Žurnalisto, laidų vedėjo ir prodiuserio, filmų garsintojo, rašytojo Ryčio Zemkausko pavadinti žvaigžde niekas nedrįsta. „Ir ačiū Dievui“, – priduria jis pats.

Tačiau neabejotina televizijos žiūrovų pagarba, susižavėjimas ir padėka lydi R. Zemkausko kuriamas kultūros laidas – „Pasivaikščiojimus“, „Alchemiją“ bei į TV1 eterį po penkerių metų sugrįžusį „Snobo kiną“. Pasivaikščioti ir pasidalyti savo įžvalgomis apie kiną, televiziją ir gyvenimą R.Zemkauskas sutiko su „Vilniaus diena“.

– „Snobo kino“ gerbėjus visuomet stebina jūsų iškalba ir gebėjimas patraukti, net juokaujama, kad po tokio pristatymo bet kokį filmą žiūrėtum. Kaip jums tai pavyksta?

– Turėčiau atsakyti paprastai: tai – ne mano nuopelnas, o Dievo dovana. Tai būtų sąžiningas atsakymas. O save glostantis atsakymas būtų toks: man be galo įdomūs žmogiškieji santykiai, man įdomu, kas vyksta filme, aš visas būnu jame visą laiką, bandau susitapatinti su tuo, kas vyksta, ir stengiuosi tai komentuoti žiūrovui.

– O paglosto savimeilę, kad dažnai esate laikomas etalonu ir pavyzdžiu, kaip reikia kurti laidas?

– Paglosto, nors tai nėra tik savimeilės glostymas, tai yra mano daugelio daugelio metų, dienų ir naktų rezultatas. Tokį įvertinimą priimu ramiai, nes labai stengiuosi, darau viską, kad laidos būtų geros, įdomios žmonėms. Visą save įdedu.

– Jaučiate vyrų pavydą dėl savo iškalbos, charizmos?

– Ne, nesusidūriau niekada. Kaip tik daug komplimentų iš vyrų sulaukiu. Jie dažnai giria, sako: „Gerai pavarei, šaunuolis, visus keiksmažodžius sudėjai – taip ir reikia, pagaliau, kiek galima kastruoti filmus?“

– Koks buvote vaikas?

– Svajotojas vaikas. Man buvo labai nuobodu. Išeidavau į lauką, o ten chebrytė sprogdina žiurkes su karbidu, mėto į sieną dienos šviesos lempas, kad sprogtų, ar padega padangą ir paleidžia nuo kalno. Man būdavo liūdna. O namie – knygos. Aišku, jei chebrytė mane, tą akiniuotą pasišiaušusį berniuką, būtų labiau priėmusi, nei priėmė, gal kitaip kalbėčiau. Viskas reliatyvu.

– Kaip pasirenkate pašnekovus savo laidoms?

– Tai mano subjektyvus pasirinkimas. Galėčiau pasakoti apie kokius nors kriterijus, bet aš jais netikiu. Lygiai taip pat, kaip studentams dėstydamas interviu meną niekada negaliu apginti interviu suskirstymo į tam tikrus žanrus. Tai humanitarika, ne matematika, ne Newtono dėsniai. Galime apsimesti, kad žinome dešimt žymiausių lietuvių, bet ar tikrai visi tuos pačius? Dirbant daug metų žiūrovai tam tikra prasme išdavė man licenciją šiek tiek spręsti pačiam, o aš ja labai sąmoningai ir atsakingai naudojuosi. Dar mano tikslas yra stebinti žiūrovus. Kai tik pajuntu, kad jie mano, jog dabar bus plejada vienokių ar kitokių žmonių, prašom – žmogus, kurio jūs nelaukėte. Bet tai vis tiek neišvengiamai bus vertas žmogus.

– Stengiatės išsaugoti asmenybių portretus ateities kartoms?

