio lašai

– Kaip vis dėlto nutiko, kad turėdami gyvus ir sveikus tėvus jūsų vaikai atsidūrė valdiškuose namuose?

– Nors nebuvome susituokę, su vaikų mama kartu pragyvenome beveik 15 metų. Susilaukėme dukros ir dviejų sūnų, bet iš tiesų turiu keturis vaikus. Kai susipažinome su sugyventine, ji jau augino dukrą. Romantė mane taip pat vadina tėvu. Jai greitai bus 20 metų, liepą ji atšoks vestuves ir išvažiuos į Daniją. Kitai dukrai – Viktorijai netrukus sukaks 17, Ligitui bus 13, o Lukui dabar 9-eri.

Su vaikų mama nebegyvename kelerius metus. Vienu metu teko išvažiuoti padirbėti į užsienį. Kai grįžau namo, pasakė, kad esu nebereikalingas, apsisukau ir išėjau. Vaikai liko gyventi Tauragėje su mama. Bet visada jais rūpinausi, kiek darbas leisdavo, nuvažiuodavau aplankyti.

Vaikai pas mane atšventė Naujuosius metus, po to išvažiavo. Ir štai sužinau, kad jie globos namuose. Motiną girtą pagavo vieną, antrą sykį, ir atėmė vaikus. Iš tiesų tos problemos su alkoholiu tęsiasi senokai.

Kai man paskambino iš Tauragės vaikų globos namų ir paklausė, ar galiu juos pasiimti, pasakiau, jog be abejo, net kitos kalbos nėra. Visą savaitę užtrukau, kol susitvarkiau dokumentus, kurie patvirtintų, kad esu dirbantis, sugebėsiu išlaikyti vaikus, kad būsto, kurį nuomojuosi, šeimininkė bent kuriam laikui mane su jais priims. Dabar gyvenu su sūnumis, Viktorija dešimtokė, laiko egzaminus, todėl į Klaipėdą atvažiuos vėliau, čia stos į gimnaziją.

„Užskaitė“ kaip vienišą

– Ko gero, nemažai vyrų pabūgtų tokios atsakomybės.

– Tikrai nebuvo jokių baimių, juk tai mano vaikai, aš turiu prieš juos įsipareigojimų, ir kol užaugs, mano pareiga jais rūpintis. Man vaikai visą laiką buvo viskas, nebuvau jų atsižadėjęs – bendraudavome, jie atvažiuodavo pas mane per atostogas, pagal išgales stengdavausi jiems nupirkti tai, kas reikalinga.

Dabar štai ieškau buto išsinuomoti, žinoma, kad brangu. Buvau nuėjęs į savivaldybę, bet „užskaitė“ mane kaip vienišą, nesvarbu, kad turiu du mažamečius vaikus. Pasakė, kad tuos žmones, kurie iki 35-erių, turi pirmiau aprūpinti butais. O aš jau nebe žmogus, jei esu 57-erių ir turiu vaikų? Sakė, kad tik gruodį sužinosiu, koks mano numeris eilėje. Tai dabar, kol ieškosiu buto, mėnesį vaikai pagyvens pas savo mamą.

– Išleisite juos net po to, kas nutiko?

– Žinoma. Juk negalima nutraukti ryšio, vaikai nori bendrauti su savo mama. Man nedraudė su jais bendrauti, kaip aš galiu uždrausti? Kaip bebūtų, vis tiek ji motina.

Suklupusios mamos nesmerkia

– Širdyje neliko pykčio, kartėlio?

– Nemeluosiu, iš pradžių buvo. Bet ką padarysi, kiekvienas turi savo likimą. Kiekvienas gali paklysti. Ir aš buvau paklydęs.

– Jei ne paslaptis, kodėl per tiek metų taip ir nesusituokėte? Pritrūko laiko ar drąsos?

– Ne, tiesiog nesusitvarkiau formalumų dėl pirmosios santuokos. Buvau vedęs, bet mudu vaikų neturėjome. Kovą apsivedėme, o gegužę mūsų keliai pasuko į skirtingas puses. Dabar net nežinau, kur reikėtų jos ieškoti.

