Klaipėdos etnokultūros centras kviečia į susitikimą su mylima ir gerbiama ilgamete Klaipėdos universiteto dėstytoja etnologe Marija Radauskiene.

Augo Žemaitijoje

Vakaras, pavadintas  „Mano gyvenimo pasaka“, pratęs Etnokultūros centro renginių ciklą „Savitas Klaipėdos kraštas“. Šio ciklo renginiai atskleidžia krašto istorinę savastį bei atkreipia dėmesį į  šviesius, talentingus, Klaipėdoje  gyvenančius ir kuriančius žmones. 

M.Radauskienės vaikystė bėgo pietų Žemaitijoje, vaizdingame Gatautiškės kaime, tarp Laukuvos ir Varnių, tarp Lūksto ir Paršežerio. Visai netoli gimtos sodybos Sietuvos upeliu ėjo legendomis apipinta kūlgrinda (pagal liaudies pasakojimus - tai slaptas akmeninis kelias ar tiltas, pasislėpęs po vandeniu). Šeimoje augusi viena, Marija daug laiko praleisdavo stebuklingo vietos kraštovaizdžio draugijoje, kur buvo apstu uogų, grybų ir peno vaikiškoms fantazijoms. „Nepamirštama  vaikystės pasaka, pagražinta žemaičių pietiečių tarmės dainomis ir pasakojimais, šmaikščiais posakiais, išnyks ir užges tik drauge su manimi“, - šyptelėdama teigė moteris.

Dar nesvajodama apie jokią ateities profesiją, mergaitė ėmė kurti eiles (pirmasis eilėraštis gimė esant dvylikos metų). Mokslai sekėsi puikiai, tad mamos slapta viltis, kad Marija taps pagalbininke ūkyje, turėjo visai išblėsti. Vilniaus universitete gabią studentę netruko pastebėti.

Mokėsi ir mokė

Tačiau tuometinei santvarkai neįtiko merginos pažiūros, ir vien tai sukliudė  gauti paskyrimą dirbti išsvajotoje pedagoninės literatūros leidykloje  Kaune. Likimas vedė į Priekulę, vėliau - į Šiaulius ir leido pajusti pedagoginio darbo kūrybinį džiaugsmą dėstant  lietuvių ir rusų literatūrą, lietuvių kalbą ir tautosaką.

Daugiausia nuoširdaus darbo, talento atiduota Klaipėdai, į kurią M.Radauskienė atvyko daugiau nei prieš penkias dešimtis metų. Tapusi Švietimo skyriaus Metodinio kabineto vedėja, viena iš keturių metodininkų šalyje, smulkutė moteris negailėjo profesinių žinių, jėgų ir patarimų mokytojams, ypač jauniems ir pradedantiems. Dirbusi Klaipėdos suaugusiųjų vakarinėje mokykloje, Suaugusiųjų aklųjų mokykloje, S.Šimkaus konservatorijoje M.Radauskienė sėjo meilę lietuvių kalbai, literatūrai, tautosakai, ugdė patriotiškumą, kuris jai pačiai, kaip mena pati moteris, viena svarbiausių vertybių tapo dar pradžios mokykloje. Tapusi Klaipėdos universiteto baltų kalbotyros ir etnologijos katedros dėstytoja, moteris daug metų mokė  etnologijos specializacijos studentus sekti pasakojamąją liaudies kūrybą, pažinti tautosakos grožį.

Žodis ir darbai įtikina

Mieste kuriantis Etnokultūros centrui, M.Radauskienė tapo viena iš iniciatorių, vėliau mielai įsitraukė į įstaigos veiklą, vedė pasakojamosios tautosakos vakarus, padėjo kaupti ir skleisti etninės kultūros žinias. Iki šiol, būdama garbaus amžiaus, moteris aktyviai prisideda  organizuojant pasakorių konkursus, rengia pranešimus tautosakos pateikimo ir interpretavimo, etninės kultūros temomis, yra TSDK Senjorų bendrijos, VšĮ „Trečiasis amžius“, ansamblio „Jūratė“ dalyvė ir metraštininkė.

Įdomus moters ne tik profesinis kelias, bet ir praėjusio šimtmečio istorijos, kurių pagrindine heroje tapo ji pati. Žodis iš Marijos lūpų įtikina.  Kas klausėsi jos sekamų pasakų, sakmių, padavimų, atsiminimų, patikėjo būtais ir nebūtais dalykais. Patikėjo, nes žodis sušildytas, išjaustas ir iš širdies atiduotas. Kaip ir dainos, kuriomis moteris gebą ir kiečiausią širdį suvirpinti.

Vakaras „Mano gyvenimo pasaka“ skirtas pasidžiaugti ir pasidalyti M.Radauskienės skleidžiama gyvenimo ir žodžio šviesa, kartu paklaidžioti sakmiškais takais. 

Susitikimas su M.Radauskiene - penktadienį 17 val. Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10).