– Ar ateities kartoms, nežinau, bet žinau, kad studentai laidomis naudojasi. Jie juk paprastai žino apie visai kitokius žmones. Mūsų pašnekovų spektras labai platus. Tokie portretai – ne blogiausias dalykas, kurį gyvenime gali padaryti. Jei tik tiek nuveiksiu, tai, Viešpatie, būsiu labai daug nuveikęs.

– Ar kartais apima jausmas, kad pavėlavote ką nors pakviesti pasivaikščioti, pakalbinti?

– Taip. Žmogus buvo dar gyvas, bet jau nebe tas. Kai kūriau „Lankas“, gailėjausi, kad to ar ano nenufilmavome, paskui buvo pertrauka, kai nedarėme kultūrinių laidų, o per tą laiką išėjo nemažai žmonių. Galvojau, kodėl tada nenufilmavome Gintaro Beresnevičiaus, kodėl Gavelį – tiek mažai, kodėl vieno ar kito nesuspėjome. Aišku, gailiesi.

– Paprastai stengiamasi suskubti įamžinti vyresniosios kartos atstovus, o jaunesnieji turi laukti „savo laiko“...

– Ir paskui staiga tampa per vėlu. Būtinai reikia ir jaunimo – jis varo pasaulį į priekį.

– Ar yra žmonių, kurie atsisakė pasivaikščioti su jumis?

– Taip. Man didžiulė garbė, kad sutinka kartu pasivaikščioti. Jei nesutinka, toks yra jų pasirinkimas, o aš pasilieku sau teisę vėl pasiūlyti po metų.

– Atkaklumas nugali?

– Kartais nugali. Yra nutikę taip, kad atvažiavome filmuoti, o pašnekovas neatėjo. Po pusmečio bandėme dar kartą. Nepavyko. O trečias kartas nemelavo. Bet visiškai suprantu žmones, kurie to nenori ir niekada nenorės. Kodėl turėtų? Televizija nėra privalomas dalykas, aš su savo laidomis – taip pat.

– Nemanote, kad jūsų pašnekovai prisibijo, – nerimauja, jog nežinos, ką atsakyti į klausimą, ar atsakys ne taip įdomiai, kaip galėtų?

– Nemanau. Visada sakau, kad pažiūrėtų laidų internete, ir žinos, kur noriu juos įvilioti. Tai, ką darau, manau, yra korektiškas dalykas. Stengiuosi propaguoti korektišką žurnalistiką. Jei žmogus tau atsakė, turi pasitenkinti tokiu atsakymu, kokį gavai, o ne bandyti piršti savo suformuotus vaizdus. O kiek daug gali išgirsti pauzėse.

– Šiuolaikiniai kunigai pasivaikščiojimą vis dažniau praktikuoja kaip išpažinties būdą. Pats „Pasivaikščiojimuose“ nesijaučiate kaip atsiverti kviečiantis dvasininkas?

– O, matyt, jie pasižiūrėjo mano laidų! Jei rimtai, nesijaučiu kaip kunigas, labiau kaip bičiulis, žmogus, kuris išeina kartu pasivaikščioti. Pasivaikščiojimas – nuostabus dalykas, draugiškas, neleidžiantis skubėti, tai natūralus būdas pagalvoti. Sokratas su mokiniais irgi vaikščiodavo. Sigitas Geda yra sakęs, kad savo geriausią knygą „Babilono atstatymas“ parašė eidamas pasivaikščioti.

– Ar randate laiko pasivaikščioti?

– Kartais taip. Važinėju dviračiu, vaikštau iki universiteto ir atgal. O vaikščioti man geriausia vienam.

– Kas jums yra laikas sau?

– Pavogtas laikas – kai niekas nežino kur aš. Užsienyje kur nors. Ten tikrai pasivaikštai – svetima kalba, svetima vieta, švarus eteris, niekas tavęs nepažįsta. Neseniai vaikščiojau vienas po Geteburgą. Kaip gerai buvo: jūra, uostas, oras, grožis, kokie vėjai, koks operos teatras.

