Lietuvai tapus nepriklausomai, kitų šalių emigracijos arba išeivijos biurai, kontoros, jų atstovaujamos garlaivių bendrovės, susisiekimo linijos Kauną atrado ne iš karto. Ilgainiui emigracija ir su ja susijusi turizmo plėtra buvo pelningas ir patrauklus verslas, nes pradėjus kurtis emigracijos biurams, jų veikla buvo beveik nekontroliuojama.

1920–1925 m. Kaune veikė 13 emigracijos biurų ir kontorų. 1922 m. priimtas emigracijos (išeivybės) įstatymas šiek tiek pristabdė jų augimą, tačiau atsirado nelegalių emigracijos biurų ir agentų. 1925–1927 m. vykę legalių ir nelegalių emigracijos biurų patikrinimai ir plačiai nuskambėjusios neleistina veikla užsiimančių biurų bylos neatbaidė nuo šio verslo.

1927 m. Kauno adresų knygoje įrašyta 10 emigracijos biurų, kontorų ir garlaivių linijų biurų. Jų skaičius beveik nepakito ir po 1929 m. priimto naujo emigracijos įstatymo, numačiusio didelę laidavimo sumą šiam verslui vykdyti.

Tiesa, įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis, nes keli biurai, veikę tuo pačiu adresu, turėjo atskirus pavadinimus.

1920–1940 m. spaudoje paskelbti keli apžvalginiai straipsniai ir žinutės apie emigracijos biurus ir kontoras, kuriuose daugiau dėmesio skirta informacijai apie įstatymų pažeidimus šiose įstaigose ir joms iškeltas bylas. Ypač išsamiai aprašyta nelegalaus emigracijos biuro „Alfa“ bylos eiga. „Lietuvos aidas“ paskelbė straipsnį apie kitą nelegalų Rachilės Evenzonienės emigracijos biurą.

Lietuvos valdžios bejėgiškumą prieš emigracijos biurų savivalę liudijo ir Kaune įsikūrusių „Hamburgo Amerikos linijos“ emigracijos biurų veikla. Po 1925 m. bylos, kai dėl Lietuvos piliečių apgaudinėjimo vežant juos į Ameriką buvo nubausti „Volterio ir Co“ emigracijos biuro, atstovavusio šiai kompanijai Lietuvoje, veikėjai, „Hamburgo Amerikos linija“ pasiskelbė nutraukianti ryšius su „Volterio ir Co“ bendrove ir kurianti naują atstovybę.

Ir ši atstovybė 1932 m. įkliuvo dėl jau minėtos nelegalios veiklos slapta gabenant emigrantus į Afriką. Biurą ketinta uždaryti, tačiau jis ir toliau veikė, netgi tapo vienu iš šio verslo lyderių Lietuvoje. Dar vienas rinkos lyderis – „Prancūzijos linijos“ emigracijos biuras. Jis taip pat sulaukdavo nemažai skundų, bet trūkstant įrodymų sėkmingai tęsė veiklą iki pat 1940 m.

Buvo nelengva ir emigracijos biurų veiklą tikrinusioms institucijoms. 1929 m. išeivybės įstatymas draudė agituoti išvykti iš šalies, jam nusižengę emigracijos biurai galėjo būti nubausti pinigine bauda arba areštu.

Pavyzdžiui, įstaigos vedėjui ar tarnautojui grėsė  1 500 litų bauda arba 6 mėnesių areštas. Atskirti komercinę reklamą nuo agitacijos buvo sudėtinga. Taip pat labai painūs buvo emigracijos biurų ir jų atstovaujamų kompanijų tarpusavio santykiai. Dažnai keičiami pavadinimai, susipynusi biurų veikla, keli tuo pačiu adresu veikiantys biurai apsunkindavo kontrolę, kai reikėdavo susigrąžinti mokesčius iš jau neveikiančių biurų arba nubausti įstatymo pažeidėjus.

Šaltinis: perprasti painų Kauno emigracijos biurų ir kontorų tinklą padeda reklama periodikoje, adresų ir telefonų abonentų knygose.