Festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ videoklube ketvirtadienį svečiuosis dainininkė Giedrė Kaukaitė.

Į pačią širdį

Teko girdėti sakant, kad klausantis G.Kaukaitės dainavimo, galima pajusti, kaip jos balsas ir asmenybės šiluma paliečia pačią širdį. Jos neeilinis talentas bei kerinti asmenybė ilgai džiugino ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių koncertinių salių publiką. O Bogdanas Pociejus žurnale „Ruch muzyczny” G.Kaukaitę pavadino „vokalinio meno fenomenu“. Nes „joje rasi visa, ko kartais stinga ir garsioms žvaigždėms: dainavimo ir frazavimo harmonija, raiški dikcija ir savito tembro balsas, ori ir elegantiška laikysena, kultūra, intelektas, valia, rafinuota interpretacija ir, kas be ko, kerintis žavesys”.

Prieš dešimtmetį atsisveikinusi su scena solistė dirba pedagoginį darbą. Anot jos, „mokyti kitus, vadinasi, pačiam mokytis”. Jos balsas tebeskamba daugelio klausytojų atmintyje ir iš įrašų. „Taip jos menas susieja būtąjį, esamąjį ir būsimąjį laiką, tęsiasi kartu su juo ir baigsis tik už jo ribos“, - mano festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ organizatorė kompozitorė Loreta Narvilaitė.

Operos buvo negana

Kūrybinį kelią G.Kaukaitė pradėjo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre: dainavo Margaritą (Ch. Gounod „Faustas“), Mimi (G.Puccini „Bohema“), Madam Baterflai (G.Puccini „Madam Baterflai“), Desdemoną (G.Verdi „Otelas“),Tatjaną (P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Halką (S.Moniuszko „Halka“), Širin (V.Barkausko „Legenda apie meilę“). Ji atliko ir dramatišką F.Poulenco monooperą „Žmogaus balsas“ Lietuvos televizijos filme.

Tačiau žingeidžiai solistei vien operos buvo negana. G.Kaukaitė giliai pasinėrė į kamerinės muzikos vandenis. Jos repertuaras išsiskyrė stilių įvairove, temų gilumu, o atlikimas - ypatinga įtaiga. Solistė atliko J.Brahmsą ir P.Čaikovskį, G.Mahlerį ir F.Schubertą, o ypač mėgo ispanų kompozitorius ir žinojo, kad „gerai juos dainuoja“.

Visus užbūrė

Kūrybinės veiklos 10-mečiui ji parengė lietuvių kompozitorių kūrinių programą ir visus užbūrė. Nuo to viskas ir prasidėjo: kompozitoriai rašė, o ji dainavo.

Kūrybinės veiklos 20-metis buvo paminėtas net 6 lietuviškų koncertinių programų ciklu. Anuomet G.Kaukaitė tapo tautos žadintoja, o vokalo technika ir interpretacijomis - kraštutine avangardiste, kūrusia tradicijas, inspiravusia idėjas. Ne veltui F.Bajoras jos kūrybinio žydėjimo laiką pavadino „Kaukaitės epocha“. O pati dainininkė pripažino, jog būtent F.Bajoras įdavė jai į rankas stebuklingą raktą - atrakino, kas glūdėjo prigimtyje.

„Jos balsas išsiskiria savitu spindėjimu: apmąstymu, išlikimu, viltimi. Per F.Bajoro velnius, medžius ir pavasario dirvon suguldytas sėklas, per B.Kutavičiaus pagonių apeigas, užkeikimus, per A.Martinaičio nykstančių paukščių klyksmą, J.Juzeliūno melikas, J.Bašinsko apuokus, J.Gruodžio, S.Šimkaus dainas; per nesuskaičiuojamas tyriausių meno pakylėjimų akimirkas“, -  teigė muzikologė Jūratė Viliūtė.

Pagrįsta žinojimu

Jos požiūris į meną, dainavimą, balsą („balsas - tai kaip siela, jo nematai, nepažįsti, bet jis yra“) visada buvo originalus, pagrįstas žinojimu. Ji niekada nemėgo būti stipriai koreguojama, režisuojama, kad jai nurodinėtų.

„Įtaigus frazavimas, spalvingas šešėlių žaismas baroko muzikoje ir pabrėžtinai autentiškas dainavimo stilius F.Bajoro „Sakmėse...”. Pirmuoju atveju - „La Scaloje“ ištobulintas bel canto, antruoju - atlikimo maniera, būdinga lietuvių liaudies dainoms. Tai - Giedrės Kaukaitės „vokalinis teatras”, toks retas mūsų dainininkų tarpe”, - tvirtino Irena Mikšytė.

Videoklube „Giedrė Kaukaitė: apie aną ir šitą laiką” ne tik vyks pokalbis su, beje, iš Plungės kilusia dainininke, bet ir bus rodomas Algimanto Kunčiaus filmas „Aštuonios minutės iš ano laiko“ bei kita vaizdo medžiaga,  nukelsianti į „Kaukaitės epochą“. Taip pat bus pristatyti dvigubas kompaktinių plokštelių albumas „Dainuoja Giedrė Kaukaitė: Debesų keliu didžiuoju ir upelio varpelis“ bei knyga „Iš pedagogo užrašų“.

Renginys vyks Klaipėdos koncertų salėje, pradžia - 19 val.