– O ką laikote laiko švaistymu?

– Tuščius pokalbius apie tai, kur automobilį nusipirkti, kokia spalva sienas nudažyti ir pan. Kaip britai sako „small talk“ – nuobodžiausia, kai žmonės niekus šneka.

– Kokio stiliaus filmus renkasi snobas?

– Snobas yra vienoks, aš – kitoks žiūrovas. O kalbant apie mano vidinį snobą, pastaruoju metu užkibau už besiužečio kino, visiško avangardo, tokio kaip Matthew Barney. Esame tiek pripildyti istorijų, tiek siužetų siūloma, žiniose – dramos, aplink kažkoks privalomas dramos pasaulis: pavyks–nepavyks, priplauks prie kranto–nepriplauks, priims įstatymą–nepriims, sutrukdys–nesutrukdys. Niekai. Todėl ir norisi nesiužetinio buvimo. Didžioji dalis gyvenimo ir yra nesiužetinė, nors jei nori, gali jame įžiūrėti kokius nors principus. Gal toks pasirinkimas yra nuovargio pasireiškimas, bet kartais žavu žiūrėti tai, kas skirta asociacijoms, o ne konvenciniam suvokimui. Gal net ne suvokimui – iš kur žinoti, ką suvoki, ką režisierius įdėjo. Bet ir nereikia.

– Kaip pasirenkate filmus?

– Kas nors užkabina, vyresnioji dukra parodo, būna, kad youtube atsitiktinai randi, į festivalį esi pakviečiamas.

– Negaila laiko, jei filmas pasirodo ne toks geras, kaip tikėjotės?

– Labai gaila. Vieną sykį tris valandas sėdėjau – koks vargas. Jei galiu, nesėdžiu, o dažniausiai žiūriu DVD. Bet ką daryti, jei filmas man nepatinka? Jis gali būti geras, bet tiesiog ne ta diena, ne ta nuotaika. Tai kam žiūrėti iki galo?

– Esate matęs išties daugybę filmų. Ar žiūrint vis naujus filmus neapninka déjà vu?

– Visada. Jau žinai, kas bus. Holivudas juk kiaurai matyti – septintą minutę bus tas, penkioliktą – tas, dabar pasirodys toks personažas. Jei gera nuotaika ir smagiai vaidina, kodėl nepažiūrėti, kaip filmas padarytas, kaip vaidinama. Juk iš principo siužetų nėra daug, Biblijoje visi surašyti. Ir žmogaus gyvenimo siužetas banalus – tragikomedija, kuri visada baigiasi vienodai. Dar nė vienas nebaigė kitaip.

– Kokie pastarieji matyti filmai jums sukėlė malonų šiurpulį?

– Sunkus klausimas. Naujausių filmų aš nematau. Žodis „naujas“ man nieko nereiškia – Ingmaro Bergmano filmas naujas, jei aš jo nemačiau. Tas pats su visais kitais pasaulio filmais. Tiesą sakant, mane kinas retai taip veikia, labiau muzika, pavyzdžiui, Keithas Jarrettas, Hiromi. Apskritai muzika, nesvarbu, pianino ar smuiko, nes esu visaėdis, kaip ir kine, geras kūrinys – ir visiškai išskrendi.

– Pats grojate?

– Ne. Tai – didysis mano nusivylimas. Aš neįleistas į tą pasaulį, tad belieka žavėtis jame esančiais. Tik kuriu dokumentinius filmus apie džiazą, taip savotiškai prašau, kad įsileistų mane nors truputėlį, nors pabūti šalia.

– LNK paklaustas, kurio režisieriaus juostoje norėtumėte nusifilmuoti, atsakėte, kad Emilio Vėlyvio. Įdomu, kokiu vaidmeniu save matote naujausioje jo juostoje „Redirected“?