– Ar jums lengvai pavyksta rasti bendrą kalbą su vaikais?

– Nežinau, kartais gal būnu truputį ir griežtas. Pasakau, kad jei jie savo žodžio nesilaikys, ir aš nesilaikysiu. Vaikai supranta, jog jei kas yra pasakyta, reikia padaryti. Bet stengiuosi su jais praleisti kuo daugiau laiko, važiuojame prie jūros, einame kur nors pasivaikščioti.

Turbūt šiandien nemažai tėvų su vaikais praranda ryšį dėl didelio užimtumo. Žmonės turi labai daug kasdienių rūpesčių, ypač piniginių, buitinių, todėl vaikai dažnai lieka antroje vietoje. Tada jie jaučiasi atstumti, jiems trūksta dėmesio. Dėl to ir kyla konfliktai, atsiranda susvetimėjimas.

Atžalomis rūpintis nesunku

– O ar netenka savo atžaloms kartais duoti beržinės košės?

– Niekada gyvenime. Į kampą esu pastatęs, o beržinės košės – tikrai ne. Nes aš pats gerai žinau, kas tai yra. Ragavau, ir ne sykį. Manau, kad mušami vaikai kaupia neapykantą.

– Prieš fizines bausmes vaikams užsimota net įstatymu. Kaip manote, ar tai tikslinga?

– Ar bus tas įstatymas, ar ne, kas norės, tas smurtaus prieš vaikus. Draudimai čia niekuo nepadės. Viskas priklauso nuo žmogaus. Manau, tiesiog reikėtų prisiminti tą metą, kai pats buvai vaikas, kaip su tavimi elgėsi, kaip pats elgeisi, ir iš to padaryti išvadas.

– Kas jums teikia stiprybės, kai būna labai sunku?

– Pasišauki Dievą, pasikalbi, rodos, ir geriau. „Pasibėdavoju“ su vaikais. Labai padeda sesuo. Jei ilgiau užtrunku darbe, vaikai turi kur nueiti. Bet man nesunku jais rūpintis. Juk viskas taip pat, kaip ir anksčiau, kai gyvenome šeimoje. Atsikeli iš ryto, paruoši pusryčius, ką nors pietums. Įprasti dalykai. Be to, pats užaugau penkių vaikų šeimoje, daug ko išmokau. Kai mama išeidavo į darbą, mažesnes seseris prižiūrėdavau. Ir savo vaikams, jei reikėdavo, vystyklus išplaudavau.

– Nejau ir vištą sugebėtumėte iškepti?

– Žinoma. Ir sausainius iškepu, ir cepelinus moku išvirti. Tik torto nebandžiau, bet jei reikės, paskaitysiu ir iškepsiu.

Paprastos svajonės

– Ar atsigręžęs atgal ką nors norėtumėte pakeisti savo gyvenime?

– Žinoma, kai kurie dalykai galėjo susiklostyti kitaip. Bet kas jau duota, tas duota.

– Kokių baimių turite?

– Turbūt labiausiai bijau prarasti vaikus. Tai man būtų baisiausias dalykas. O rankas turiu, amatas mane maitins visada, galiu dirbti bet kokį darbą. Dabar darbuojuosi statybose, algą užsidirbu. Suprantama, visko sau leisti negaliu, tenka labai taupyti. Bet ir šiokių tokių pramogų prasimanome.

– Ko norėtumėte palinkėti savo vaikams?

– Norėčiau, kad jie būtų geri žmonės, kad neužsikrėstų blogais pavyzdžiais. O jų aplinkui yra labai daug, kaip ir negerų pagundų – ne tik rūkymas ir alkoholis kaip mūsų laikais, bet ir narkotikai.

– Kokiomis didelėmis ar mažomis svajonėmis gyvenate?

– Dabar didžiausia mano svajonė susirasti butą. Nes jei to nepadarysiu, prarasiu vaikus. Juk gatvėje negyvensime. Kitos svajonės? Vaikus užauginti, išleisti į mokslus. Vienas sūnus nori tapti karininku, mažasis – staliumi, kaip ir aš. Dukra nori stoti į teisę.

– Ir tada lauksite anūkų?

– Manau, jau galiu jų tikėtis.