Kultūros srities įstaigos sako, jog nedera jų veiklos vertinti vien pagal ekonominius ir vadybinius kriterijus, taip kritikuodamos Valstybės kontrolės išvadas dėl galimai neefektyvaus lėšų panaudojimo.

„Kultūros bendruomenėje kylantis pasipiktinimas tomis išvadomis remiasi tuo, kad kultūros srities institucijos buvo vertinamos remiantis išskirtinai vadybiniais kriterijais, kurie daugeliu atveju neatsižvelgia į kultūros srities specifiką. Pateiktos išvados traktuoja kultūrą tarsi tai būtų dešrų gamybos ar panašios ekonominės ar vadybinės srities, verslo įmonių veiklos pobūdis“, - penktadienį spaudos konferencijoje piktinosi Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Mantas Adomėnas.

„Kelia didelį susirūpinimą, kad kultūros sritis vėl pakliūna į tokį podukros vaidmenį, ji vertinama pagal kriterijus, kurie nepritaikyti tos srities vertinimui, vertinama žmonių, kurie galbūt neturi darbo patirties su ta specifine sritimi, o pateikiamos išvados valstybei, kurios tarsi turėtų  būti autoritetingos. Tai kelia nerimą dėl institucijų, kurios jau įrodė savo veiklos sėkmingumą ir svarbą visuomenei, egzistencijai, reputacijai, galų gale, iškyla grėsmė, nes Valstybės kontrolė autoritetingai pareiškia, kad yra tokie ir tokie trūkumai“, - kalbėjo Seimo narys.

Valstybės kontrolė gegužės pabaigoje atlikusi tyrimą dėl Seimui atskaitingų institucijų veiklos nurodė, kad kultūros srities institucijų veiklos kontrolė nepakankama, dalis vykdomų funkcijų persidengia su kitomis kultūros srities viešojo administravimo institucijų funkcijomis, ir dėl to gali būti nepakankamai racionaliai naudojami valstybės ištekliai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovė Teresė Birutė Burauskaitė sakė esanti nustebinta auditorių pateiktos išvados, jog analogišką veiklą vykdančių institucijų pasaulyje mažėja, taip pat sakė nesuvokianti, kaip galima Lietuvos situaciją lyginti su Pranzūcijos, kuri išvis nėra patyrusi sovietų okupacijos.

„Mūsų adresu buvo pasakyta, kad mažėja šalių, turinčių Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atitikmenis, pavyzdžiui, pasakyta, kad Latvijoje panašaus pobūdžio institucija, atlikusi jai pavestas funkcijas, buvo panaikinta, tik neįvardinta, kokia institucija buvo panaikinta, o toks pasakymas tarsi rodo kryptį, kad mūsų veikla turėtų būti šiom dienoms užbaigta“, - kalbėjo T.B.Burauskaitė.

„Kas nors kiek yra susipažinęs su mūsų veikla, mūsų funkcijų įvairove, turbūt pritartų, kad ši institucija nėra viena iš daugelio, ji yra specifinė, nes mes patyrėme kaip tauta, kaip šalis, dviejų totalitarinių režimų okupaciją ir tyrinėjame tas pasekmes. Norėčiau paneigti, kad mažėja šalių, turinčių atitikmenis, kuriasi netgi panašios institucijos - Gruzijoje prieš porą metų atsirado, atsiranda Moldovoje“, - tvirtino LGGRTC vadovė.

Lietuvių kalbos komisijos pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė stebėjosi VK išvada dėl per didelio komisijų ar tarybų narių skaičiaus ir dėl to neracionalaus valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, pažymėdama, jog visos institucijos labai skirtingos ir „jų negalima vertinti pagal vieną kurpalių“.

„Nežinau, kokia tiksli buvo užduotis, matyt, apibendrinti tų įstaigų veiklą, vadinasi, viskas sumesta į vieną katilą, tada keblu pritaikyti labai bendrus kriterijus ir bendras išvadas labai skirtingoms institucijoms. Kai skaitai išvadoj, kad komisijų ar tarybų narių skaičius yra didelis, nuo 12 iki 21, todėl mažėja institucijos veiklos efektyvumas ir lėšos naudojamos nepakankamai racionaliai, kelia labai didelių abejonių“, - sakė J.Palionytė.

Pasak jos, kultūros srities institucijoms „vargu ar galima pritaikyti įmonių vadybos dalykus, kur sprendžiami gana vienos krypties dalykai“. „Tą pritaikyti kalbos komisijai yra visiškai neįmanoma. Kalbos komisija sprendžia labai įvairius kalbos klausimus, labai įvairių sričių, mes tiesiog privalom turėti skirtingų sričių specialistų, ir jie atstovauja įvairioms mokslo įstaigoms, kitoms institucijoms, kartais jie reiškia skirtingas nuomones, ir jei, tarkime, būtų vienas leksikos specialistas, gal mūsų komisijos sprendimai kartais būtų ir keistoki, nuomonės yra derinamos, tada yra visai kitas reikalas“, - kalbėjo J.Palionytė.

Kalbėdama apie išlaidas komisijos narių atlyginimui Lietuvių kalbos komisijos atstovė tvirtino, jog „jos yra juokingos“, nes komisija renkasi kartą per mėnesį, o už dviejų valandų posėdį komisijos narys gauna 35 litus. Komisijos atstovė taip pat stebėjosi, kodėl išvadose nepalyginta, kaip skiriasi skirtingų komisijų narių apmokėjimai, nes, jos teigimu, skaičiai skiriasi keliolika ir net keliasdešimt kartų.

„Kalbos komisijos asignavimų lėšos skiriamos apmokėti kalbos komisijos nariams, aš manyčiau, yra juokingos, už posėdį profesorius, gali būti ir akademikas, gauna už dvi valandas maždaug 35 litus. Bet čia vėl įdomus dalykas - lyginta daug kas komisijų, bet gal būtų įdomu palyginti atlyginimą (skirtingų - red.) komisijų nariams, o jis skiriasi keliolika ir keturiasdešimt kartų. Tai jei būtų palyginti atlyginimai komisijų nariams tuo aspektu, Seimui kaip tik būtų naudinga ir galbūt Seimas priimtų sprendimą dėl šiokio tokio suvienodinimo“, - sakė J.Palionytė.

Šiuo metu Seimui atskaitingos 24 institucijos. Septynių iš jų - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Etninės kultūros globos tarybos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos - veikla susijusi su kultūros ministrui pavestomis valdymo sritimis.

Seimui atskaitingoms septynioms kultūros srities institucijoms išlaikyti 2009-2011 metais skirta 69 mln. litų.