– Tikrai E. Vėlyvio. „Redirected“ – super, labai gerai. Kad ir kur Emilis pasakytų, ten ir eičiau. Jis – nerealus, šaunuolis. Jo filmo anonsas man ir sukėlė malonų šiurpulį. Pamatysit – šitas jo „Lithufuckingwhat“ eis toli. E. Vėlyvis filmus daro puikiai, duok, Dieve, kiekvienam savo srity būti tokiam.

– Ar kada nors bandėte žiūrėti filmą užsimerkęs?

– Atrodo, ne. Tada tai būtų radijas. Kai man aiškina, kad nereikia filmų įgarsinti, reikia subtitruoti, visada atsakau taip: kinas yra vaizdų kalba, ir subtitrai per pusę ekrano yra blogiausia, kas gali jam nutikti. O pabandykit užsimerkę žiūrėti begarsį kiną.

– Kuriomis aktorėmis žavitės kaip moterimis?

– Man vyrai aktoriai daug geresni, geriau juos įsidėmiu. Savo gėdai turiu prisipažinti, kad dažnai neskiriu tų nuostabių aktorių žvaigždžių. Skiriu Sandrą Bullock, Christiną Ricci ar Jodie Foster, bet ir tai klausimas, ar iškart pasakyčiau. Man Michaelas Caine’as yra viskas. Matyti, kaip ekrane juda jis arba Richardas E.Grantas, Forestas Whitakeris, yra didžiulis malonumas. O Keanu Reevesas „Matricoje“ – nenugalimas.

– Kai gyvenime nutinka kas nors ypatinga, nerealaus, sakoma „kaip kine“. Vartojate šią frazę?

– Įsivaizduojate, kur nusiritome, – sakome „kaip kine“. Ką sakydavo XVI a., ką būtų sakęs Leonardo da Vinci, ką vėliau būtų sakęs Williamas Blake'as, o kaip sakome mes? Keistas man šis posakis „kaip kine“. Niekada jo nesakau. Kinas yra kinas, o gyvenimas yra gyvenimas. Būtų gerai skirti šitas dimensijas, kitaip jau ima darytis pavojinga.

– Kokia veikla, be darbo, jus daro laimingą?

– Iš tikrųjų ta pati mano veikla. Aš visą laiką darbe ir tuo džiaugiuosi. Dievo dovana yra daryti, ką labiausiai mėgsti, ir iš to dar pragyventi. Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi dėl darbo krūvio, filmavimų dieną ir naktį, populiarumo. Neik, nedaryk, jei taip blogai. O aš noriu toliau cypdamas tai daryti. Kad ir kaip pervargstu, kad ir kaip būna bloga nuo visko, kad ir kas nepavyksta, bet atsikeli ir pagauni, kad mintyse jau klausinėji žmogų, įsivaizduoji jį, jau projektuoji „Alchemiją“, kaip ir ką filmuoti, antras planas, trečias planas, pateikimas ir t. t. Tai – aistra.

– Kaupiate namie filmus?

– Ne. Tik kartais parduotuvėse, kai būna filmai atpiginti iki 3–4 litų, nuperku ir padedu. Kaip nepirkti, jei būna tokių puikių filmų kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ ar koks Michaelo Haneke’s siaubas. Galvoju, vaikai pasižiūrės.

– Ar televizijoje turite, ką žiūrėti?

– Labai mažai. Manau, kad televizija turėtų grįžti prie protingesnio žiūrovo, ne tik todėl, kad aš tai darau. Tiesiog tai turi įvykti. Kai bendrauji, susėdi pasišnekėti, pamatai, kad šitoje šalyje gyvena šviesūs žmonės. Tai kur kampas? Labai gera vieno ruso žurnalisto citata bus šio savaitgalio „Alchemijoje“, jis sako: „Dvidešimt metų siūlau projektus televizijoms ir visada girdžiu tą patį – reikia paprasčiau.“ Aš irgi girdžiu tą patį. Reikia paprasčiau, nes babytė Ivanauskienė nesupras. Tik per tuos 20–30 metų babytė Ivanauskienė niekaip nepasikeitė. Galvoju, kad tai jai reikėtų tobulėti. O ką mums daryti? Kodėl pagal ją turime kurti televiziją? Aš esu televizijos radikalas ir kartelės niekada nenuleisiu. Jei mano pašnekovas, filosofijos profesorius, kalba sudėtingai, o jūs, mielieji, jo nesuprantate, tai – jūsų, ne mano, problema. Skaitykite knygas. Aš jį vis tiek rodysiu ir nieko nepaprastinsiu. Eisiu šia kryptimi, kiek tik galėsiu, nes kiek galima kvailinti žmones. Linksminti, džiuginti žmones reikia ir būtina, bet kvailinti negalima. Reikia paprastos, bet kokybiškos produkcijos – laidų, šou. Puikus etalonas yra britų komikai „Monty Python“ – jau prieš kiek metų jie kūrė savo serialą, ir tai buvo populiari, kokybiška pramoga. Lygiuokimės į britus, kam lįsti į rusišką neskoningumą – kas čia per liga ar potrauminis sindromas?

– Kino ir televizijos kokybės skirtumui iliustruoti yra posakis, kad eidamas į kiną pakeli galvą, o žiūrėdamas televiziją ją nuleidi...

– Gražiai pasakyta, bet svarbu, ką pamatai, – ar žiūrėdamas aukštyn, ar nuleidęs galvą. Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai, ir tik turinys turi reikšmę. Kad tik nebūtų kaip pasakoje, kurioje visi vaikščiojo susigriebę nosis, žiūrėjo į labai gražius namų stogus ir fasadus, bet po kojomis buvo mėšlas. Ir atvirkščiai.

– Ar domitės ne tik naujais aktorių vaidmenimis, bet ir jų asmeninio gyvenimo pokyčiais?

– Mane mažai domina tiek aktorių, tiek mano pašnekovų asmeninis gyvenimas. Labiau rūpi, ką žmonės galvoja, kaip jie mato pasaulį, kaip jaučia. Tas įprastas klausimas „kaip tu jautiesi?“ yra labai produktyvus ir ne sykį davė rezultatų – žmonės į jį atsako skirtingai. Esame fundamentaliai svetimi, negalime į pasaulį pažiūrėti kito akimis, o laidose stengiuosi tai daryti. Labai retai skaitau biografijas, bet visi žino, kad jei pradedu kalbėti apie aktoriaus biografiją, vadinasi, liūdnas reikalas – filmas prastas ir nėra, ką sakyti.

– Ar jums, kaip žiūrovui, kine yra tabu, ar yra tokių filmų, kurių žiūrėti dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesinori?

– Yra. Kažkada mane buvo užknisę „Kino bandymai“. Manau, režisieriui asmenines problemas reikia spręsti su psichoanalitiku, o kai baigs, tegu ateina pas mus. Net ir M.Haneke apkaltinčiau tuo. Suprantu, kodėl jis sukūrė filmą „Pakvaišę žaidimai“. Tai žiaurus reikalas, sadistinis projektas. Jis pats to daug turi savy. Tik nežinau, ar viską, ką sugalvoji, verta įgyvendinti. Grįžtame prie to, kad daroma, kas norima. Ir kartais pamatai, kad tai atneša ne tą rezultatą, kurio laukei. Yra tokių filmų, kurių nerekomenduočiau žiūrėti.

– O kultūriniai skirtumai nėra kliūtis?

– Tai kas kita. Studentams rodžiau kanibalo išpažintį, ir visi šiurpome jo klausydami. O Papua Naujojoje Gvinėjoje visai kitaip į tai žiūrėtų. Sudėtingi klausimai. Manau, reikia ir nepriimti kai kurių kultūrinių skirtumų. Kažin ar visiška tolerancija tam, kas vyksta, yra geras dalykas. O kur tada ribos? Ribos vis dėlto yra, ir visuomenė klysdama, ieškodama jas susiranda.

– Būna, kad pažiūrėjęs filmą sakote, jog nieko nesupratote?

– Dažnai. Jei geras filmas, tai – kaip taisyklė. Bet neturi visada visko suprasti. Mano nuomone, vien žodis „suprasti“ yra baisus rimbas ir kūrėjams, ir auditorijai. Šio žodžio teritorijoje tarpsta visokie šarlatanai, kurie bando įkišti savo nuomonę ir iš to gyventi. Ką reiškia suprasti? Ar mes tikrai taip pat suprantame Williamą Shakespeare'ą? Tik gauname kodą, kurį kiekvienas išsišifruoja pats pagal savo gyvenimą, savo nuojautą, supratimą ir galiausiai nuotaiką.

– Sakoma, sunkiausia suprasti kitų šalių humorą.

– Aišku, kas juokinga Kinijoje, nebus juokinga Lietuvoje, ir atvirkščiai. Bet publika žiūri Abbaso Kiarostami ar Emiro Kusturicos filmą ir juokiasi – skirtingi kūrėjai, skirtingos kultūros, bet yra universalių dalykų. Šiuo požiūriu Holivudas yra geriausia, ką galima pamatyti. Gaminti filmus pagal tas pačias taisykles yra sugebėjimas. Kritikuoti greiti, bet pabandykit sukurti tą patį – neišeina.

– Kas kine jus erzina?

– Primityvumas, kai atrodo, kad koks nors prodiuseris užlipęs pasakė: „Pjaunam čia, nes niekas nesupras.“ Ir nupjovė taip bukai, tiesiai į tarpuragį, nors buvo galima gražiau. Bet pripažįstu, kad esu išrankus. Net leidau sau pareikšti Peteriui Greenaway'ui, kad vieno jo filmo finalas man yra per šiurkštus ir per primityvus, kad buvo galima subtiliau sukurti. Labiausiai nervina žemos lubos ir bukas kartojimas to, kas jau dvidešimt kartų rodyta. Paieškokim, pasistenkim. Britai turi labai gerą posakį, kurį vadinu savo gyvenimo credo: „Nueiti papildomą mylią“ (angl. – go the extra mile).

– Kokį regite lietuvių kiną šiandien, kokios jo perspektyvos?

– Jis yra ir siūlyčiau moratoriumą – porą metų nekritikuoti. Tegul auga, nereikia daigelių mindžioti. Kritikuoti visada yra ką ir dėl ko, bet duokime žmonėms užaugti, leiskime užsiveisti tam lietuviškam kinui. Man patinka naujosios lietuvių kartos, Nepriklausomos Lietuvos žmonių be praeities bagažo, kuriamas kinas. Jie turi tiek daug nesumeluoto entuziazmo, tikėjimo, kurio mums visiems reikia šitoje šalyje. Jie kartais per daug pasikliauja autoritetais, bet tegu bando, juk ir piešti išmokstama kopijuojant. Linkėkime ieškoti savo kalbos ir augti. O žiūrovai eina žiūrėti lietuviškų filmų. Tai žavu.

– Ar kino kritikams nesuteikiamas pernelyg svarbus vaidmuo – teisė ne tik liaupsinti, bet ir sutrypti kūrėją?

– Iš pykčio kūrėjui reikia dirbti toliau. O jei taip lengva paspirti ir pargriauti, tai silpnai laikėsi. Kritikos reikia, tik, žinoma, analizuojančios. Kino ir televizijos kritikų, kurių nuomonė svarbi, irgi turi atsirasti. Yra dar vienas niuansas – kai kritikas jaučiasi saugiai, nes yra įvertintas pats, nes juo pasitikima, tada ir produkcija geresnė. Turime pasirūpinti, kad gerai jaustumės vieni su kitais. To trūksta – suteikiamos teisės būti geresniam. Sustingti nuolatinės primityvios kovos būsenos neperspektyvu. Reikia bandyti girti vieniems kitus.

– Ar dažnai giriate kitus?

– Visada stengiuosi pasakyti, jei man kas nors patiko. Paskambinu, nustemba žmogus. Manau, visiems reikia padrąsinimo.

– O pats sulaukiate pagyrų?

– Sulaukiu ir labai džiaugiuosi. Sykį paskambinusi viena kolegė, kurią labai gerbiu ir kuria pasitikiu, pasakė komplimentą, ir man gal dviem mėnesiams užteko važiuoti. Pagirtas jautiesi pakylėtas, ne taip gynybiškai nusiteikęs, ne toks nesaugus, atsiranda daugiau noro kurti kokybiškesnį produktą ir drąsos eiti toliau.

– Nebijotumėte kurti kino filmo?

– Bijočiau. Nes tai ne mano sritis ir, manau, kiekvienas turi daryti savo darbą.

– Galėtumėte pasakyti, kad darote tai, ką norite, ir gyvenate taip, kaip norite?

– Deja, taip.

Dosjė

Rytis Zemkauskas

Gimė 1972 m. spalio 28 d.

1993 m. baigė Vilniaus universitetą.

Nuo 1994 m. pradėjo dirbti televizijoje.

Kurtos ir kuriamos TV laidos: Lietuvos televizijoje – „Septintasis kontinentas“ (1994 m.), „Atsargiai – reklama!“ ir „Septynios Kauno dienos“ (1995 m.), LNK televizijoje – nuo 1997 m., kūrė ir vedė „Ryto ratą“, „Lankas“, kūrė scenarijus įvairiems projektams, dabar TV1 kanale kuria „Snobo kiną“, „Pasivaikščiojimus“, „Alchemiją“.

Radijo laidos: stotyje „Ultra vires“ vedė laidas „Vidudienis su LNK“ (1996–1997 m.), „Dovanų karalius“ (1997 m.).

Nuo 1990 m. verčia ir įgarsina filmus, rašo į spaudą ir interneto tinklalapius.

Dokumentiniai filmai: parašė scenarijų Gražinos Sviderskytės režisuotam dokumentiniam filmui „Pačios keisčiausios sąjungos istorija“. 2001 m. „Džiazas žmonėms“ (autorius, prodiuseris), 2002 m. „Muzika, žingsnis, mintis, jausmas“ (autorius, prodiuseris), 2002 m. „Sigitas Geda. Žiema Stokholme“ (autorius, prodiuseris), 2003 m. „Džiazo dvasia“ (scenarijaus autorius, prodiuseris), 2005 m. „Stichijos“ (autorius, režisierius), 2007 m. „El Festival“ (autorius, režisierius), 2009 m. „Pačios keisčiausios sąjungos istorija“ (scenarijaus autorius).

Kūryba: 1996 m. poezijos knyga internete www.silkverpis.lt. Yra parašęs eilėraščių ir prozos knygelių vaikams, tarp kurių: 1993 m. „Begemotija“ (proza), 1995 m. „Ežys ir echidna“, 1996 m. „Iš seno lagamino“, 1997 m. „Apie orus“, 1997 m. „Rastinukai“, 1997 m. „Sesutės sagutės“.

Įvertinimas: 1997 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities valdybos apdovanotas kaip Geriausias jaunasis žurnalistas, 1998 m. laida „Lankos“ apdovanota LR kultūros ministerijos premija „Už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis“, 1999 m. telemaratone „Ad rem“ TV profesionalų ir kritikų „Lankos“ pripažinta geriausia metų kultūrinės publicistikos laida, 2011 m. „Alchemija“ apdovanota „Pragiedrulių“ premija kaip geriausia 2010 m. kultūros laida.